Nors „Islamo valstybė“ sulaukia didžiulio dėmesio, mažai kas žinoma apie jos „vidinę virtuvę“. Apie ją papasakojo buvęs vadinamųjų „Islamo valstybės“ saugumo pajėgų narys. Šis straipsnis paremtas keliais šio buvusio „Islamo valstybės“ nario duotais interviu.
STAMBULAS – „Žmonės pasirenka tapti savižudžiu, – sakė vyras, kurį vadinkime Abu Khaledu, užgesindamas vieną cigaretę ir iš karto užsidegdamas naują. – Kai prisijungi prie „Islamo valstybės“, religinių pamokų metu jie klausia: „Kas bus kankinys?“ Žmonės pakelia rankas, ir juos išveda į atskirą grupę.“
Naujokų skaičius mažėja, sakė A. Khaledas. Bet per minėtas religines pamokas jaunų vyrų, norinčių kuo greičiau patekti į rojų, nemažėja. „Jie vis siūlosi“, – sakė jis.
Sekdami „Islamo valstybės“ veiksmus, mes laikas nuo laiko sužinome apie tuos jaunus vyrus. Pavyzdžiui, buvo toks iš namų pabėgęs aštuoniolikmetis australas Jake'as Bilardis. Iš jo palikto tinklaraščio matyti, kaip jo pažiūros kito nuo čiomskizmo iki takfirizmo, o vėliau jis susisprogdino prie patikros punkto Irako Ramadžio mieste.
Abu Abdullah al-Australiu pasivadinęs jaunas australas buvo įsitikinęs, kad atlieka kilnų pasiaukojimo aktą tapdamas kalifato kamikadze. Jam džihadas prasidėjo dar namie. „Mano ideologinis vystymasis sutapo su mano didžiule neapykanta visai sistemai, kuria yra paremta Australija ir didžioji pasaulio dalis. Tuomet aš supratau, kad būtina smurtinga pasaulinė revoliucija, kad sunaikintume tą valdymo sistemą, ir noriu žūti toje kovoje“, – savo tinklaraštyje rašė J. Bilardis.
Jis buvo teisus dėl paskutinės dalies, tačiau nelabai aišku, ar jo bendražygiai revoliucionieriai buvo tokios pat nuomonės apie jo vertę.
Dėl pragmatinių priežasčių „Islamo valstybė“ savo kariniuose batalionuose, vadinamuose katibomis, skatina homogeniškumą (vienodumą). Panašiai respublikonai darė su tarptautinėmis brigadomis Ispanijos pilietinio karo metu.
Viena iš geriausių parengtų ir apginkluotų katibų yra pavadina Anwaro al-Awlakio vardu. Jis buvo Amerikoje gimęs „Al Qaeda“ klerikas, kuris žuvo per amerikiečių bepiločio antskrydį Jemene 2011 metais.
„Šioje katiboje viskas vyksta anglų kalba, – sakė A. Khaledas. – Taip pat turime dar vieną, kurioje yra daug amerikiečių, vadinamų Abu Mohammedais al-Amirikiais. Ji pavadinta vaikino iš Naujojo Džersio vardu. Jis žuvo Kobanėje. Toje katiboje taip pat yra daug užsieniečių.“
Tačiau pastaruoju metu „Islamo valstybė“ etniškai ir lingvistiškai sudarytas katibas išformuoja ir formuoja maišytas. Vieną iš stipriausių „Islamo valstybės“ batalionų – „Al-Battar“ – sudarė 750 libaniečių. Vėliau „Islamo valstybė“ išsiaiškino, kad vyrai buvo ištikimesni savo emyrui, o ne organizacijai, todėl batalionas buvo išformuotas.
Neseniai prie „Islamo valstybės“ prisijungęs A. Khaledas ketino suformuoti prancūzakalbių batalioną iš maždaug 70-80 vyrų, kurie visiškai nekalbėjo arabų kalba. Jis surinko vyrų parašus ir nunešė prašymą į „Islamo valstybės“ būstinę Rakoje. Prašymas buvo atmestas. Kodėl? „Jie man atsakė: „Turėjome problemų su libaniečiais. Nenorime prancūzų vienoje katiboje“, – pasakojo jis.
