Vienišos motinos tepasiėmė vandens, sausainių, kažkiek drabužių ir ukulelę. Kartu su mažamečiais sūnumis moterys žengė pro žuvusiųjų kūnus. Jos ėjo gatvėmis, kurios veikiausiai buvo užminuotos. Kai pagaliau pasiekė miesto pakraštį, aštuonetą dienų keliavo iki vietos, kurioje pasijuto saugios. Toji vieta – nedidelis kaimelis Čekijoje.

„Nežinojome, kaip elgtis, nes visas miestas buvo apšaudomas. Jis ir dabar apšaudomas. Vykdomos oro atakos. Visur aplinkui griaudi sprogimai. Bet mes nusprendėme, kad jeigu tektų žūti, geriau pačioms pasitikti mirtį. Nebenorėjome toliau slapstytis – juk jau daugiau nei dvi savaites buvom pratūnojusios rūsyje, kur slėpėmės nuo bombardavimo. Pasiėmėme vaflių, sausainių, du litrus vandens, o visa kita palikome, nes su mumis buvo du vaikai. Dar pasiėmėme dokumentus, kuriuos turėjome. Mano draugė dokumentų neteko, taigi, turės jais pasirūpinti. Taip ir palikome miestą“, – pasakojo A. Artiuch.

Einant iš Mariupolio reikėjo saugotis minų keliuose. Kai moterys pasiekė Čekijos Respubliką, vienos iš bėglių sūnus, vardu Kostia, paklausė, ar jau saugu visur vaikštinėti.

„Turėjome kartu eiti per mišką ir jis manęs vis klausdavo: „Mama, ar galiu čia žengti?“ Iš pradžių teko įtikinėti save, kad atsidūrėme saugioje teritorijoje, saugioje šalyje. Bet jis vis klausdavo, ar gali žengti toliau. Sakydavau jam: „Taip, kodėl dar klausi?“ O jisai vėl: „Ar čia nėra minų?“ Sakydavau jam: „Ne. Čia Čekija, Čia nėra minų“, – toliau kalbėjo A. Artiuch.

Dešimtys tūkstančių civilių jau kelias savaites tūno įkalinti prie Juodosios jūros įsikūrusiame Ukrainos uostamiestyje. Daugelis slapstosi rūsiuose, o turimos maisto, vandens ir medikamentų atsargos tolydžio senka. 400 tūkst. gyventojų turėjęs Mariupolis buvo apsuptas ir intensyviai bombarduojamas pirmosiomis prieš daugiau nei mėnesį Rusijos pradėto karo dienomis.

Bombos sunaikino A. Artiuch butą, o jį tik gruodį buvo pavykę galutinai išsipirkti. Julijos Boiko namai taip pat tapo atakos taikiniu. Viskas tuoj pat užsiliepsnojo ir kilusiame gaisre sudegė dokumentai. Paklausta, ar galvoja kada nors grįžti, 34-erių metų moteris atsakė, kad jau nebėra kur grįžti.

„Mintimis ir širdimi nuolatos esu Mariupolyje, su artimaisiais. Nežinau, koks jų likimas. Taip pat nežinome, kas nutiko Alisos šeimai. Nieko apie juos nežinome, nes nėra jokių galimybių su jais susisiekti“, – pasakojo J. Boiko.

Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios vasario 24-ąją gimtąją šalį paliko daugiau nei 4,2 mln. piliečių. Daugelis bandė nusigauti iki Europos Sąjungos. Nors kai kurie judėjo tolyn į Vakarus, nemenka dalis pasiliko Vidurio Europos šalyse, tokiose kaip Čekijos Respublika ir Lenkija. Šiose valstybėse gyvuoja nemenkos ukrainiečių bendruomenės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją