Gretimos seniūnijos gyventoja šių metų pradžioje išgirdo neskundžiamą Apeliacinio teismo nuosprendį – už naujagimio nužudymą Panevėžio moterų kalėjime jaunai mamai teks praleisti aštuonerius metus.
Joms abiem motiniškus jausmus seniai išblukino alkoholis.
Nužudė tyčia ar netyčia?
Atokiame vienkiemyje, pačiame rajono pakraštyje, gyvenančią Renatos L. šeimą tragedija sukrėtė 2011 m. kovo 20-ąją. Tą dieną dvidešimtmetė moteris lauko tualete pagimdė mergaitę. Nors matė, kad kūdikis įkrito į užšalusią fekalijų duobę, paliko vaikelį likimo valiai. Per keliolika minučių sveikas, išnešiotas naujagimis sušalo.
Apie gimdymą artimiesiems moteris pranešė tik vakare, iš darbo sugrįžus vyrui. Į atokią sodybą važiavo ir pareigūnai, ir medikai – vieni rinko įkalčius, kiti vežė gimdyvę į ligoninę.
Atsigavusi gimdyvė pareigūnams aiškino, kad tualete jai pasidarė bloga ir ji nepajuto, kaip vaikas atsiskyrė ir įkrito į fekalijų duobę. Esą tai buvo nelaimingas atsitikimas, nes antrojo vaiko ji labai laukė ir tikėjosi, kad gims mergaitė.
Tačiau policijos pareigūnai nustatė, kad Renata L. savo nėštumą nuo artimųjų slėpė ir antro vaiko auginti nesiruošė – pas gydytoją nesilankė, namuose nebuvo nė vieno naujagimiui skirto daikto, o ir pati teisiamoji ekspertams užsiminė norėjusi daryti abortą.
Vaikžudės advokatė teisme bandė įrodyti, kad teisiamoji kūdikį lauko tualeto duobėje paliko dėl bejėgiškos būklės, o vežama į ligoninę vos nenumirė. Tačiau medicinos ekspertai įrodė, kad virkštelė pati nutrūkti negalėjo, atvirkščiai, buvo nudilinta buku daiktu.
Pernai Kauno apygardos teismas tokia versija nepatikėjo – įrodė, kad Renata L. tyčia nužudė savo vaiką, ir paskyrė dešimt metų atgailos Panevėžio moterų kalėjime.
Vaikžudės advokatė Lietuvos apeliaciniame teisme siekė įrodyti, kad bausmė per griežta, nes teisėjai pasidavė visuomenės ir žiniasklaidos spaudimui. Trijų teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, nusprendė sušvelninti bausmę, tačiau kalėjimo Jurbarko rajono gyventoja neišvengė. Uždarame teismo posėdyje teisėjai nusprendė skirti jai mažiausią Baudžiamojo kodekso nustatytą bausmę – aštuonerius metus nelaisvės: nusikaltimą padariusi moteris labai jauna, ją sieja stiprūs socialiniai ryšiai su mažamečiu vaiku.
Seredžiaus seniūnas Jonas Pikoraitis teigia, kad apie Renatos L. šeimą negalintis pasakyti nieko bloga – tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas. Dauguma aplinkinių kaimų gyventojų iki šiol tuo tiki, nes Lukoševičių šeima darbšti ir tvarkinga, jų sūnus visada gerai prižiūrimas, socialiniai darbuotojai iki tol šio vienkiemio gyventojams jokių priekaištų neturėjo.
Netikros ašaros
Raudonės seniūnijos gyventojos Sonatos M. vaikelis gyvas, bet augs be mamos meilės. Sonata savo dukrelę pamiršo iškart, kai tik sužinojo, kad Kauno medikai mergaitės gimimo pažymą išduos tik savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams.
Socialiniams darbuotojams moteris paaiškino, kad nuo tokio atsakymo jai pasidarė gėda ir dėl to paliko mažylę ligoninėje. Socialiniai darbuotojai mano, kad Sonata anksčiau ar vėliau būtų palikusi savo dukrelę, o pažyma jai buvo reikalinga tik pasiimti gimimo išmoką. Vis dėlto jie atsižvelgė į motinos norą ir davė mergytei jos parinktą vardą. Sonatos dukrelė nuo pat gimimo auga sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.
