Autorė pastebi, kad Rusija šiuo metu aktyviausiai iš visų Arkties regiono šalių demonstruoja ryžtą pasinaudoti savo geografine padėtimi. Ilgus šimtmečius jai teko laukti, kol iš šiaurinių jūrų pagaliau galės išspausti naudos. Jei kitos šalys (nebūtinai vien tik tos, kurios priklauso Arkties regionui,) nesuskubs savo strategijų paremti reikšmingomis investicijomis, varžybose dėl Šiaurės ašigalio jos gali likti autsaiderėmis .
Naujas didysis žaidimas?
J. Hosa primena, kad Arkties ledynų tirpsmas turės ne tik ekologinių, bet ir geopolitinių padarinių. Labai tikėtina, kad bus atrasta naujų milžiniškų naftos ir dujų telkinių. Šiuo metu sparčiai vystomas Šiaurinis jūrų kelias – didžiulio komercinio ir karinio potencialo turintis transporto koridorius, 35–40 proc. trumpesnis už Aziją ir Europą jungiantį jūrų maršrutą, besidriekiantį per Indijos vandenyną ir Sueco kanalą.
Naujų išteklių tolimojoje šiaurėje kol kas ieško daugiausia pavieniai investuotojai. Tačiau ledui toliau tirpstant, plėtros galimybių ten pradeda įžvelgti vis daugiau energetikos bendrovių. Vasarą danų komercinis konteinervežis „Venta Maersk“ tapo pirmuoju, sėkmingai įveikusiu kelionę komerciniu konteinervežiu šiauriniu jūrų keliu iš Vladivostoko į Sankt Peterburgą. Anksčiau šiais metais Rusijos dujų bendrovė „Novatek“ šiuo maršrutu vos per 19 dienų vietoj įprastų 35 (tiek užtrunka plaukiant Sueco maršrutu) į Kiniją nugabeno suskystintų gamtinių dujų (SGD) krovinį.
Laivininkystei tinkamos jūros leidžia Rusijai kur kas paprasčiau eksportuoti savo SGD ir pagaliau „įdarbinti“ ilgai po tolimojo Sibiro žeme tūnojusius gamtos išteklius. Be jokios abejonės, Maskvai tai – puiki ekonominė galimybė, įsitikinusi analitikė.
Be to, dėl klimato kaitos laivybos sezonas ilgėja, o šalto klimato sąlygoms Rusija turi įspūdingo dydžio laivyną: 40 ledlaužių, įskaitant branduolinius. Branduoliniai ledlaužiai pranašesni už dyzelinius: jie gali pralaužti kur kas storesnį ledą ir juos paprasčiau valdyti, kadangi nereikia rūpintis, kur nepasiekiamoje šiaurėje juos papildyti degalais.
Žinoma, Rusija Arktyje ne viena. Teritorijų už poliarinio rato turi ir JAV, Kanada, Norvegija, Danija, Švedija, Suomija bei Islandija. Tačiau pyrago atsiriekti pageidauja ir su šiuo regionu geografiškai nesusijusios šalys, argumentuodamos tuo, kad Arktis – niekieno zona, vadinasi, jos ištekliai priklauso visiems.
Antai Kinija, kuriai iki Arkties – geras gabalas kelio, 2014 m. pasiskelbė „poliarine supergalia“, o šiemet parengė ir Arkties politikos gaires, kuriose deklaruoja ryžtą įgyvendinti savo interesus regione. Dabar Kinija investuoja į savą ledlaužių laivyną ir turi ketinimų drauge su kitomis investuotojomis atidaryti „Poliarinį šilko kelią“.
Kol konkurentai ir tarptautinė teisė miega, Rusija ruošiasi vyrauti
Arktis reguliuojama daugiausia daugiašalėmis sutartimis, iš kurių svarbiausia – 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija. Joje išsamiai apibrėžiamos teritorinių jūrų ir ekonominių zonų ribos bei jų tranzito teisė. Be to, įsteigta Arkties taryba, vienijanti Arkties regiono šalis ir čiabuvių tautas, kurios siekis užtikrinti darnų vystymąsi ir apsaugoti aplinką.
Arkties taryba laikoma svarbia dialogo ir taikaus bendradarbiavimo Arktyje platforma, tačiau jos mandatas neapima karinio saugumo klausimų. O štai Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją galima laisvai interpretuoti, ir tai, savo ruožtu, veda prie ginčų dėl sienų.
