Iš pradžių slėpė ligą, o paskui parodė „pasveikimą“, kurio nėra
Politologas, instituto „Palitnaja sfera“ direktorius Andrejus Kazakevičius, kalbėdamas opoziciniam baltarusių portalui „Zerkalo“, pabrėžė, kad dėl pauzės, atsiradusios po to, kai gegužės 9-ąją paaiškėjo, jog negaluoja, pats A. Lukašenka ir jo aplinkos žmonės jautė stiprų informacinį spaudimą.
„Tai nutiko labai netinkamu metu, kai jis turėjo pasirodyti gegužės 9-ąją. Jeigu tokia situacija būtų susiklosčiusi mažiau reikšmingą dieną, ją būtų galima kaip nors nuslėpti. Kadangi viskas pateko į viešumą, teko reaguoti ir parodyti silpnumą. Tai nebuvo geriausias sprendimas, bet tolesnė pauzė būtų pridariusi daugiau problemų“, – paaiškino ekspertas.
Tai, kaip A. Lukašenkos aplinka sureagavo į jo ligą ir pasirodymą viešumoje po ilgos pertraukos, anot A. Kazakevičiaus, rodo, kad niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės už pasirengimą tam, kaip jo pasirodymas bus priimtas, rašo „Zerkalo“.
„Atrodo taip, kad už visko stovi organizacinė tuštuma, visi laukė pačio A. Lukašenkos sprendimų, jo nurodymų. Atsižvelgiant į tai, kaip dirba valstybės aparatas ir žmonės, atsakingi už ryšius su visuomene, matome, kad niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės ir iniciatyvos, tuo labiau tokiu jautriu klausimu. Greičiausiai visi laukė iki paskutinės minutės. Negalime atmesti varianto, kad A. Lukašenka staiga pasakė, jog jaučiasi normaliai ir yra pasiruošęs ką nors daryti, ir jie turėjo 30 minučių viskam organizuoti. Jeigu viskas orientuota į vieną žmogų, vykdytojams svarbu nesuklysti ir neparodyti asmeninės iniciatyvos, o tiesiog laukti nurodymų, ateinančių iš aukščiau“, – mano A. Kazakevičius.
Politikos apžvalgininkas Valerijus Karbalevičius reagavimą į situaciją dėl A. Lukašenkos ligos sieja su Baltarusijos valdžios, kuri yra visiškai paremta viena figūra, organizavimo ypatumais.
„Problema ta, kad visus svarbius sprendimus Baltarusijoje priima vienas žmogus – pats A. Lukašenka. Be jo sutikimo nei jo aplinkos žmonės, nei spaudos tarnyba negalėjo skelbti kokios nors informacijos apie jo sveikatos būklę, – samprotavo analitikas. – Kai šalyje susidaro kokia nors neįprasta situacija, sistemą tiesiog ištinka sąstingis. Pastaruoju metu taip nutiko keletą kartų, pavyzdžiui, kai mirė Vladimiras Makėjus, kai buvo įvykdyta diversija Mačuliščių aerodrome. Tada valstybinė žiniasklaida ir institucijos kurį laiką buvo faktiškai paralyžiuotos, apimtos sąstingio ir nežinojo, kaip reaguoti. Panašiai nutiko ir dabar.“
Apžvalgininko manymu, pasirodyti viešumoje gegužės 15 d. nepaisant silpnos savijautos nusprendė pats A. Lukašenka.
„Jis tai padarė, kad nuslopintų ažiotažą, kuris jam buvo labai kenksmingas – A. Lukašenka bijo net trumpam prarasti situacijos ir šalies kontrolę. Todėl jam reikėjo iki galo neišsigydžius pasirodyti viešumoje, kad įrodytų, jog yra „sveikas“, yra valdžioje, kad galbūt nepradėtų sklisti kokie nors gandai. Gerų variantų nebuvo. Pirmasis – nepasirodyti ir sakyti, kad rengia dokumentus, paskatintų gandus, jog jo sveikatos problemos labai rimtos. Antrasis variantas – pasirodyti iki galo nepasveikus. Panašu, kad buvo nuspręsta, jog tai mažesnė blogybė. Manau, kad būtų buvę teisingiau pačiam A. Lukašenkai pasakyti, kad susirgo, pasigavo virusą, balsas prikimo. Toks pareiškimas būtų buvęs priimtas ramiau ir normaliau, nei bet kokios informacijos slėpimas, dėl kurio atsirado gandų (juose tikroji problema visada perdedama).“
Visuomenei siunčia du signalus
V. Karbalevičius mato du signalus, kuriuos gauna visuomenė bei funkcionieriai ir A. Lukašenkos aplinkos žmonės. Pirmasis iš jų susijęs su pačiu A. Lukašenkos ligos faktu.
