Žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė įsitikinusi, kad toks žmonių rūšiavimas – kas galėtų gimdyti, o kas ne, yra nekorektiškas. Anot jos, net žodžio „asocialas“ nereikėtų naudoti, nes jis įžeidžia tam tikrą grupę žmonių.
„Kartu kalbėti reikėtų apie socialinę atskirtį, kuri egzistuoja, apie žmonių galimybių neturėjimą. Jeigu kalbame apie esminį dalyką, apie smurtą šeimoje, kur paskutiniu metu daug kas diskutuoja, tai nesvarbu, kokios įvyksta klaidos, jos visą laiką sistemoje bus, tačiau reikia tobulinti įgyvendinimą ir vaiko teisių apsaugą, o ne atšaukinėti įstatymus, arba ieškoti vieno kalto žmogaus“, – įsitikinusi ji.
Ji taip pat mano, kad bet kuris žmogus gali atsidurti tokioje padėtyje, net ir šiandien gerai gyvenantis.
„O jeigu jau vadiname žmones „asocialais“, tai mes galime bet kuris labai greitai į tai patekti. Niekas nepasirenka savo noru gyventi skurde arba būti priklausomi nuo alkoholio, arba narkotinių medžiagų, jeigu čia turime omenyje tam tikras šeimas, kuriose suvartojama daug alkoholio. Niekas nuo to nesame apsaugotas, nėra jokių garantijų, kad kažkuri šeima, kuri gyvena pilnavertį gyvenimą su vaikais, kad niekad jiems nesibaigs alkoholizmu. Tai niekaip nesprendžia problemos, tiesiog surūšiuoja žmones į labiau vertesnius pagarbos, į labiau vertus valstybės rūpesčius ir mažiau vertus“, – sako B. Sabatauskaitė.
M. Jovaiša toje pačioje laidoje užsiminė ir apie musulmonus ir šis pasisakymas taip pat sulaukė pasipiktinimo.
„O riba, kaip yra su ta ksenofobija. Tai manau, kad reikia žmones auklėti ir siekti, kad nebūtų tokių apraiškų, kad mes būtume svetingi, kad turėtume tolerancijos ir pagarbos kitokiems papročiams (…) Čia žmogiškųjų santykių lygyje. Bet makro lygyje reikia visomis jėgomis siekti, kad tie pokyčiai neįgytų svarios demografinės vertės. Kad čia neatsirastų didelės svetimtaučių kolonijos su savo musulmoniškais, pavyzdžiui, papročiais ir pradėtų reikalauti, kad mes nebepuoštume savo Kalėdinės eglutės, kaip Belgijoje atsitiko. Kad tokių neatsitiktų dalykų (…) Jeigu čia prasideda bažnyčių griovimai ir mečečių statymai, aš manau, tai tikrai nesveika“, – radijo laidoje sakė M. Jovaiša.
B. Sabatauskaitė DELFI teigė, kad tokia informacija absoliučiai neatitinka tikrovės, nes jeigu kalbėtume apie Lietuvą, galime kaip pavyzdį paimti Vilnių, kuriame gyvena viena didžiausių ir seniausių musulmonų bendruomenių ir jie neturi net mečetės.
„Istoriškai Lietuvoje yra totorių bendruomenė, ir jie neturi savo mečėtės ar maldos namų. Tai tokių minčių skleidimas, kad čia maždaug religijos invazija į Lietuvą, tai tam tikra nepagarba asmenų tikėjimui, jų išpažįstamai religijai. (…) Tikrai nemanau, kad islamas labiausiai paplitęs, o netgi ir jeigu būtų tie 200 į Lietuvą perkeltų pabėgėlių pasilikę, aš nematau, kuo tai trukdo kitiems įgyvendinti savo teisę į religiją, jos išpažinimą. Čia tiesiog klišių kratinys toks komentaras ir vertinimas ir nuvertinimas tų grupių“, – sakė žmogaus teisių gynėja.
Marius Jovaiša: turime spręsti šią problemą
Tuo metu pats M. Jovaiša DELFI sakė, kad tikrai neturėjo minčių apie kažkokį rasės išgryninimą ar eugeniką, jis kalbėjo apie tuos žmones, kurie nesirūpina savo vaikais, girtauja ir juos palieka likimo valiai.
„Kalbos negali būti apie jokią eugeniką arba rasės gryninimą, visokias tokias nesąmones, kurios man buvo priskirtos. Labai gaila, kad taip atsitiko. Aš kalbėjau apie tuos žmones, kurie girtauja, kurie skęsta narkotikų liūne, kurie nesugeba prižiūrėti savo vaikų, juos pagimdo ir juos palieka likimo valiai, juos skriaudžia, juos muša, jų nemaitina, jų negydo, leidžia jiems žūti vandenyje, gaisruose. Mes tokių pavyzdžių matome kiekvieną dieną“, – sako fotografas.
Jis mano, kad visuomenė turėtų užkirsti kelią, jog tokie žmonės tokių dalykų negalėtų kartoti, nes žmonės, kurie padaro nusikaltimą, yra izoliuojami, yra gydomi, jiems neleidžiama kartoti to nusikaltimo.
„Juk jeigu girtas žmogus padarė avariją, tai jis kaip minimum netenka teisės vairuoti. Gal kartais jie net nežino elementarių apsisaugojimo nuo pastojimo būdų? Mano žmona 7 metus praleido organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ ir tikrai žinau, kad yra daug atvejų, kad elementaraus švietimo tie žmonės negauna. Aš nekalbu net apie tokius atvejus, kai jie tą daro sąmoningai, tiesiog norėdami pralobti iš tų pašalpų. Mane tas labai skaudina, turi būti kažkokios pastangos, kaip užkirsti kelią tam, nes tai yra iš tikrųjų nusikaltimas – gimdyti ir palikti likimo valiai ir pražudyti tuos vaikus, tas mane labai skaudina. Aš apie tai kalbu, tik apie tai, ne apie kažkokią diskriminaciją, ar kad reikėtų kažką gryninti, tai visiškas absurdas“, – sakė M. Jovaiša.
Jis mano, kad visuomenę reikėtų geriau šviesti apie apsisaugojimą nuo nepageidaujamo nėštumo, tačiau vien tik to nepakanka.
„Reikia dėti pastangas visomis kryptimis. Tas lytinis švietimas turi būti pakankamai plačiai ir anksti daromas. Netgi ir vaikai, kurie mokyklų nelanko, kurių nemažai, bet jie irgi turi žinoti pagrindines gyvenimo taisykles, kas būna, kai berniukas ir mergaitė nueina kažkur į pakrūmes. Bet tai yra prevencija, bet kai mes turime rezultatus, kai pagimdė vieną, antrą ir davė jam pražūti – reikia kažkaip užkirsti kelią, kad tas nesikartotų“, – mano fotografas.
Paklaustas, ar tokiu būdu, jeigu būtų neleista tokiems žmonėms daugiau gimdyti, nebūtų varžomos jų teisės, M. Jovaiša sakė, jog visuomenėje visuomet yra dalykų, kurie varžo individo teisę.
„Bet kurioje visuomenėje gyvendami, mes susitariame dėl tam tikrų taisyklių. Yra varžoma teisė žmogaus, kuris nori rūkyti, bet mes sakome: žiūrėk, jeigu aplinkui yra kiti žmonės, tai tu neturėtum toje vietoje rūkyti, būk malonus, paeik ir daryk tą nuošaliai. Čia irgi galima sakyti, kad varžomos jo teisės. Mes susitarėme dėl suvaržymų, kurie yra dėl kažkokio kilnesnio tikslo, pavyzdžiui, dėl vaikų, kad jų teisės yra aukščiau. (…) Jeigu mes matome tokius tėvus, kurie praktiškai žudo tuos vaikus: kuria ir žudo, ar mes turėtume pasvarstyti, kad tai irgi nesikartotų. (…) Negalima tiesiog taip lengvabūdiškai pasakyti: tai yra jo teisė ir toliau sau nevaržomai tuos vaikus gimdyti ir visiškai nesirūpinti, kas iš jų išaugs, kas jais rūpinsis“, – mano jis.
Paklaustas, ar nemano, jog kiekvienai šeimai gali atsitikti nelaimė ir ji gali tapti asociali arba atsidurti ant skurdo ribos, M. Jovaiša tikino, kad kalbėjo ne apie tokias šeimas.
„Yra tokių žmonių, kurie gimdo vaikus kaip pragyvenimo šaltinį, visiškai negalvodami, kaip juos reikia maitinti, auklėti, rūpintis jais. Ir kai sėdi su draugais ir geria, o tuo metu vaikas skęsta kur nors tvenkiny... Tai jau nėra normali šeima, kurioje atsitiko kažkokia nelaimė, nes niekas neapsaugotas nuo nelaimių. Manau, kad socialinės rūpybos darbuotojai tokius asmenis žino, jie kažkur yra suregistruoti, pasižymėję kaip iš esmės nusikaltėliai, kurie yra leidę tokiems dalykams atsitikti jų sargyboje“, – sakė M. Jovaiša.
