Iš Lietuvos – į Vokietiją, iš ten – į išsvajotąją Ameriką, vos su 5 doleriais kišenėje. Naktinis darbas fabrike, rankas sėjančios pūslės, atsiveriančios kraujuojančios žaizdos – taip atrodė pirmosios būsimo Lietuvos prezidento dienos už Atlanto.
Matyt, tuomet pats V. Adamkus negalėjo žinoti, kad vieną dieną taps žmogumi, auksinėmis raidėmis įrašytu į Lietuvos istoriją.
Su tėvais pasitraukė į Vokietiją
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune tarnautojų šeimoje. Beje, iš tiesų jis – nei Valdas, nei Adamkus. Pakrikštytas buvo Voldemaro Huberto Laimučio Adamkavičiaus vardu.
„Tai įvyko jau Jungtinėse Valstijose. Atvažiavau čia, įsikūriau, pradėjau mokytis, dirbti – ir visada, kai tik amerikiečiams reikėdavo perskaityti ar ištarti mano pavardę, jie nepajėgdavo to padaryti, o pastangas nuolat lydėdavo kuriozai“, – savo vardo pakeitimo istoriją aiškina pats V. Adamkus knygoje „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“.
Nors augo Lietuvoje, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, 1944-ųjų liepos mėnesį jis su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Kaip vėliau pats tikino, tai buvo politinė, rezistencinė emigracija su labai aiškiu požiūriu ir tikslu – tėvai išsivežė vaikus tam, kad jaunajai kartai sudarytų tinkamas sąlygas.
Tad V. Adamkus gimnaziją baigė jau Vokietijoje, studijavo Miuncheno universitete, jam yra tekę pagyventi ir pabėgėlių stovykloje – anuomet daug inteligentų atsidūrė pastarosiose.
Su Alma vedę jau 65-erius metus
Būtent čia jis susipažino ir su Alma Nutautaite, tapusia Adamkiene. Jie susituokė prieš 65-erius metus – 1951-aisiais.
A. Adamkienė gimė Šiauliuose, tėvas, Stasys Nutautas, buvo prekybininkas, motina, Ona Soblytė-Nutautienė, talkino vyrui versle. Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima, o kartu su jais ir Alma, turėjo pasitraukti į Vokietiją.
A. Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, Alma Adamkienė dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų net dvidešimt penkerius metus ji vadovavo Adamkų įsigytai „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru.
„Santuoka – ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis“, – žurnalui „Moteris“ yra pasakojusi A. Adamkienė.
Ji aiškino neįsivaizduojanti, kaip tai gali išblėsti, kodėl tai nutinka, svarstė, gal žmonės kartais skuba tuoktis nepažinę vienas kito, nemoka prisitaikyti.
„Žmonės susitinka būdami skirtingų charakterių, bet laikui bėgant priartėja vienas prie kito, supanašėja. Prisitaikyti – tai nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai. Vienąsyk nusileidžia vienas, kitąsyk – kitas, svarbiausia – nesistengti kito pakeisti. Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas. Kai per karą buvome atskirti nuo tėvelio, galvojau: viskas būtų kitaip, jei būtume kartu. Ir tikrai, kai jis atsirado, viskas pasikeitė: nebebuvo tokie svarbūs nepritekliai ir kitos bėdos, viskas atrodė įveikiama. Šeima yra visa ko pagrindas“, – įsitikinusi ji.
Auksinė Amerika: už 75 centus per valandą – rankomis srūvantis kraujas
Į Ameriką V. Adamkus atvyko buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus (jis mokėsi su jo sūnumi) kvietimu po maždaug 5 metų, praleistų Vokietijoje.
„Niujorke išlipau su penkiais doleriais kišenėje ir beveik tuščiu lagaminėliu. Dabartiniai emigrantai nusiveža ir vieną kitą dolerį kišenėje ir lengviau negu mes įsikuria. Skirtumas yra. Mes išvykome tuščiomis kišenėmis ir tik gerų norų, entuziazmo bei vilties vedami“, – LRT yra pasakojęs prezidentas.
Pasak V. Adamkaus, vieni lietuviai eidavo dirbti į skerdyklas, kiti dažniausiai rinkdavosi darbą metalo apdirbimo įmonėse. Ir pats pirmas jo darbas buvo fabrike – „Ford“ automobilių gamykloje.
„Buvau gimnazistas, niekad nedirbęs, nematęs nei vienos įmonės, nei vieno fabriko, o čia staiga atsiduriu fabrike, naktinėje pamainoje, už valandą man mokami 75 centai. Patekau į „Ford“ automobilių metalo apdirbimo fabriką, gavau į rankas elektrinį grąžtą, kurį vos išlaikiau rankose ir kuriuo turėjau metale gręžti skyles.
Per porą dienų ant delnų susidarė kraujo pūslės, o trečią ketvirtą dieną jos pradėjo sproginėti. Per rankas bėgo kraujas, bet reikėdavo laikyti tą grąžtą – tai net ir psichologinis sukrėtimas. Iškilo mintis – štai auksinė Amerika. Jeigu ne Atlanto vandenynas, kaip aš savo užrašuose miniu, tikrai būčiau pėsčias ėjęs į tą subombarduotą, alkaną, neprivalgiusią Vokietiją – gyvenimas auksinėje Amerikoje sukrėtė ir buvo tikrai netikėtas“, – neslėpė V. Adamkus.