„Vaikui ir visuomenei tai yra tragedija, nes jaustis laimingas vaikas gali tik augdamas savo šeimoje. Labai tikimės, kad atsiras šeima, norinti įsivaikinti naujagimį“, - sakė Jurbarko r. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė.
Pasak skyriaus vedėjos, Jurbarke tai nėra išskirtinis, bet ir ne dažnai pasitaikantis atvejis. Per vienuolika L. Gardauskienės darbo metų savo naujagimius medikams yra palikusios kelios motinos. „Visos tos šeimos mūsų skyriui buvo žinomos – priklausė socialinės rizikos grupei arba turėjo sveikatos problemų“, - sakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Vis dėlto motinos-gegutės statusą užsitarnavusi Sonata M. yra išskirtinė net ir tarp socialinės rizikos šeimų. 2004-aisiais ji išgarsėjo ne tik Jurbarke – per šalį nuskriejo žinia apie girtą moterį, užvirtusią ant savo naujagimio, sulaužiusią vaikelio kaukolę ir nesusipratusią nuvežti mirštantį sūnų pas gydytojus.
Visiškai išsekusį, sutrikusios sąmonės mažylį motina nešiojosi po landynes, su vaiku glėbyje savaitę vaikščiojo po miestą. Mirštančio berniuko išgelbėti nepavyko. Teismo metu paaiškėjo, kad visą dieną gėrusi ir sūnų pamiršusi dvidešimtmetė Sonata nešdama vežimėlį į kambarį nuvirto nuo betoninių laiptų, neišlaikiusi pusiausvyros užgriuvo ant mažylio ir ranka atsirėmė į jo galvą. Dėl to lūžo kūdikio kaukolė ir į smegenis išsiliejo kraujas. Medikai buvo įsitikinę, kad jei vaikui laiku būtų suteikta pagalba, jo gyvybę gal ir buvo galima išgelbėti.
Teismas pripažino Sonatą M. kalta dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir nuteisė dvejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atidedant tokiam pačiam laikotarpiui. Atrodė, kad moteris gailisi, apraudodama žuvusį sūnų per ašaras nemato kelio. Bet ašaros, matyt, nebuvo tikros.
Nors netrukus ji pagimdė dar vieną vaikelį, gyvenimo būdo nepakeitė. Ištekėjusi ir apsigyvenusi Raudonės seniūnijoje, Sonata lyg ir bandė kabintis į gyvenimą. Patikėję, kad moteris gali pasitaisyti, Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai leido jai auginti du vaikus, tačiau prieš porą metų ir jie buvo paimti iš šeimos. Triukšmingus draugų susibūrimus ir alkoholį dievinanti Sonata pamiršdavo namuose paliktus dar mažus vaikus, todėl vieną kartą kaimynai juos atvežė ir paliko seniūnijoje.
Bejėgiai ką nors pakeisti?
Teismas neterminuotai apribojo motinos valdžią keturiems vaikams. Du vyresniuosius augina močiutė, abu mažieji gyvena socialinės globos įstaigoje. Visoms keturioms atžaloms priteistas motinos išlaikymas, tačiau savo vaikų išlaikymu ji nesirūpina. Pas močiutę augantiems vaikams valstybė moka šalpos pensijas, o mažiesiems išlaikymą skiria savivaldybė, kas mėnesį už kiekvieno vaiko globą mokėdama po 1850 Lt.
Jurbarko r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L. Gardauskienė pripažįsta, kad socialinės rizikos šeimose augančių vaikų santykinai daugėja, todėl šios šeimos kelia vis didesnį nerimą.
Socialiniai darbuotojai kaip įmanydami stengiasi jas prižiūrėti ir padėti tėvų neprižiūrimiems vaikams, bet dažnai būna bejėgiai ką nors pakeisti. Be tėvų likusių vaikų išlaikymas valstybei kainuoja labai brangiai – savivaldybė vien Viešvilės vaikų globos namams kiekvienais metais sumoka po pusę milijono litų.
Tad ar valstybė neturėtų susimąstyti, ką reikėtų daryti su mamomis-gegutėmis, taip lengvabūdiškai paliekančiomis savo vaikelius ant mūsų visų kupros. Juk ir ne vien pinigų, bet ir vaikų labai gaila.