Konfliktas užprogramuotas
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Vytautas Dumbliauskas Žinių radijo laidoje trečiadienio rytą sakė, kad galių nepasidalijimas tarp prezidento ir premjero buvo įrašytas dar Konstitucijos kūrimo pradžioje, 1992 metais.
„Pradėkime nuo to, kad taisyklės buvo parašytos nelabai vykusios 1992 metais, rašant Konstituciją. Tuometinis mūsų politinis elitas: ir Vytauto Landsbergio grupuotė, kurie norėjo stipraus prezidento ir Algirdo Brazausko grupuotė, kurie nenorėjo tokio stipraus prezidento. Rašant Konstituciją vyko ta kova“, – prisiminė jis.
Politikos ekspertas tikino, kad dėl šios priežastis trintis tarp valdžios institucijų yra visiškai normali.
„Mes dabar to kompromiso esame įkaitai. Mes dabar sprendžiame tuos dalykus, kurie buvo mums palikti mūsų Konstitucijos kūrėjų. Manau, kad toje situacijoje, pagal taisykles sprendžiant, ta trintis tarp valdžių yra normali, ji buvo visą laiką“, – Žinių radijo laidoje sakė politologas V. Dumbliauskas.
Kritikuoti lengva, veikti – itin sudėtinga
Premjero S. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas laidoje sakė, kad nepaisant visų kritikos strėlių, vis tiek visa atsakomybė krenta ant Vyriausybės, o konkrečiai – premjero.
„Visą laiką yra tokia situacija, kad šalies vadovas turi išskirtinę situaciją, yra tiesiogiai išrinktas žmonių, dažniausiai turi didelį pasitikėjimą, turi dideles galimybes kritikuoti ir siūlyti, bet vis tiek visą laiką ta atsakomybė nuguls ant Seimo ar Vyriausybės, kuri priiminėja tuos įstatymus. Prezidentas G. Nausėda atėjo su savo darbotvarke, jis atėjo su savo pasiūlymais praėjusių metų biudžetui. Ir kas prasidėjo darytis? Pradėjo kristi reitingai, antras dalykas – paaiškėjo, kad prezidento valios tiesiog nepakanka – reikia susitarti su visais Seimo nariais“, – kalbėjo jis.
S. Malinauskas laidoje svarstė, kad prezidentui lengva viską stebėti iš aukšto bokšto, tačiau apie praktinį politinių pažadų įgyvendinimo aspektą kalbėti sunku.
„Manau, kad kylantis prezidento ir krintantys Vyriausybės reitingai yra geriausias pavyzdys – prezidentas visą laiką gali pasakyti, kad politika yra amorali, Vyriausybė ir valdančioji dauguma – netinka. Jeigu eiti tokiu keliu, reitingų prasme – puiku, bet atsiranda vienintelis praktinis minusas – kalbėti apie duotus pažadus rinkėjams, be palaikymo iš Vyriausybės ar parlamento, tai tokios darbotvarkės formuoti nebegali“, – aiškino S. Malinauskas.
„Tada tampi žmogumi, kuris į viską žiūri iš aukšto Dramblio kaulo bokšto. Esi gerai vertinamas, bet realios galios yra menkos“, – dabartinę prezidento poziciją vertino premjero S. Skvernelio patarėjas.
Patarėjas pridūrė, kad prezidentui veikti be paramos iš Vyriausybės ar Seimo, praktiškai nėra galimybių.
Naudojasi konfliktais
Konservatorius Mykolas Majauskas laidoje svarstė, kad valdžių sąveika turėtų būti konstruktyvi, tačiau dažniausiai pasirenkamas paprastesnis konflikto variantas.
„Konstitucijos tėvai užkodavo rašydami teisinį rėmą mūsų valstybės valdžių užkodavo net ne konfliktą, o bendradarbiavimą – tartis ir kalbėtis. Natūralu, kad emociškai ir žmogiškai bartis ir pyktis yra lengviau, nei susitarti. Pabandyti rasti sutarimų yra daug sunkiau“, – kalbėjo parlamentaras.
Ir pridūrė, kad ir pats, kaip opozicijos atstovas, nevengia bendrauti su valdančiosios daugumos atstovais, siūlyti įstatymų projektus.
„Lygiai taip pat reikia ieškoti sutarimo tarp valdžių. Manau, kad problema yra ta, kad mes šiandien Vyriausybėje turime lyderį, kuris save atranda per konfliktus. Pasižiūrėkime – konfliktas su Loreta Graužiniene, Dalia Grybauskaite, žurnalistais, dabar su prezidentu G. Nausėda“, – apie premjero politikos įpročius kalbėjo konservatorius.
Galėjo „mėtyti“ daugiau ministrų
V. Dumbliauskas pripažino, kad didžiausios realios valdžios galios yra sutelktos premjero rankose.
„Didžiausios realios galios yra Vyriausybės. Nes formaliai tai yra prezidentas, Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas“, – sakė jis.
MRU politologas kalbėjo ir apie esminė valdančiosios daugumos klaidą.
„Bet čia, manyčiau, vyko tam tikras gestas padarytas iš valdančiosios koalicijos nelabai geras. Nes G. Nausėda vasarą gražiai ir geranoriškai žiūrėjo į tą koalicijos formavimą. Galėjo tikrai daugiau ministro pamėtyti, nepritarti jų kandidatūroms. Manau, kad valdančioji koalicija padarė klaidą užsispyrusi dėl J. Narkevičiaus. Esu įsitikinęs, kad jei Vyriausybę formuoja du žmonės: premjeras ir prezidentas, ir jei vienas pareiškia nepasitikėjimą kandidatu, tai reiškia viskas. Politikoje pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas“, – kalbėjo politologas.
„Konstitucijos tėvai neparašė, kaip prezidentas gali dalyvauti ministro nuėmimo, tokio teksto nėra. Čia yra valdančiosios koalicijos klaida, nereikia eiti į tokį tuščią konfliktą“, – kalbėjo V. Dumbliauskas.
Konservatorius M. Majauskas svarstė, kad į karą su šalies vadovu, galbūt yra einama dėl artėjančių Seimo rinkimų.
„Nemanau, kad šioje situacijoje prezidentas yra įsižeidęs, tiesiog susvyravęs pasitikėjimas“, – kalbėjo opozicijos atstovas.
Atsakomybės neprisiima
Premjero patarėjas S. Malinauskas tikino, kad jei prezidentas pareikš, kad nepasitiki kandidatu L. Savicku į ministro poziciją, tolesnis bendravimas bus labai sudėtingas.
„Net jeigu Lukas Savickas nebūtų paskirtas ministru, jis premjero komandoje liktų ir kuruotų ekonomikos ir inovacijų failą, jis niekur nedingtų, tai jei pasitikėjimo nėra, tai bendravimas būtų itin sudėtingas. Bet tikiuosi, kad taip nebus“, – Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ sakė premjero S. Skvernelio patarėjas S. Malinauskas.
Ir pridūrė, kad visą atsakomybę už ministrus visada neš būtent Vyriausybės vadovas.
„Aš neprisimenu nei vieno atvejo, nors visi ministrai buvo paskirti su prezidento pritarimu, neprisimenu, kuris sakė, kad už kažkurį pats prezidentas prisiimtų atsakomybę. Galų gale tai visada yra klausimas daugumai“, – teigė jis.