Konfliktas regione buvo užprogramuotas nuo pat Izraelio įkūrimo 1948 metais, kuomet arabiškieji kaimynai įsiveržė į šalį, siekdami sunaikinti šią naują valstybę, tačiau jiems nepavyko.
Praėjus vos keleriems metams po to, kai naciai išžudė 6 mln. žydų, jų svajonė sukurti valstybę savo biblinėje gimtinėje išsipildė. Palestiniečiai 1948-uosius metus vadina „al-Nakba“ (katastrofa), nes iki 750 tūkst. palestiniečių pabėgo patys arba buvo išvyti iš teritorijos, vėliau tapusios Izraeliu. Jiems niekada nebuvo leista sugrįžti.
Arabams pralaimėjimas jaunai Izraelio valstybei buvo seisminis politinis momentas, po kurio jų laukė daugybė neramių metų. Išduoti ir pažeminti pasijutę kariuomenės vadai perėmė valdžią. Sirijoje kariniai perversmai kartojasi reguliariai. O, praėjus ketveriems metams po karo, Gamalis Abdelis Nasseras ėmėsi vadovauti jaunų karininkų grupei, nuvertusiai Egipto karalių.
Antras didelio masto konfliktas, vadinamas Sueco krize, kilo 1956 metais, kai Izraelis, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija surengė prieštaringai vertinamą ataką prieš Egiptą. Tokia buvo jų reakcija į Egipto prezidento G. A. Nassero sprendimą nacionalizuoti Sueco kanalą.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje Artimuosiuose Rytuose buvo santykinai ramu, nors politinė situacija ir toliau balansavo ant peilio ašmenų, situacija buvo itin nestabili.
Susirėmimai pasienyje
Šešių dienų karą sukėlė vienas po kito kilę pasienio konfliktai. Septintojo dešimtmečio vidury Sirijos remiami palestiniečių sukilėliai ėmė puldinėti Izraelio pasienį, tad Izraelio gynybos pajėgos buvo priverstos imtis atsakomųjų veiksmų.
Izraelis susikūrė greitą, lanksčią ir mirtiną kariuomenę, o 1967 metais jau buvo priartėjęs prie branduolinių ginklų įgijimo.
Norėdamas paremti savo Sirijos sąjungininkus, Egipto prezidentas nurodė šalies pajėgoms žygiuoti iki Sinajaus pusiasalio, kur jie išvijo sieną su Izraeliu daugiau nei dešimtmetį saugojusius Jungtinių Tautų taikdarius.
1967 metais Egiptas buvo įsivėlęs į karą su Jemenu, kuris tapo jo paties „Vietnamu“, sekėsi tikrai prastai. Visgi Egipto prezidentas neturėjo kuo pakeisti šalies kariuomenės vadą Abdul Hakimą Amirą.
Sirijos kariuomenė taip pat buvo labai politizuota ir, kaip ir Egipto, buvo Sovietų Sąjungos klientė. Čia per seriją karinių perversmų valdžios viršūnėje keitėsi vienas generolas po kito.
Arabai daug kalbėjo apie vienybę, socializmą ir nacionalizmą, tačiau iš tiesų buvo labai nevieningi. Savo 1967 metų sausio mėnesio ataskaitoje apie Izraelio kariuomenę Jungtinės Karalystės gynybos atašė Tel Avive sakė, kad „vadovavimo, pratybų, įrangos ir tarnybų prasme Izraelio kariuomenė yra labiau nei bet kada pasiruošusi karui. Gerai pasirengę, užsigrūdinę, ryžtingi Izraelio kariai turi stiprią kovinę dvasią ir noriai eis į karą ginti savo šalies“.
Pasienio susirėmimai tik didino įtampą. 1966 m. palestiniečių sukilėliai prasiveržė pro sieną. Izraelis pasmerkė juos, išvadino teroristais ir manė, kad turi juos atgrasyti, nubausti bei duoti smarkų atkirtį.
Įsikišo sovietų žvalgyba
1966 metų lapkritį Izraelis surengė didelio masto reidą į Jordanijos okupuotą Vakarų Krantą, taikydamasis į Samua kaimą. Vėliau įvyko ataka panaudojant sausumos minas Izraelio teritorijoje.
