„OK16“ – buvusioje Baltarusijos sostinės gamyklos salėje, paverstoje kultūros centru, – Andrejus dažnai matydavo Viktarą Babaryką, banko, kuriam priklausė „OK16“, vadovą, eilėje laukiantį kavos ir nusiteikusį paplepėti. Kai V. Babaryka netikėtai paskelbė ketinąs mesti iššūkį prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai rugpjūčio mėnesio rinkimuose, Andrejus pagalvojo: kodėl gi neprisijungus prie jo kampanijos?
Tačiau užuot pradėjusi naują erą, svajonė atimti valdžią iš A. Lukašenkos Andrejų daugiau nei šešiems mėnesiams patupdė į kalėjimo kamerą: jo dar laukia vieneri metai pataisos namuose. V. Babaryka ir jo sūnus kartu su keletu pagrindinių komandos narių ir šimtais kitų politinių aktyvistų buvo įkalinti dar anksčiau.
„Kartais pagalvoju, kad ši beprotybė tikrai negali tęstis amžinai“, – šią savaitę interviu telefonu sakė 35-erių metų Andrejus. „Bloomberg“ nerašo jo tikrojo vardo, kad apsaugotų tapatybę.
„Bet kartais pradedu labai jaudintis dėl savo šeimos ir savęs, ypač artėjant bausmės laikui“, – kalbėjo jis.
Vyriausybėms pradedant taikyti Baltarusijai sankcijas dėl šokiruojančio gegužės 23 d. „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo, Andrejus yra gyvas pavyzdys to, kaip visos baltarusių viltys dėl pokyčių buvo negailestingai sutriuškintos.
Jo patirtis padeda paaiškinti, kaip po brutalaus gatvės protestų numalšinimo praėjusiais metais autoritarinis režimas galėjo nutupdyti komercinį skrydį ir sulaikyti disidentą žurnalistą.
Tai tik vieno žmogaus istorija 9 milijonų gyventojų šalyje, kur postsovietinis valstybės aparatas išlieka lojalus prezidentui, net jei jo rinkimų laimėjimas (80 proc. balsų) buvo plačiai diskredituotas užsienyje ir užginčytas precedento neturinčių demonstracijų namuose.
Tačiau tai taip pat ta šalis, kur, pasak „Amnesty International“, vyko baisiausias saviraiškos laisvės, taikių susibūrimų ir bendravimo užgniaužimas – areštuojant arba ištremiant opozicijos aktyvistus, jiems pateikus melagingus kaltinimus.
Daugelio piliečių nuotaikos vis labiau izoliuotoje šalyje svyruoja tarp vilties prošvaisčių ir visiškos tamsos, pasakoja Andrejus. A. Lukašenka tampa vis labiau priklausomas nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino, o Europos Sąjunga didina sankcijas ir rodo pirštu į Maskvą už tai, kad ši palaiko buvusį sovietinio kolūkio pirmininką.
Prieš metus viskas atrodė kitaip. „OK16“ vykdavo meno parodos, teatro spektakliai ir technologijų konferencijos: Andrejus pasakoja pagaliau pajutęs laisvę. Jį patraukė V. Babarykos idealizmas, pažadai sukurti modernią valstybę, kurioje kiekvienas galėtų siekti savo svajonių.
Andrejus prisiminė jautęs, kad Baltarusijai atsirado galimybė pasirinkti kitą kelią.
„Jei įsivaizduosite Baltarusiją kaip pyragą su keletu sluoksnių, tai buvo pirmas kartas, kai tokios skirtingos ir didelės jo dalys suprato, jog yra galimybė kažką šalyje pakeisti“, – pasakojo jis. Per opozicijos mitingus jis matė žmones, „apstulbusius“ nuo minties, jog egzistuoja alternatyva.
Vis dėlto per vasarą visa tai greitai pasikeitė. A. Lukašenka buvo paskelbtas rugpjūčio 9-osios rinkimų nugalėtoju, pratęsiant jo 26 metų valdymą.
