Katastrofa Černobylio AE įvyko 1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. Liudininkai tvirtina, kad ketvirtą AE reaktorių sunaikino du sprogimai, o antras, galingesnis sprogimas įvyko praėjus kelioms sekundėms po pirmojo.
Manoma, kad avarinė situacija kilo dėl vamzdžių sprogimo vėsinimo sistemoje, kuris kilo greitai išgaravus vandeniui. Po to vanduo arba garai ėmė reaguoti su cirkoniu šilumą skleidžiančiuose elementuose, o dėl to susidarė didelis kiekis vandenilio ir jis sprogo.
Švedų mokslininkai mano, kad reaktorius sprogo dėl kitos priežasties. Jų manymu, per planuotą reaktoriaus sustabdymą kilo branduolinės reakcijos valdymo sistemos sutrikimų, todėl aktyvioje zonoje žymiai padidėjo šilumos neutronų kiekis. Po vietinių branduolinių sprogimų buvo išmestas didelis kiekis dalijimosi produktų, kurie išmušė apsauginius vožtuvus viršutinėje reaktoriaus kanalų dalyje, pramušė stogą ir pateko į atmosferą.
Anot Larso-Eriko De Geero, Christero Perssono, Henningo Rodhe'o, kurie parašė mokslinį straipsnį, publikuotą leidinyje „Nuclear Technology“, šios hipotezės naudai byloja ir tai, kad praėjus kelioms dienoms po katastrofos, Chlopino radžio instituto mokslininkai rado radioaktyvių ksenono izotopų inertinių dujų frakcijose, gautose Čerepoveco fabrike, kur buvo gamintas skystas azotas ir deguonis.
Švedų tyrėjų nuomone, tai paaiškinama tuo, kad virš Čerepoveco teritorijos praslinko debesis iš branduolinio sprogimo, įvykusio Černobylio AE, produktų, kurio galingumas – 75 tonos trotilo ekvivalentu.
Be to, meteorologinių sąlygų virš vakarinės SSRS dalies, trukusių kelias dienas po avarijos, modeliavimas parodė, kad Čerepoveco fabrike matomas izotopų santykis galimas tik tokiu atveju, jei išmestas ksenonas pakiltų į 2,5–3 km aukštį. Tokie padariniai būna po branduolinio sprogimo.