1967 metų balandį susirėmimų dar padaugėjo, kai Izraelis ir Sirija kovojo aršiame oro ir artilerijos mūšyje, per kurį buvo sunaikinti šeši Sirijos naikintuvai, nors karas oficialiai nebuvo paskelbtas.
Tuomet pagražintame naujienų agentūros pranešime buvo cituojamas „aukšto rango Izraelio šaltinis“, sakęs, kad Izraelis „imsis karinių veiksmų, padėsiančių nuversti Damasko kariuomenės režimą, jeigu Sirijos teroristai ir toliau sabotuos reidus Izraelio viduje“.
Vykstant balandžio oro mūšiui, Sovietų Sąjunga Egiptui pateikė melagingų žvalgybinių duomenų, jog Izraelis perkelia karių prie šiaurinės sienos su Sirija ir rengiasi plataus masto invazijai. Ši informacija nebuvo tiksli, tačiau ji paskatino Egipto prezidentą G. A. Nasserą imtis veiksmų.
Kodėl Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį šūvį šiame kare, svarstoma iki šių dienų. Du Izraelio istorikai – Isabella Ginor ir Gideonas Remezas – mano, kad Sovietų Sąjunga tyčia sukėlė krizę, norėdama blokuoti Izraelio branduolinių ginklų planus. Be to, sovietai buvo pasirengę pasiųsti savo pajėgas į kovą.
Kelias sekančias dienas G. A. Nasseras žvangino ginklais. Gegužės 22 d. jis uždraudė Izraelio laivams plaukti per Tirano sąsiaurį, jungiantį Raudonąją jūrą ir Akabos įlanką. Po savaitės jis sudarė gynybos paktą su Jordanijos karaliumi Husseinu.
Situacijai Artimuosiuose Rytuose prastėjant, Amerikos prezidentas Lyndonas B. Johnsonas perspėjo abi puses nepaleisti pirmojo šūvio ir pamėgino sutelkti paramą tarptautinei jūrų operacijai siekiant atidaryti Tirano sąsiaurį.
Užvaldė dangų
Tačiau šis planas taip ir nevirto realybe, nes 1967 metų birželio pradžioje Izraelio lyderiai nusprendė suduoti prevencinį smūgį augančiai arabų karinei koalicijai. 1967 metų birželio 5 d. Izraelio karinės pajėgos pradėjo vykdyti operaciją (Operation Focus), kurios metu buvo surengtos koordinuotos oro atakos prieš Egiptą. Tą rytą Izraelyje į orą pakilo maždaug 200 lėktuvų, kurie ėmė pulti Egiptą iš šiaurinės pusės.
Netikėtai egiptiečius užklupę izraeliečiai apšaudė 18 karinių aerodromų ir sunaikino maždaug 90 proc. Egipto oro pajėgų lėktuvų, stovėjusių ant žemės. Vėliau Izraelis išplėtė savo operaciją ir sunaikino Jordanijos, Sirijos ir Irako oro pajėgas.
Priešingai nei egiptiečiai ir kitų arabų šalių kariuomenės, izraeliečiai atliko namų darbus. Per kelerius metus jie atliko šimtus žvalgybinių misijų ir susidarė tikslų vaizdą apie kiekvieną aviacijos bazę Egipte, Jordanijoje ir Sirijoje.
Tel Avive tuometinį Izraelio prezidentą Ezerį Weizmaną apėmė ekstazė. Atakos pavyko geriau, nei buvo tikėtasi. Jie užklupo priešą visiškai netikėtai. Jis paskambino savo žmonai ir pasakė: „Mes laimėjome karą“.
Birželio 5 d. Izraelio pilotai jau visiškai kontroliavo oro erdvę virš Artimųjų Rytų. Nors šalis užsitikrino pranašumą ore, birželio 5 d. Egipte prasidėjo antžeminis karas. Aviacijos remiami Izraelio tankai ir pėstininkų pajėgos perėjo sieną ir įžengė į Sinajaus pusiasalį ir Gazos Ruožą.
Egipto pajėgos priešinosi, tačiau vėliau sutriko, kai feldmaršalas A. H. Arimas nurodė trauktis. Per kelias ateinančias dienas Izraelio pajėgos persekiojo priverstus bėgti egiptiečius per visą Sinajaus pusiasalį. Egiptas patyrė didelių nuostolių.