Pavyzdžiui, šioje konvencijoje pateikiamas kontinentinio šelfo apibrėžimas kelia ginčų dėl to, kam priklauso Lomonosovo kalnagūbris – 1800 km ilgio povandeninis darinys, po kuriuo, kaip manoma, glūdi ypač gausūs naftos ir dujų klodai. Rusija beatodairiškai gina savo vienvaldes teises į šį kalnagūbrį. Kanada ir Danija tam prieštarauja, mėgindamos įrodyti, kad Lomonosovo kalnagūbris – tai Grenlandijos tęsinys. Nepanašu, kad Jungtinės Tautos ketintų šį ginčą greitu laiku išspręsti: Rusija jau kurį laiką šiuo klausimu manevruoja, kaip sugeba, rašo autorė.
J. Hosa atkreipia dėmesį, kad Rusija stiprina karines pajėgas Arktyje, buria naujas Arkties brigadas, steigia Jungtinę strateginę Arkties vadovybę ir atstatinėja Šaltojo karo laikų oro uostus. Kad Arkties regionas tebėra vienas iš svarbiausių Rusijos prioritetų, matyti iš jos Arkties strategijų, prezidento Vladimiro Putino paskelbtų 2008 m. ir 2013 m.
Kitos Arkties valstybės irgi turi pasirengusios savas strategijas šiam regionui. Ypač daug dėmesio jose skiriama darniam regiono vystymuisi, aplinkos apsaugai, čiabuvių tautų teisėms ir taikiam konfliktų sprendimui. Karinis komponentas jų strategijose kur kas mažiau akcentuojamas negu rusiškojoje. Negana to, jos mažiau investuoja į infrastruktūrą, padedančią pasiekti tolimąją šiaurę.
Atrodytų, suprantama, kad didžiausio pranašumo Arktyje suteikia ledlaužiai. Tačiau J. Hosa primena, kad, pavyzdžiui, JAV jų turi vos du. Prezidentas Barackas Obama buvo pareiškęs norą jų įsigyti daugiau, tačiau rezultatų kol kas nematyti. Įsigyti tokio tipo laivų nėra taip jau paprasta: vieną tokį pastatyti užtrunka 10 metų ir kainuoja apie milijardą dolerių.
Apetitas auga bevalgant
Tuo metu V. Putinas elgiasi taip, tarsi regionas priklausytų jam vienam, pabrėžia autorė. Neseniai jis pakvietė Indiją bendradarbiauti įgyvendinant Arkties projektus.
J. Hosa įsitikinusi: net jei Rusijai nepavyks formaliai išsikovoti teisių į tas Arkties regiono teritorijas, kurios, Kremliaus įsitikinimu, jam priklauso, vis tiek būtent Rusija kontroliuos šiaurinį jūrų kelią ir pelnysis iš Arkties regione išaugsiančio transporto srauto.
Be to, kad šis maršrutas yra gerokai trumpesnis už savo alternatyvas, jis už jas dar ir gilesnis, o tai reiškia, kad juo laivai gali plukdyti daugiau svorio. Kitas šiaurinis maršrutas – šiaurės vakarų jūrų kelias, besidriekiantis palei šiaurinius Kanados krantus, yra kur kas mažiau patrauklus, nes seklus. Laivybą šiuo keliu ateityje gali apsunkinti įvairių šalių teritorinės pretenzijos į vandenis, kuriais jis driekiasi.
Rusija Arkties atžvilgiu turi ilgalaikę ir pakankamai realistišką strategiją, perspėja straipsnio autorė. Ją įgyvendinti šalis ėmėsi tada, kai kiti dar nebuvo spėję iki galo perprasti strateginės šio regiono reikšmės. Pažymėtina, rašo J. Hosa, kad Rusija turi ir priemonių, ir infrastruktūrą, kurios reikia tam, kad atšiauriomis Arkties klimato sąlygomis būtų įmanoma pasiekti užsibrėžtų tikslų. Rusijai išveržus į priekį, kitoms šalims ją pasivyti bus sunku.
Apžvalgininkės įsitikinimu, kitos šalys turėtų pasiruošti tam, kad Rusija ir toliau norės daugiau, negu jai priklauso pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją. Atsižvelgiant į tai, kiek daug lūkesčių Rusija sieja su Lomonosovo kalnagūbriu, kaip ji stengiasi pakeisti karinę situaciją Arktyje ir kaip trokšta, kad nuo jos bent iš dalies priklausytų būsima pasaulio tvarka, nederėtų visiškai atmesti minties, kad vieną dieną ji gali lyg niekur nieko pradėti Lomonosovo kalnagūbrio kasybą. Ir tai jau bus nebe deklaracijos, planai ar pasirengimas, bet įvykęs faktas, kurį „anuliuoti“ pajėgs nebent tik kitos didžiosios pasaulio galios.
Kol kas neaišku, ar atsirastų norinčių stoti Rusijai skersai kelio – ir ar tam, kas vis dėlto ryžtųsi tai padaryti, pakaktų tokiam žingsniui reikalingų įgūdžių, strategijos ir technologijų.