Rusakalbiai taip pat yra laikomi problematiškais. Visi kovotojai iš Kaukazo ar buvusių sovietinių respublikų yra vadinami vienu žodžiu – „čečėnai“. Ir nors Abu Omaras al-Shishanis – etninis čečėnas iš Gruzijos – yra laikomas vienu žymiausiu vadu „Islamo valstybėje“, čečėnai sunkiai pasiduoda vadovavimui iš Rakos.
Tai kelia nerimą arabams. „Kartą buvau Rakoje, ir ten buvo penki ar šeši čečėnai, kurie dėl kažko buvo įsiutę. Tai jie atvyko pas Rakos emyrą. Tas taip išsigando, kad liepė ant pastatų stogo pastatyti snaiperius. Jis baiminosi, kad tie čečėnai puls. Snaiperiai ten išbuvo dvi valandas“, – pasakojo A. Khaledas.
„Islamo valstybės“ paskelbtas galas dirbtinėms sienoms, kurias primetė Europos imperinės jėgos, netikėtinai privedė prie džihadistinio imperializmo: „Islamo valstybės“ vadovybę daugiausia sudaro irakiečiai ir jų tikslas, neskaitant religinio, yra atkurti sunitų vadovavimą Bagdade. Iš tiesų „Islamo valstybės“ frančizė Mesopotamijoje gali būti laikoma labiau „nacionalistine“ nei Levante ir jos nariai nelabai supranta, kad juos išnaudoja buvę Saddamo Husseino šalininkai.
„Islamo valstybės“ saugumo tarnybą sudaro keturios regioninės žvalgybos agentūros, kurios yra labai panašios į tas tradicines arabų tironų tarnybas, kurias „Islamo valstybė“ esą norėjo sunaikinti. Pavyzdžiui, vienas padalinys – „Amn al-Dakhili“ – gali būti laikomas „Islamo valstybės“ vidaus reikalų ministerija. Jis prižiūri saugumą kiekvieną mieste.
Taip pat yra „Amn al-Askari“ – „Islamo valstybės“ karinės žvalgybos padalinys, kuriame dirbantys žvalgai ir analitikai analizuoja priešo pozicijas ir kovinius pajėgumus.
„Amn al-Kharji“ yra „Islamo valstybės“ užsienio žvalgybos padalinys, kuris veikia už „priešo linijų“, kur šnipinėja, rengia sąmokslus ir vykdo teroristines operacijas. Tačiau „priešo linija“ laikomos ne tik Vakarų šalys ir miestai, bet ir Sirijos teritorijos, kurias kontroliuoja Laisvosios Sirijos armija, arba Basharo al-Assado režimas.
Tokia veikla ir yra svarbiausia organizacijos „plėtrai“ Sirijoje ir Irake: siųsti „miegalius“ (tikslinėse šalyse esančius užsislaptinusius agentus), kad šie ieškotų naujokų, informatorių ir rinktų informaciją apie tą šalį, konkuruojančias grupuotes. Būtent žvalgybinė veikla, o ne karinė galia, anot A. Khaledo, leidžia „Islamo valstybei“ užimti ir išsaugoti savo pozicijas.
Tai patvirtina ir kiti ekspertai. Prieš kelis mėnesius „Der Spiegel“ žurnalistas Christophas Reuteris paskelbė straipsnį, kurį parašė remdamasis perimtais vidiniais „Islamo valstybės“ dokumentais, atskleidžiančiais „Islamo valstybės“ veikimo metodiką.
„Agentai turi veikti seisminių bangų principu, – rašė jis. – Jos turi surasti mažiausius įtrūkimus ir spragas giliuosiuose visuomenės sluoksniuose. Trumpai tariant, jie turi rasti informacijos, kuri gali būti panaudota skaldyti ir pajungti savo valiai vietos populiaciją.“ Kas yra šalies elitinės šeimos? Kaip jie užsidirbo savo pinigus? Ar kuris nors iš jų sūnų nėra užsislaptinęs gėjus? Ką galima panaudoti šantažui, kad žmonės paklustų?