Antrasis Šešių dienos karo frontas buvo atidarytas birželio 5 d., kai Jordanija, reaguodama į melagingus pranešimus apie Egipto pergalę, ėmė apšaudyti Izraelio pozicijas Jeruzalėje. Izraelis atsakė kontrataka Rytų Jeruzalėje ir Vakarų Krante.
Birželio 7 d. Izraelio pajėgos užėmė Jeruzalės senamiestį ir atšventė pasimelsdamos prie Raudų sienos.
Izraelis perspėjo Jordanijos karalių Husseiną nesivelti į karą, tačiau šis jau buvo apsisprendęs ir perdavė vadovavimą Jordanijos kariuomenei egiptiečių generolui. Prieš pat vidurdienį Jeruzalėje prasidėjo mūšiai. Jordaniečiai atidengė ugnį. Jordanijos karalius ignoravo Izraelio signalus, kad šalies bus pasigailėta, jeigu ji nesivels į karą.
Tuo metu Kaire kariuomenės vadus vis labiau ėmė panika. Generolas Salahdeenas Hadidi susmuko savo krėsle, įsitikinęs, kad karas yra beveik pralaimėtas. Tuo metu gatvėse žmonės šventė, minios plūdo į miestą autobusais, kuriuos suteikė valdančioji partija. Radijo stotis „Arabų balsas“ (Voice of the Arabs) buvo jų patikimas naujienų ir tiesos šaltinis, tačiau jis skleidė fantaziją.
20.17 val. jis paskelbė, kad buvo sunaikinti 86 Izraelio lėktuvai, ir kad Egipto tankai įsiveržė į Izraelį. Sinajaus fronto štabo generolas Mohamedas Abdelis Ghani Gamasy klausė „su didėjančiu siaubu“ to, kas, kaip jis žinojo, buvo visiška nesąmonė.
1967 metų birželio 10 d., tarpininkaujant Jungtinėms Tautos, įsigaliojo paliaubos, kuriomis iš esmės pasibaigė Šešių dienų karas. Vėliau buvo paskaičiuota, kad per vos 132 kovų valandas žuvo apie 20 tūkst. arabų ir 800 izraeliečiai.
„Jokios taikos, jokio pripažinimo ir jokių derybų“
Šešių dienų karas Artimiesiems Rytams turėjo rimtų geopolitinių pasekmių. Pergalė kare paskatino nacionalinį pasididžiavimą Izraelyje, kurio teritorija patrigubėjo, tačiau jis taip pat paskatino arabų ir Izraelio konfliktą.
Šešių dienų karo žaizdas besigydę arabų lyderiai 1967 metų rugpjūtį susitiko Chartume, Sudane, ir pasirašė rezoliuciją, kurioje pasižadėjo, kad su Izraeliu nebus „jokios taikos, jokio pripažinimo ir jokių derybų“.
Egipto ir Sirijos vedamos arabų šalys vėliau pradėjo ketvirtą didelio masto konfliktą su Izraeliu per 1973 metų Jom Kipuro karą.
Perėmusi Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo kontrolę, Izraelio valstybė taip pat absorbavo ir daugiau nei vieną milijoną palestiniečių arabų. Vėliau keli šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgo iš Izraelio, taip dar labiau pablogindami pabėgėlių krizę, prasidėjusią per Pirmąjį arabų ir Izraelio karą 1948 metais ir padėjusią pagrindą tebesitęsiantiems politiniams neramumams ir smurtui.
Nuo 1967 metų Izraelio per Šešių dienų karą perimtos žemės išlieka pastangų užbaigti arabų ir Izraelio konfliktą epicentre.
Izraelis Egiptui 1982 metais pagal taikos sutartį grąžino Sinajaus pusiasalį, o 2005 metais pasitraukė iš Gazos Ruožo. Tačiau šalis vis dar yra okupavusi kitas teritorijas, kurias perėmė Šešių dienų karo metu, įskaitant Golano aukštumas ir Vakarų Krantą. Šių teritorijų statusas tebelieka kliūtimi arabų ir Izraelio taikos derybose.