Liūdni ir nenuginčijami faktai liudija: į savo spęstus spąstus papuolė pati karinių veiksmų Ukrainoje besiėmusi Rusija. Dažniausiai karai vyksta dėl teritorijų: nugalėtojas pasiima naujų žemių, pralaimėtojas priverstas su jomis atsisveikinti, rašo foreignpolicy.com.
Šis atvejis kitoks. Galimybė kontroliuoti Donbasą iš karto prilipdo pralaimėtojo etiketę. Toks likimas gresia ir tam, kas šiuo metu mano kontroliuojąs šią teritoriją – šiuo atveju pralaimėtojas yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tai puikiai žino tiek pati Rusija, tiek Ukraina.
Remiantis Jungtinių Tautų (JT) turimais duomenimis, prieš krizę regione gyveno apie 5 mln. žmonių. Nuo 2014 metų kovo ne mažiau 2 mln. iš ten pabėgo. Atsižvelgiant į faktą, kad dauguma tokių priverstinių pabėgėlių yra išsilavinę viduriniosios klasės įvairių sričių profesionalai, nė negalvojantys grįžti į karo zoną, galima drąsiai teigti, kad Donbasas neteko bene brangiausio turto – protingų žmonių.
Iš 3 mln. Donbase likusiųjų 2 mln. sudaro vaikai ir pensininkai – tai reiškia, kad pareiga juos išlaikyti gula ant vieno milijono dirbančiųjų pečių. Svarbu pažymėti, kad regiono ekonomika byra, tad spėti, kiek laiko jie dar turės darbą, labai sudėtingas uždavinys.
Remiantis Ukrainos centrinio banko turimais duomenimis, Donbaso BVP ištiko katastrofa. 2014 metais gamybos apimtys smuko net trečdaliu, o statybos – daugiau nei per pusę. Sunaikinta daug tiltų, geležinkelių. Stabilias pajamas gauna vos trečdalis vietos gyventojų.
Daugumoje regiono miestų ir miestelių trūksta dujų, vandens, nėra elektros. 2014 metų pabaigoje Kijevas liovėsi regiono gyventojams mokėjęs pensijas ir socialines išmokas. Nieko keisto, kad 2015 metais situacija tik blogėja.
Nors pabėgėlių srautai pastaruoju metu ir silpsta, tie, kurie galėjo pabėgti, tą jau padarė, o ekonomikos problemos ir migracija liausis tik tada, kai bus sudėti ginklai. Kol taip nenutiko, didžiąją Donbaso gyventojų dalį ir toliau sudarys garbaus amžiaus žmonės, vos suduriantys galą su galu, vaikai, pragyventi bandysiantis gatvėse, persidirbančios moterys ir desperacijos apimti vyrai, skausmą skandinantys alkoholyje arba pasirinkę beprasmišką kovą.
Kuo ilgiau truks kariniai veiksmai, tuo menkesnė tikimybė, kad Donbasas ištvers ir vieną sugebės vėl nedrąsiai atsistoti ant kojų, ką jau kalbėti apie politinio darinio potencialą. Keisčiausia tai, kad Donbasą skriaudžia vienintelis regiono ekonominio tvarumo garantas – Rusija.
V. Putinas labai norėtų, kad Kijevas sutiktų maitinti regiono žmones, sumokėtų už jo atstatymą (Ukrainos valdžios vertinimu, regiono infrastruktūrai padaryta žala siekia šiek tiek daugiau nei 2 mlrd. dolerių (1,79 mlrd. Eur). Bėda ta, kad Ukraina to nedarys – bent jau tol, kol jį kontroliuos prorusiškai nusiteikę separatistai, tvirtinantys niekada neatsisakysiantys nepriklausomybės ambicijų.
Atsižvelgiant į regioną kamuojančių ekonominių bėdų rimtumą ir sunkiai dirbti norinčių vyrų trūkumą, nieko keisto, kad separatistai pastaruoju metu kliaujasi savanoriais iš Rusijos ar Rusijos reguliariųjų karinių pajėgų kariais.
Sunku suskaičiuoti, kiek fiziškai darbui tinkamų suaugusių Donbaso vyrų vis dar palaiko V. Putiną ir jo statytinius, tačiau netrūksta įrodymų, kad vis daugiau tokių pradeda naudotis galva ir mąstyti, ar tikrai vertėjo dėl ateities neturinčių ambicijų taip nustekenti kadaise vieną stipriausių Ukrainos regionų.
