Ilgus metus perversmo atgarsiai persekiojo jo organizatorius, šalyje palaipsniui augo priešiškumas Jungtinėms Valstijoms, kulminaciją pasiekęs 1979 metais, kai, prasidėjus revoliucijai, pašalinta Vakarams palanki monarchija.
Tas pats motyvas įkvėpė ir iraniečius, tais pačiais metais užgrobusius JAV ambasadą Teherane, rašo foreignpolicy.com.
JAV žvalgybos bendruomenei prireikė beveik 60 metų, kol ji pagaliau subrendo oficialiai prisipažinti, jog tada už prieštaringo valdžios perversmo Irane stovėjo būtent CŽV.
Pirmadienį „Foreign Policy“ svetainėje ir JAV Nacionalinio saugumo archyvo puslapyje internete (reikia dėkoti Informacijos teisės aktui) skelbiama nedidelė ištrauka iš vidinės ataskaitos „Mūšis dėl Irano“ (Battle for Iran), parengtos CŽV istoriko XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje.
Dokumentas pirmą kartą buvo paviešintas 1981 metais, tačiau didžioji jo dalis buvo iškarpyta (pašalintas ir III skyrius, pavadinimu „Slapti veiksmai“, kur ir buvo nuodugniai aprašytas pats perversmas).
Didžiojo šio skyriaus dalis slepiama ir šiandien, tačiau naujausioje versijoje pirmą kartą oficialiai, kiek mums žinoma, patvirtinamas faktas, jog CŽV jame tikrai dalyvavo: „Karinis perversmas, kurio metu buvo nuverstas Mossadeghas ir jo Nacionalinio fronto kabinetas, buvo vykdomas vadovaujant CŽV kaip JAV užsienio politikos strategijos dalis“. Ataskaitoje teigiama, jog planuoti ir įvykdyti TPAJAX Jungtines Valstijas paskatino baimė, jog Iranas gali „būti atviras sovietų agresijai“.
TPAJAX buvo CŽV sugalvotas kodinis perversmo plano pavadinimas. Skelbiama, kad visuose perversmo etapuose buvo kliaujamasi vietos sąjungininkais. Perversmo planą sudarė keli žingsniai: propaganda, skirta sumenkinti M. Mossadegho politinę valdžią, įtikinėjimai šachą bendradarbiauti, parlamento narių papirkimas, saugumo pajėgų parengtis ir protesto akcijų organizavimas. Pirmasis perversmo bandymas baigėsi nesėkme, tačiau jo organizatoriams pavyko susikaupti, susitelkti ir per antrąjį bandymą, rugpjūčio 19-ąją dieną, pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Kodėl CŽV galiausiai nusprendė atskleisti visą tiesą apie savo vaidmenį vykdant perversmą, lieka neaišku. Kaip ir neaišku, kodėl šis faktas taip ilgai laikytas paslaptyje. CŽV ir britų slaptieji agentai apie operaciją parašė ne vieną knygą ir straipsnį. Bene garsiausias toks autorius – vienas iš vyriausiųjų perversmo vadų Kermitas Rooseveltas. Mokslininkai šia tema parengė labai daug darbų, kelios knygos pasirodė ir pastaraisiais metais. Be to, net du JAV prezidentai (Billas Clintonas ir Barackas Obama) viešai pripažino JAV vaidmenį 1953 metų įvykiuose Irane.
Tačiau kiti JAV valdžios pareigūnai, ypač žvalgybos bendruomenė, šiuo klausimu laikosi kitos nuomonės. Jie nuogąstauja, jog veiklos „šaltinių ir metodų“ atskleidimas – net ir prieš dešimtmečius vykusių operacijų, kur buvo taikomos šiandien jau pasenusiomis laikomos strategijos (pavyzdžiui, propaganda) – gali pasitarnauti priešams.
Jie tvirtina, jog slapta informacija, visuomenę pasiekianti neoficialiais šaltiniais (pavyzdžiui, nutekinus informaciją) ir faktai, kuriuos valdžia pripažįsta oficialiai – du skirtingi dalykai (keista, tačiau minėtųjų prezidentų prisipažinimai taip pat nelaikomi oficialiais prisipažinimais).
Galiausiai, itin svarbu palaikyti gerus santykius su sąjungininkais (ypač žvalgybos srityje).
Kelerių metų senumo britų pareigūnų įrašuose aiškiai teigiama, jog šalies užsienio reikalų ministerija (ir šalies žvalgybos tarnyba, taip pat padėjusi planuoti ir vykdyti 1953 metų perversmą Irane) suinteresuota, jog apie jos dalyvavimą oficialiai niekas neužsimintų. Pašaliniams stebėtojams tokie gudravimai atrodo gana absurdiški, nes ir pats Teheranas Londoną prisidėjus įtarė beveik nuo pat pradžių. Panašu, kad JAV žvalgyba iki šiol elgėsi taip pat ir paprastus amerikiečius saugojo nuo jų pačių istorijos.
Faktas, jog CŽV pagaliau nusprendė keisti strategiją (bent jau šiuo atveju), vertas pagarbos. Belieka tikėtis, jog geras pavyzdys pasirodys užkrečiamas, ir bus atskleista daugiau ir šiandien svarbos nepraradusių paslapčių.