Ir visą aparatą valdo pusiau autonomiški feodalai, kurie seka, kas ir ką daro. „Bendrosios žvalgybos skyrius yra atskaitingas konkretaus regiono „saugumo emyrui“, kuris yra atsakingas už savo pavaduotojus, kurie savo ruožtu yra atsakingi už tam tikrus rajonus. Tam tikro rajono šnipų vadas ir „žvalgybos ir informacijos vadovas“ yra atsakingi minėtiems emyro pavaduotojams. Vietinio lygio šnipų grupelės atsiskaito rajono emyro pavaduotojui. Tokios tvarkos tikslas – kad visi vienas kitą prižiūrėtų“, – rašė žurnalistas.
Tokia sistema neišvengiamai primena KGB arba „Štazi“. Ir tai nenuostabu, nes daugelis aukščiausio rango „Islamo valstybės“ pareigūnų yra buvę Saddamo Husseino režimo nariai ir tuo pačiu buvusių Varšuvos pakto šalių saugumo tarnybų mokiniai. Pavyzdžiui, dabar jau miręs Hajis Bakras, kuris sukūrė „Islamo valstybės“ atšaką Sirijoje, kažkada buvo S. Husseino gynybos ir žvalgybos tarnybos pulkininkas.
Pasak A. Khaledo, H. Bakro sukurta „baimės ministerija“ vis dar klesti.
„Likus savaitei iki mano pabėgimo, sėdėjau su „Amn al-Kharji“ vadu Abu Abd Rahmanu al-Tunisiu. Jis žino silpnąsias „Laisvosios Sirijos armijos“ vietas. A. A. R. al-Tunisis man sakė: „Mes ketiname apmokyti vyrukus, kuriuos pažįstame, sirus. Mes juos apmokysime ir nusiųsime atgal. Duosime jiems $200 000 ar $300 000. Kadangi jie turės pinigų, „Laisvosios Sirijos armija“ paskirs juos į aukščiausius postus“.
„Būtent taip „Islamo valstybė“ ir užvaldė Siriją, – sakė A. Khaledas. – Kaimuose ir rajonuose ji turi gamyklų, kurias valdo „Laisvosios Sirijos armija“, o jos žmonės veikia „Laisvosios Sirijos armijoje“.
Kitais žodžiais tariant: ne visi Amerikos tariami sąjungininkai Sirijoje yra tie, kas atrodo. Kai kuriais jų, anot A. Khaledo, manipuliuoja žmonės, paslapčia dirbantys „Islamo valstybei“.
A. Khaledas buvo „Islamo valstybės“ saugumo tarnybos „Amn al-Dawla“ narys. Tai tarsi amerikiečių FTB, kuri yra atsakinga už kontržvalgybos operacijas (naikinti B. Al-Assado ar Vakarų šalių šnipus), sekti telefono skambučius ar neautorizuotus prisijungimus prie interneto), o taip pat prižiūrėti plačiai pagarsėjusią sulaikymo programą. Didžiojoje Britanijoje gimęs Mohammedas Emwazis, žiniasklaidos pavadintas „Džihadistu Johnu“, kuris pjovė galvas vakariečiams įkaitams, taip pat buvo „Amn al-Dawla“ narys. Manoma, kad jis žuvo per JAV bepiločio antskrydį lapkričio 13 d.
„Kai bet kas iš šių keturių padalinių dirba, jie yra užsimaskavę“, – sakė A. Khaledas. Tačiau kartais „Islamo valstybės“ noras sulaukti žiniasklaidos dėmesio jai pakenkia. M. Emwazio tapatybė buvo atskleista dėl to, kad regioninės valdžios informatorius gavo neredaguotą vaizdo įrašą, kuriame britas užfiksuotas lakstantis po Raką be kaukės, ir perdavė įrašą Londonui.
Nors kiekvieno iš minėtų padalinių agentai paprastai būna sirai, jų vadovai tokie nėra. Anot A. Khaledo, dėl nežinomų priežasčių paprastai vadai būna palestiniečiai iš Gazos.
Kaip ir bet kurioje biurokratinėje sistemoje, taip ir „Islamo valstybėje“ vyksta grupių pasiskirstymas ir vidinė kova. „Turime kariuomenę ir saugumo tarnybas, – sakė A. Khaledo. – Jos viena kitos nemėgsta. Kai vienu metu apmokiau saugumo pareigūnus, mano draugai iš kariuomenės, man sakė, kad dirbu su kitatikiais.“
A. Khaledo pagrindinis vaidmuo buvo apmokyti al-Babo miesto saugumo pajėgas. Apmokymai vyko už maždaug penkių kilometrų į šiaurę nuo miesto ir dienos režimas buvo labai griežtas. Kariai kėlėsi 5.30 val. ir valandą mankštinosi. A. Khaledas į stovyklą atvykdavo septintą valandą ir apmokymai vykdavo iki vidurdienio. Kariai buvo mokomi kovos taktikos, kaip saugoti perimetrą, pradėti ataką ir kitų dalykų.
Tuomet dvi valandas buvo leidžiama pailsėti, o vėliau apmokymai buvo tęsiami. 17.30 val. kariai buvo paleidžiami, tačiau stovykloje nelikdavo. „Vaikinai grįždavo į tas vietas, kuriose nakvodavo, nes stovykloje nakvoti buvo nesaugu“, – pasakojo A. Khaledas.
***
Jie likdavo Alepe gimusio Abu Mohammedo al-Adnanio, antro galingiausio žmogaus šioje teroro armijoje, rezidencijoje. Kažkada jis buvo jordaniečio Abu Musab al-Zarqawio, kuris sukūrė „Al Qaedą“ Irake, patikėtinis. Būtent iš Irake veikusios „Al Qaedos“ ir išsivystė „Islamo valstybė“.
A. M. al-Adnanis yra „Islamo valstybės“ pagrindinės sprendimus priimančios institucijos – „Shura“ tarybos – vyresnysis narys. Ši taryba yra atsakinga už keturių provincijų gubernatorių paskyrimą.
A. M. al-Adnanis taip pat skiria keturių saugumo padalinių vadus, o taip pat „Islamo valstybės“ karinės administracijos štabo vadą. Jis yra labai ūmaus ir nepastovaus būdo. „Net nežinau, ar jis tariasi su kalifu teisdamas ar sušaudydamas žmones“, – sakė A. Khaledas (nors veikiausiai jis perdeda, kadangi „Shura“ taryba, kuriai vadovauja Abu Bakr al-Baghdadis, veikiausiai nurodo ar bent jau leidžia paskirti ir pašalinti gubernatorius).
„Kiekvieno vizito metu jis ką nors įmeta į kalėjimą ar sušaudo. Prieš man atvykstant į al-Babą, A. M. al-Adnanis paskyrė naują gubernatorių iš Irako ir naują saugumo vadą iš Irako. Dabar Sirijoje nebėra gubernatorių sirų. Vadovauja užsieniečiai iš Saudo Arabijos, Tuniso ar Irako. Bet ne sirai. Tunisas turėtų atidaryti ambasadą Rakoje, o ne Damaske, nes būtent čia yra šios šalies žmonės“, – sakė A. Khaledas.
A. M. al-Adnanis dažnai keliaudavo tarp Rakos ir al-Babo, kuriame A. Khaledas žinojo visas jo gyvenimo vietas, įskaitant ir tas, kuriose būdavo ir jo treniruojami kariai. A. M. al-Adnanis dažniausiai keliauja nepastebimai, visuomet važiuoja senu automobiliu, ir dažniausiai taip, kad niekas nežinotų.
Pasako A. Khaledo, „Islamo valstybės“ lyderiai reguliariai važinėja po savo kalifatą beveik inkognito, kad patikrintų, ar „valstybė“ funkcionuoja taip, kaip reikia. O jeigu kas nors yra blogai, rieda galvos tiesiogine ir perkeltine prasme.