Dalis tikriausiai jau susivokė, ko ir kiek neteko. Yra pagrindo tikėti ir skaičiais: separatistų patirti nuostoliai smarkiai lenkia Ukrainos kariuomenei padarytą žalą (apie 3 tūkst. žuvusių, iš kurių 1750 mirtys oficialiai patvirtintos, o 1250 laikomi dingusiais be žinios ir žuvusiais). Nieko keisto, kad vis daugiau separatistų ir patys ima abejoti regiono galimybėmis toliau kovoti.
Problemos, kurių kyla kliaujantis savanoriais ir kariais iš Rusijos, tiesiog bado akis. Jų buvimas Ukrainoje niekais paverčia separatistų melą, esą jie kariauja pilietinį karą su Kijevo „fašistine chunta“.
Be to, jie labai brangiai kainuoja – sąskaitos keliauja Kremliaus adresu. Jie niekaip neprisideda prie vietos ekonomikos. Ir kelia rimtą riziką – atbaidyti tai, kas liko iš vietos gyventojų, kurie dar jautė šiokį tokį solidarumą su vietos vyrais. Vietiniams žymiai sunkiau tapatintis su nuotykių ieškotojais, pavyzdžiui, iš Tomsko.
Dabartinė situacija itin nepatogi tiek patiems separatistams, tiek jų globėjui V. Putinui.
Kuo ilgiau jie nepaleis teritorijos, kurios Kijevas negali išvaduoti, tuo didesnę ekonominę kainą teks mokėti, tuo didesnė bus okupacijos rizika. Tiesą sakant, Rusijai lengvų kelių nebeliko. Nusprendusi atnaujinti kraujo praliejimą, pražudytų dar daugiau ukrainiečių, pakenktų Ukrainos reformų planams.
Be to, „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“, kad ir pasiskelbusios nepriklausomomis, negalėtų niekaip pasitarnauti Kremliui sprendžiant geometrine progresija regione besidauginančias problemas.
Teritorijų alkis Rusiją įklampintų į dar bjauresnių bėdų liūną. Jeigu Rusijai visgi pavyktų įveikti Ukrainą, Maskva galėtų reikalauti, kad Ukraina, laikydamasi nurodytų sąlygų, atsiimtų galvos skausmą keliantį Donbasą. Bet tam prireiktų didelio masto atakos, neabejotinai sugriežtinsiančios Vakarų taikomas sankcijas ir galutinai padrąsinsiančios JAV prezidento Baracko Obamos administraciją Ukrainą aprūpinti mirtina ginkluote. Aišku, imtų priešinis ir pati Ukraina. Galiausiai Rusija net nepastebėtų, kaip įsiveltų į kruviną ilgalaikį karą.
Logiškiausias šio galvosūkio sprendimas būtų paskelbti pergalę prieš „fašistinę Kijevo chuntą“, atitraukti Rusijos pajėgas, grąžinti Ukrainos regioną – tokiu atveju Kijevas neturės kito pasirinkimo tik susitvarkyti rusų paliktą netvarką. Kad taip ir beatsitiktų, V. Putinas turi atsisakyti ideologinės pozos, kuria gyvena pastaruosius kelerius metus. Toks politikos pasikeitimas ne tik sukeltų realų pavojų jo valdžiai ir teisėtumui – nusileisdamas šis Kremliaus mačo sau praktiškai pasirašytų itin griežtą nuosprendį.
Kaip ir kaip keistai tai skambėtų, dabartinė aklavietė yra savotiškai palanki Kijevui. Ukraina gali garsiai tvirtinti niekada nepaliksiant Donbaso likimo valiai, tačiau iš tikrųjų dėl to nepajudinti nė piršto.
Šiuo atveju laikas yra Ukrainos sąjungininkas, nes pergalė šiame hibridiniame kare reikštų prarastą teritoriją. Viskas, ką reikia padaryti Ukrainai – iš ten neišleisti separatistų. Anksčiau ar vėliau V. Putinas, tikrai nenorintis pradėti Trečiojo pasaulinio karo, susitaikys su „įšaldyto konflikto“ statusu arba ryšis dar vienam Krymo scenarijui.
Kad ir kaip ten bebūtų, Rusija skaudžiai suklydo, pasiglemždama regioną, kuris ateinančius kelis dešimtmečius šalies ekonomiką trauks tik atgal.