Antrasis konfliktas, su kuriuo susiduria Londonas, vyksta ne su konkrečia šalimi. Jis sunkiau apčiuopiamas, šalies valdžia vengia atvirai kalbėti apie tai, kas vyksta, ir kokių priemonių imamasi, tačiau tai nereiškia, kad jis menkesnės svarbos – greičiau priešingai, skelbia „The Guardian“.
Jungtinės Karalystės gynybos ministerija naudojasi visomis pasitaikančiomis galimybės viešai girtis orlaivių „Typhoon“ gebėjimais stabdyti Rusijos karo lėktuvus, besiartinančius prie britų oro erdvės ar Baltijos valstybių.
NATO generolai ne kartą išreiškė nerimą dėl NATO galimybių, esant reikalui, skubiai reaguoti į bet kokią Rusijos surengtą provokaciją ar įsiveržimą. Įdomu tai, kaip Vakarų visuomenė reaguotų į tai, kad jų kariai Latvijoje ar Lietuvoje kovotų su Rusijos pajėgomis?
NATO viršūnių susitikimas, kuris liepos 8-9 dieną vyks Varšuvoje, greičiausiai dar pakurstys (tikrą ar dirbtinę) Rusijos prezidento Vladimiro Putino paranoją. Maskvai jau ir taip didelį nerimą kelia raketinis gynybos projektas ir priešraketinių radarų stotys Lenkijoje ir Rumunijoje.
NATO lyderiai galėtų tam tikra prasme prisitaikyti, nusileisti. Tiesą sakant, jiems net nereikia švelninti pozicijos – pakanka susilaikyti nuo agresyvios retorikos.
Be to, jie gali sau tai leisti. Labai mažai tikėtina, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš tikrųjų pasiryžęs rizikuoti karu su Vakarais. Tokį klausimą savo naujausioje knygoje provokuojančiu pavadinimu „2017, War with Russia?“ (liet. 2017 metai – karas su Rusija?) užduoda ir buvęs NATO vyriausiojo vado pavaduotojas seras Richardas Shireffas.
Atsakymas ne. Daugumos NATO valstybių narių ginkluotosios pajėgos ir atrodo gana grėsmingai, bet jų gyventojai jokio apetito kariniam konfliktui nejaučia – nepaisant fakto, kad V. Putinas tikrai nerizikuos pradėti karą, kurio Rusija paprasčiausiai neturi šansų laimėti.
Rusiją ir Jungtinę Karalystė vienija vienas labai svarbus dalykas – bendras priešas. Šis priešas – agresyvus ideologija maitinamas terorizmas, kurį bene geriausiai įkūnija teroristinė organizacija „Islamo valstybė“.
Rusija ir Kinija tai puikiai supranta. Supratimas duoda rezultatų – abi valstybės visai neseniai sutarė rimtai svarstyti galimybę ginkluoti Libijos lyderius, savo šalyje taip pat kovojančius su „Islamo valstybės“ teroristais.
Terorizmas ir kitų neteisėtų grupuočių Artimuosiuose Rytuose veiksmai, po truputį besiskverbiantys ir į Europą (bei auganti grėsmė Rusijai bei Kinijai), valstybes nenoromis traukia į konfliktą, kurį plika akimi pamatyti ne taip ir paprasta.
Nors prieš Rusiją ir demonstruojamos tradicinės ginkluotės sistemos – laivai, lėktuvai, vyksta patys įvairiausi kariniai mokymai – ginklai, skirti kovai su „Islamo valstybe“ ir kitomis ekstremistų bei teroristų grupuotėmis, lieka nematomi. Ypatingos ir konflikto zonos – jos neturi jokių ribų ar sienų.
JAV valdžia, kaip tvirtina daug paslapčių išviešinęs Edwardas Snowdenas, nusprendė – neatsiklaususi visuomenės nuomonės, jos neinformavusi ir negavusi sutikimo – kad kovos laukas yra absoliučiai visur.
Knygos „The Assassination Complex“ (kurioje detaliai pasakojama apie tai, kaip JAV valdžia plačiai naudoja ginkluotus bepiločius orlaivius) pratarmėje, kurią išspausdino „The Guardian“, E. Snowdenas teigia, kad didžiausia nesustabdoma karo mašina pasaulio istorijoje – Amerikos karo mašina – remiama ir palaikoma politinės sistemos, pasirengusios bet kurią akimirką, esant reikalui, duoti leidimą naudoti jėgą.
„Šiandieniniame kontekste tas reikalas yra terorizmas, tačiau vėlgi nebūtinai, nes mūsų lyderiai daugiausia suka galvas dėl paties terorizmo arba tiesiog laikosi įsitikinimo, kad terorizmas kelia egzistencinę grėsmę visuomenei. Jie puikiai supranta: net jeigu kiekvienais metais ištiktų kažkas panašaus į 2001 metų rugsėjo 11 dieną, vis tiek daugiau žmonių pražudytų eismo įvykiai ir širdies ligos, o kovai su šiomis pavojingesnėmis grėsmėmis kažkodėl tiek daug pinigų neskiriama“, – priduria E. Snowdenas.
Pats įtakingiausias Jungtinės Karalystės karinis pareigūnas seras generolas Nicholas Houghtonas, vadovaujantis šalies gynybos pajėgoms, dar praėjusiais metais pasakytoje kalboje atkreipė dėmesį: „Nebėra paprasta aiškiai atskirti, kur karas, ir kur taika. Esame įsitraukę į nesibaigiančias pasaulines varžybas“.
Jis išmintingai priduria, kad daugumos Jungtinei Karalystei gresiančių pavojų – tiesą sakant, ne tik Jungtinei Karalystei, bet ir visiems Vakarams iš esmės – vien „ryžtingais kariniais veiksmais neutralizuoti tikrai nepavyks.
Kitaip tariant, kariniai veiksniai niekada nebus lemiami. Tad ko reikia? Veiksmingų atgrasymo priemonių, palaikomų visapusiškų pastangų su šaknimis rauti tikrąsias konflikto priežastis – skurdą ir tironiją.