Nuo fabriko – iki darbo su R. Reaganu
Tačiau jis nepasidavė – sau pažadėjo, kad iš fabriko ištrūks ir šį pažadą po kurio laiko įvykdė. Susirado dieninį darbą, ėmė lankyti naktį vykusius anglų kalbos kursus, įstojo mokytis, baigė Ilinojaus technologijos institutą. Magistro studijoms pasirinko vandentiekio inžinerijos kursą.
Studijų baigtis sutapo su tuo metu prasidėjusiu ekologiniu sąjūdžiu ir tos srities specialistų stygiumi. Kažkokiu būdu apie V. Adamkų sužinojo JAV politiko, senatoriaus Everetto Dirkseno biuras ir pakvietė į susitikimą, po kurio pasiūlė prisidėti prie komandos. Tačiau netikėtos sėkmės V. Adamkus pabūgo.
„Senatorius supyko ir pareiškė: „Visi noriai kritikuoja blogai dirbančius politikus arba valstybės institucijas, tačiau kai tik tokiems „bright youngs“ (angl. gabiems vaikinams) pasiūloma imtis realaus darbo, jie pradeda išsisukinėti.“
Supratęs, kad įkliuvau, paprašiau senatoriaus leidimo pagalvoti ir pasitarti su žmona. Alma į mano pasakojimą sureagavo taip: „Juk negali E. Dirksenui pasakyti „ne“!“ Ir ji, savaime aišku, buvo teisi“, – yra pasakojęs V. Adamkus, pristatydamas Uptono Sinclairio istorinio romano „Džiunglės“ naują leidimą.
Tuomet V. Adamkus galvojo, kad E. Dirkseno siūlomame darbe padirbės keletą metų. Tačiau jo tarnyba Aplinkos apsaugos agentūroje tęsėsi ištisus 27 metus. Per tą laiką pasikeitė šeši JAV prezidentai.
„Man pačiam mieliausia buvo dirbti su Ronaldu Reaganu, kuris, beje, manęs nevadino niekaip kitaip, kaip tik „Mister Lithuania“!“, – prisimena prezidentas.
Į Lietuvą grįžo, nes tai – jo gyvenimo tikslas
Nuo 1972-ųjų metų V. Adamkus kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykdavo į Lietuvą. Jis skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga.
1993 metais V. Adamkus buvo kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Dar po trejų metų, 1996 m., jau pats aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje, o 1998 metais buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas pradėjo eiti 1998 metų vasario 26 dieną.
„Nesigailiu, kad grįžau, nes Lietuva buvo mano gyvenimo tikslas nuo pat gimnazijos laikų. Nenoriu, kad skambėtų patosiškai, bet tai buvo įskiepyta gerų mokytojų mokykloje, kur buvo vertybė visą laiką galvoti apie Lietuvą. Visu savo gyvenimu, taip pat ir už Lietuvos ribų, buvau ištikimas tikslui – kad Lietuva būtų laisva.
Teisybė, įsivaizdavau ją kitokią, nei matau dabar. Taip, būna akimirkų, kai pradedu galvoti, ar tikrai buvo tikslinga atsisakyti darbų ir įsipareigojimų JAV, kartu ten dirbant ir Lietuvos labui. Būtume ten turėję, kaip sakėte, išskirtinį, užtikrintą, ramų gyvenimą. Bet tai būna tik akimirkos, kai matau visišką neteisybę, net aukščiausiuose valstybės sluoksniuose, teisės aktų laužymą, valstybės reikalus aukojant savo asmeniniams interesams, kurie kai kuriais atžvilgiais prilygsta nusikaltimui.
O daug kitų pavyzdžių vėl pakelia dvasiškai, kad štai ką galime padaryti, štai kur Lietuva yra tarptautinėje politikoje, kad mes lygūs su lygiais pasaulyje, ypač moksle, kultūroje. Tai skatina dvasinį pakilimą, teikia jėgų ir vilčių, kad bus geriau ir kad mano sprendimas būti ten, kur aš priklausau, buvo teisingas“, – žurnalui „Veidas“ yra kalbėjęs jis.
Prezidentu buvo dvi kadencijas
2002 metais Valdas Adamkus iškėlė savo kandidatūrą antrai Prezidento kadencijai, tačiau antrajame rinkimų ture pralaimėjo Rolandui Paksui. Baigęs kadenciją, Valdas Adamkus išliko aktyvus vidaus ir užsienio politikos dalyvis, skaitė paskaitas tarptautinėse konferencijose.
2004 metais Lietuvos Respublikos Seimui Rolandą Paksą pašalinus iš Prezidento pareigų, Valdas Adamkus dar kartą iškėlė kandidatūrą rinkimuose į Prezidento postą. 2004 m. birželio 27 d. Lietuvos piliečiai Valdą Adamkų antrą kartą išrinko Respublikos Prezidentu penkerių metų kadencijai.
„Aš galvoju taip: nesvarbu, kas aplink mus. Kad ir kas vyktų, mes turim laikytis tikėjimo savo kultūra, savo istorija, savo tauta, savo valstybe. Ir turim tai gint bet kokia kaina. Mūsų mažai tau tai kito kelio nėra. O to kelio pati pradžia – pagarba žmogui, žmonėms. Ir nors didelė dalis mūsų žmonių Lietuvą apleido, ir mes visi suprantam, kad dar kažkokia dalis apleis, svarbu daryti viską, kad žmonės, išvykdami fiziškai, savo dvasia, savo ryšiais, savo jausmais pasiliktų čia, savo tikrojoje tėvynėje“, – teigia prezidentas knygoje „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“.