Nors po rinkimų dar kelis mėnesius vyko protestai, represijos palaipsniui juos numalšino – buvo suimta daugiau nei 30 000 žmonių. Jungtinių Tautų duomenimis, iki vasario beveik 250 žmonių sulaukė nuosprendžio.
Baltarusijos tyrėjai nuo rugpjūčio užvedė 2400 su viršum baudžiamųjų bylų dėl „ekstremizmo“.
Kaip ir V. Babaryka su savo komanda, vaizdo tinklaraštininkas Siarhejus Cichanouskis su keliais bendražygiais per rinkimų kampaniją buvo įkalintas.
Andrejus buvo areštuotas praėjus dviem dienoms po rinkimų ir apkaltintas dalyvavimu grupiniuose veiksmuose, kurie „šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką“. Tą antradienį jis prisimena kuo puikiausiai.
Tai buvo rugpjūčio 11 d., apie pietus. Andrejus išėjo iš savo namų Minske į V. Babarykos kampanijos biurą. Jam dar neišėjus iš kiemo, civiliais drabužiais apsirengę žmonės jį sugriebė, surišo rankas ir trumpam po nosim pakišo policijos asmens tapatybės dokumentą.
Jie nuvežė jį į miesto centre esančią po rinkimų liūdnai pagarsėjusią būstinę. Ten vyras buvo pastatytas veidu į sieną ir išgirdo keiksmus bei riksmus, kad jam „galas“.
Jis pareikalavo advokato, tačiau jį tik dar smarkiau sumušė ir pareikalavo atrakinti telefoną. Galiausiai jis pasakė savo slaptažodį. Iš būstinės jis buvo nuvežtas į tardymo izoliatorių, kur su juo buvo elgiamasi kur kas geriau.
Padaugėjus įkalinimų, kovoti už teisybę ėmėsi moterys. V. Babarykos vietą mitinguose užėmė fleitininkė Marija Kalesnikava, iki tol prižiūrėjusi „OK16“ kultūrinę programą. Prie jos prisijungė buvusio pareigūno, kuriam taip pat nebuvo leista dalyvauti rinkimuose, žmona Veranika Cepkala.
Pagrindinę politinę sceną užėmė Sviatlana Cichanouskaja, kuriai buvo leista užsiregistruoti kandidate vietoj areštuoto sutuoktinio. Prasidėjus protestams ji su vaikais pabėgo į Lietuvą.
Būtent šiame fone praėjusį mėnesį įvyko šis tas netikėto: A. Lukašenkos saugumo pajėgos dėl tariamos bombos nukreipė „Ryanair“ skrydį Atėnai–Vilnius į Minską. Baltarusijos saugumo tarnyba išsivedė žurnalistą Ramaną Pratasevičių ir jo draugę rusę Sofiją Sapegą iš lėktuvo į areštinę.
Apkaltinus masinių neramumų kurstymu jiems gali grėsti 15 metų laisvės atėmimo bausmė.
Andrejui palyginus pasisekė. Vasarį po teismo proceso Minske jis buvo laikinai paleistas į laisvę ir gali leisti laiką su šeima, tačiau bet kada gali būti priverstas atlikti bausmę, sako jis.
Po paleidimo jam prireikė šiek tiek laiko priprasti prie atsinaujinusio baimės klimato šalyje, kurioje žmonės gali būti nubausti už opozicijos spalvų kojinių mūvėjimą ar gėlių padėjimą šalia vietos, kur buvo nušautas protestuotojas.
Skirtingai nuo daugelio režimo oponentų, Andrejus sutiko duoti interviu, atsidūręs akistatoje su tuo, ką vadina neišvengiamybe.
„Būdamas kalėjime, nebebijai būti įkalintas, – sako jis niūriai juokdamasis. – Bijai kitų dalykų, kurie gali nutikti, bet bent jau nebelieka baimės prarasti laisvę.“