„Ligos fakto buvo neįmanoma nuslėpti – ir žinutė išėjo tokia, kad A. Lukašenkos valdžia, jo režimo egzistavimas turi savo ribas. Tas signalas duoda pagrindo susimąstyti. Pačiu išraiškingiausiu šios situacijos suvokimo pavyzdžiu tapo valdžią remiančio propagandisto Aliaksandro Špakovskio žinutė feisbuke, kurioje jis pareiškė, kad A. Lukašenkos epocha eina į pabaigą. Tai labai tiksli formuluotė to, apie ką dabar galvoja nomenklatūra, kokį signalą ji gavo iš šios situacijos, susijusios su liga.“
Anot V. Karbalevičiaus, A. Lukašenkos pasirodymą viešumoje reikia nagrinėti atskirai.
„Čia signalas kitoks: A. Lukašenka labai jautriai sureagavo į ažiotažą, kuris kilo nevalstybinėje žiniasklaidoje dėl jo sveikatos. Ši situacija tokia skausminga, kad jis ir jo aplinkos žmonės stengėsi parodyti, jog jo valdžios statusas niekur nedingo, išliko, kad niekas nepagalvotų ko nors negero,“ – sakė V. Karbalevičius.
Politikos apžvalgininkas pateikė pavyzdį, kaip visuomenei būdavo pateikiami Ramano Golovčenkos ir Viktoro Chrenino pasisakymai: kiekvieną kartą valdininkai pabrėždavo, kad jie kalba A. Lukašenkos nurodymu. Tai buvo daroma tam, kad „žmonės suprastų, jog jis ne įpėdinis, ne naujas šalies vadovas, o tiesiog instrumentas A. Lukašenkos rankose“.
A. Kazakevičiaus manymu, A. Lukašenkos liga ir tai, kaip į situaciją reagavo valdininkai Minske, reiškia „perėjimą prie naujo jo įvaizdžio silpnėjimo etapo“.
„Dar prieš kelerius metus [iki 2020-ųjų] A. Lukašenka buvo laikomas nenugalimu rinkimuose. Jis gana užtikrintai ir laisvai jautėsi tarptautinėje arenoje kaip savarankiškas politikas, kuris gali žaisti žaidimus ir su Vakarais, ir su Rytais. Šiandien abu minėtieji pranašumai – jau praeitis, bet vis dar buvo likęs stipraus, energingo politiko įvaizdis. Politiko, kuris sportuoja ir neturi sveikatos problemų. Dabar mes įžengiame į naują epochą, kai ir jo sveikata galima abejoti. Tai smūgis ne tik išoriniam įvaizdžiui, bet ir savivertei. Juk A. Lukašenkai rūpėjo, kad visi jį laikytų stipriu ir sveiku, o ne tik senėjančiu žmogumi. Tai, kad žmogus serga, yra natūralu. Tačiau dalykas tas, kad A. Lukašenka beveik visą savo karjerą visada galvojo, kad tai jo neliečia, kad liga ar fizinis silpnumas – ne jam.“
A. Kazakevičius mano, kad su A. Lukašenkos sveikata susijusi situacija turės padarinių Baltarusijos valdantiesiems.
„Tai tapo rimtu priminimu, kad visa valstybės galia, prezidentinė valdžia gali labai greitai išnykti dėl natūralių priežasčių. Vadinasi, reikia rimtai galvoti apie ateitį, o ne apsimetinėti, kad A. Lukašenka valdys amžinai. Tokie įvykiai sugrąžina į realybę ir kelia reikšmingų politinių pokyčių būtinybės klausimą. Jie kelia klausimą, kas bus paskui, kaip gali atrodyti valdžios perdavimas, kokius politinius institutus reikia vystyti, kad sistema taptų atsparesnė. Diskusija apie tai vyko ir anksčiau, dabar ji vėl tampa aktuali.“