A. Khaledas teigia kartą susitikęs su A. B. al-Baghdadžiu prie fronto linijos. „Kartą mes buvome prie Kwerio oro uosto, – pasakojo jis, turėdamas omeny izoliuotą ir iki šiol mažai žinomą Sirijos režimo priešakinį sargybos postą netoli Allepo. – Ten atvyko A. B. al-Baghdadis. Tuomet mes nežinojome, kad tai jis. Tai sužinojome tik jam išvykus. Kai kurie žmonės jį matė, tačiau nesuprato, kad tai jis. Kai „Islamo valstybės“ lyderiai keliauja, jie neatvyksta su iki dantų apsiginklavusiais apsaugininkais. Tu net nežinai, kad jie ten yra.“
Galbūt ši istorija yra tikra. Arba tai yra dalis suformuoto asmenybės kulto, be kurio jokia absoliuti valdžia negali gyvuoti ir klestėti.
Pasakojimai apie tokius slaptus vizitus primena penktojo Bagdado kalifo Haruno al-Rashido laikus aštuntajame mūsų eros amžiuje. Nors šis valdovas iš tiesų egzistavo, daugiausia apie jį žinoma iš „Tūkstančio ir vienos pasakų“.
Kartais A. Khaledas atrodė lyg kokia Šecherezada, kuri perpasakoja iš trečiųjų lūpų išgirtus gandus ir paskalas – nebūtus kalifato dalykus, o ne tai, ko liudininku jis pats buvo. Tačiau net ir tos istorijos atskleidžia, kaip atsargiai ir apgalvotai „Islamo valstybė“ tarptautiniu mastu skleidžia savo legendą.
Kita istorija apie A. B. al-Baghdadį neabejotinai yra sugalvota gudrių politinių technologų. Ji byloja, kad kartą A. B. al-Baghdadis esą nuvyko į Minbijį, kitą stambų Allepo gubernijos miestą, kurį kontroliuoja „Islamo valstybė“, ir ten pateko į automobilio avariją. Kito automobilio, į kurį jis atsitrenkė, vairuotojas tiesiog gatvėje ėmė ant jo šaukto, nes nežinojo, kas jis toks.
„Paduosiu tave į teismą!“ ant A. B. al-Baghdadžio šaukė vyras. „Eime“, – jam atsakė A. B. al-Baghdadis. Ir abu nuėjo į vietinį šariato teismą. Teisėjas žinojo, kas yra atsakovas šioje byloje, o nukentėjęs vairuotojas nežinojo. Teisme A. B. al-Baghdadis esą pripažino savo kaltę dėl avarijos, ir teisėjas skyrė jam baudą.
„Jie atsiskaito prieš įstatymą, kaip ir visi kiti, – žurnalistui sakė A. Khaledas. – Tai, patikėkite manimi, jie labai gerai moka daryti.“
Jo teigimu, ši „lygybė prieš įstatymą“ yra vienas pagrindinių „Islamo valstybės“ populistinės politinės programos ramsčių. Ir A. Khaledas teigia tai pajutęs pats.
Kaip jis pasakojo, kartą „Amn al-Dawla“ konfiskavo jo asmeninį kompiuterį patikrinti, ar jame nėra neištikimybės ar išdavystės ženklų. Vėliau kompiuteris prapuolė. „Taigi, padaviau juos į teismą. Prisiekiu Dievu, teisėjas jiems paskambino ir pasakė: „Vyrai, turite 24 valandas. Man reikia to kompiuterio. Arba jūs kompensuojate jam už tą kompiuterį, arba liepsiu jums įkrėsti visų akivaizdoje“. Gali būti niekas ir siekti teisingumo. Štai kodėl žmonės, kurie nekenčia „Islamo valstybės“, vis tiek ją gerbia“, – sakė A. Khaledas.
Tiesa, jis pridūrė, „Islamo valstybei“ įsitvirtinti padeda ne tik pagarba. Kai pagarba nepadeda, „Islamo valstybė“ imasi papildomo metodo kontroliuoti žmones – baimės. Tuomet A. Khaledas papasakojo man apie narvą.