Kalbėdamas apie savo pasisakymą apie musulmonus, M. Jovaiša teigė, kad kiek pasikarščiavo išskirdamas vieną religinę grupę.
„Gal aš be reikalo išskyriau vieną religinę grupę, truputėlį pasikarščiuodamas įtemptoje diskusijoje pasakiau. Ir tas žodis „daugintis“, aš suprantu puikiai, kad tai nuskambėjo „neskaniai“ žmonėms. Nesu kažkoks radikalas ar netolerantiškas, turiu daugybę draugų visų rasių, tautybių ir religijų po visą pasaulį, man tekę daugybę kartų projektus daryti ir keliauti“, – sakė fotografas.
Tačiau jis mano, kad valstybė turėtų dėti dideles pastangas, kad neįvyktų demografinis lūžis.
„Mane, pavyzdžiui, labai sujaudino ta istorija, kai Briuselyje buvo reikalaujama, kad Katedros aikštėje nebūtų žiebiama eglutė, nes tai yra krikščioniškas simbolis. Tuos šimtus metus, kai mes gyvenome savo kultūrinėje aplinkoje, norėtųsi savo identitetą, savo tapatybę išlaikyti. Aš labai už tai, kad mes turėtume žmonių, kurie čia atvažiuotų, dirbtų, atsiranda meilės atvejai, kurie praturtina. Ir tie lietuviai, kurie nuvažiuoja kitur gyventi, manau, stengiasi gerbti papročius ir nereikalauti, kad būtų drastiškai keičiami tie visuomenės papročiai. Aš apie tai kalbu“, – sakė M. Jovaiša.
Aplink skurdą – daug stereotipų
Tuo metu Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė DELFI sakė besitikinti, kad tai tik spontaniškas pasisakymas, o ne vieno žinomiausių Lietuvos menininkų nusistatymas.
„Apie skurdą patiriančius žmones ir taip jau sklando daug mitų, todėl turėtume labai atsakingai kalbėti. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuolat kalbama apie paramos gavėjų armiją, tuo metu 2017 m. paramos gavėjų buvo vos 2,7 proc. Taigi tai, kas gaju mūsų mintyse, nebūtinai yra teisybė“, – sakė A. Adomavičienė.
Anot jos, pralobimas iš pašalpų yra dar vienas labai gajus stereotipas - vidutinė socialinė piniginė parama 2017 m. buvo apie 64 eur, 2018 m. – apie 80 Eur. Be to, nėra nė vienos rimtos mokslinės studijos, kuri įrodytų, kad visi paramos gavėjai yra vien priklausomybių asmenys.
„Mes negalime kažkam uždrausti ar neuždrausti gimdyti. Visų pirma, priklausomybė yra liga ir ją reikia gydyti, o ne galvoti, kad kažką uždarysime ir išpręsime problemą. Kitas dalykas - tokiomis kalbomis mes nuimame atsakomybę nuo sprendimų priėmėjų: nes gi žmonės patys kalti. Tai jei jie patys kalti, kodėl valstybė turėtų spręsti skurdo problemas? Lietuvoje tragiškai trūksta paslaugų, reabititacijos įstaigų, pozityvios tėvystės kursų. Visų pirma turi būti žmogui suteikiama pagalba.
Taip pat yra žmonių, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių neteko darbo ir gauna piniginę paramą, tačiau visi sumetami į vieną katilą ir ant jų užlijuojama etiketė - pašalpos gavėjas, arba dar žiauriau - „pašalpinis“. Pavyzdžiui, moteris, kuri ilgą laiką sirgo depresija, jai nebuvo pasiūlytas gydymas, o dabar - būnant priešpensinio amžiaus jos niekas nenori dėl amžiaus priimti į darbą“, – sakė A. Adomavičienė.
Pasak jos, su skurdu dirbančios organizacijos mato didžiulę grėsmę, kai žmonės yra stigmatizuojami. Be to, Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties mažinimas numetamas vienai ministerijai, tačiau tai turi rūpėti kur kas platesniam institucijų ratui - Finasų minsiterijai, nuo kurios priklauso, kaip bus finansuojamos socialinės programos ar švietimas, savivaldybėms, kurios tiesiogiai įgyvendina socialinę politiką.
A. Adomavičienė sako, kad skurdo priežasčių yra daug - mažos pajamos, milžiniški švietimo netolygumai, kai dalis vaikų negauna bazinio išsilavinimo, elementarių paslaugų stoka ir panašūs dalykai.