Pernai nusprendžiau pasididinti krūtis ir nė akimirkos nesigailėjau. Praėjo metai, kol pagaliau lioviausi grožėtis atsiradusiu tarpeliu tarp krūtų ir šypsotis. Visgi su dviem atsiradusiais iškilumais staiga nubudo feministinė sąžinės graužatis.
Laikau save feministe. Noriu dalyvauti diskusijose, prisidėti prie pažangos, tačiau nerimauju, kad feminisčių bendruomenė nepalaikytų manęs nepatikima parsidavėle.
Kita vertus, nesu vienintelė už šoninės linijos stovinti feministė ir skanduojanti: „Ar galiu prisijungti, nors ir su šitomis (padidintomis krūtimis)?“
Krūtis irgi pasididinusi bičiulė Kelly Finley savo interneto tinklaraštyje pateikė klausimą: „Ar suderinamas feminizmas ir plastinė chirurgija?“ Savo nuomonę išsakė apie 1 300 skaitytojų. Kitame tinklaraštyje anonimu panorusi likti feministė paklausė, dėl kokių priežasčių moterys didinasi krūtis, ir pradėjo ilgą, karštą diskusiją.
Aš niekada neslėpiau, jog pasididinau krūtis. Visų pirma, negali tariamai išvažiuoti atostogų, o po savaitės grįžti su padidėjusia krūtine, dideliu pakeliu nuskausminamųjų ir tikėtis, kad niekas to nepastebės. Turbūt nepaaiškintum, kad degindamasi suapvalėjai...
Kolegos grįžusią į darbą sutiko su krūtų formos tortu ir marškinėliais. Visgi vienoms draugėms drovėjausi užsiminti apie operaciją – draugėms feministėms. Bijojau, kad mane pasmerks. Klausimas – kodėl?
Mokykloje prisiklausiau patyčių dėl mažos krūtinės. Bet ne todėl drovėjausi. Ir ne todėl, kad buvęs vaikinas kartą pusiau miegodamas sušvebeldžiavo: norėčiau, kad tavo papai būtų didesni. Skubiai priminiau, jog kai kurios jo kūno dalys irgi galėtų būti didesnės. Daugiau ši tema neiškilo. Vėliau, kai pradėjau dirbti, bosas leptelėjo, kad mano krūtys neatrodys didesnės, kad ir kiek besilankstyčiau.
Žodžiu, niekam neprasprūsdavo pro akis mano ypatingai mažos krūtys, tačiau nepaisant visko man jos patiko. Jos buvo mano.
Paskui pastojau. Krūtys stipriai padidėjo, paskui vėl sumažėjo. Dabar jos nebebuvo vertos angelų liaupsių, jos liūdnai karojo.
„Juk tu maitinai kūdikį. Tu – moteris, taip turi būti, reikia džiaugtis“, – šaukė mano vidinis feministės balsas.
Tada pasigirdo dar garsesnis balsas: „Velniop. Gali pasiimti paskolą be palūkanų, tau jos nepatinka, pažįsti gerą chirurgą, kuris neprikiša moterims į krūtinę kompiuterio dalių.“
Chirurgas užtikrino, kad įgyvendins mano pageidavimus, o krūtys atrodys natūraliai. Taigi ryžausi operacijai ir esu patenkinta rezultatu.
Ar tai tikrai juoda dėmė mano feministės biografijoje? Ar moterys chirurgo peiliu padailintais kūnais gali pretenduoti į feminisčių gretas ar susidurs su ideologine užtvara? Ar visą laiką liksime stovėti nuošalyje, amžinai teisinsimės ir klausime savęs ar su šiomis tikrai galime vadintis feministėmis?