Pagal žygio legendą Lietuvos žurnalistų grupė prisijungė prie misiją hipotetinėje Azganistano valstybėje vykdančių Lietuvos karių. Gzoro provincijoje, kur dislokuoti Lietuvos kariai, itin suaktyvėjo teroristinės organizacijos Al-zaida kovotojai, todėl tiek kariams, tiek žurnalistams pavojus itin padidėjęs.
Išklausę teorijos ir saugumo kursus, žurnalistai kariniais sunkvežimiais patraukė į poligoną, kur išmėgino Lietuvos kariuomenės naudojamus, šiuo metu moderniausius pasaulyje, automatinius šautuvus G-36, įvairias šaudymo pozicijas. Tuoj po to Ernestas Kuckailis, vienas iš pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių ir Specialiųjų operacijų pajėgų kūrėjų, apmokė naudotis snaiperio šautuvu. Žygio dalyviai išbandė savo akies taiklumą ir nervų šaltumą taikinius naikindami iš 200 metrų atstumo.
Tiek E. Kuckailis, praėjusią savaitę pristatęs prisiminimų knygą iš pirmosios Lietuvos specialiųjų pajėgų misijos Afganistane, tiek galingo stoto šaulių instruktoriai nevengė vienas kitą pašieptį. Snaiperis automatinius ginklus vadino „šautuvėliais”, automatinių ginklų instruktoriai ragino net neprasidėti su snaiperio šautuvu, o išmėginti tikrus ginklus.
Susipažinę su ginklais žurnalistai sušoko į ketvirtą dešimtmetį baigiančius, bet vis dar tvirtus karinius sunkvežimius ir patraukė į kitą poligono dalį kur jų jau laukė Sausumos pajėgų Juozo Lukšos centro karo inžinierių instruktoriai-ekspertai.
Mokosi iš talibų
Instruktoriai paruošė Afganistane naudojamų sprogmenų ir sprogmenų aktyvavimo prietaisų parodą. Pastarųjų buvo bent dvi dešimtys, dauguma gudriai užmaskuotos, pagamintos iš medžio, popieriaus, plastmasės, todėl metalo detektorių neaptinkamos. Paprasčiausi davikliai maskuojami kaip šiukšlės, panaudotos pakuotės, todėl nemažai prietaisų su arabiškais užrašais. Viena įspūdingiausių priemonių – žemės riešuto kevale užmaskuotas jutiklis. Kariui užmynus mažutį riešutą aktyvuojamas sprogmuo.
Aleksandras Karpinskis, aukščiausio rango ekspertas, ruošiantis ne tik kitus instruktorius, bet ir Vidaus reikalų ministerijos, „Aro” išminuotojus, teigė, kad talibai, dažnai piešiami kaip beraščiai fanatikai nėra toks lengvas priešas.
„Nuo kalnų nusileidę beraščiai atlieka vienintelį darbą – padeda sprogmenį, jį aktyvuoja, bet ir taip kartais susisprogdina. Užtaisus gamina specialiai parengti žmonės. Jie gyvena tiek kalnų uolose, tiek rūmuose, tačiau specialiosios pajėgos juos medžioja ir medžioja gerai”, – kalbėjo karys.
Karys taip pat atskleidė didžiausius sprogmenų šaltinius Artimuosiuose rytuose.
„Užtaisus gamina iš nesprogusių sviedinių, reaktyvinių granatų. Nenorėdami, kad sprogmenys patektų priešams į rankas, mes turime juos rasti pirmi. Išėmus sprogiąją medžiagą, ją patalpinus į paprasčiausią skardinę ir pripildžius įvairiais geležiniais daiktais gaunamas galingas skeveldrinis sprogmuo”, – pasakojo ekspertas.
Kitas talibų sprogmenų šaltinis – mineralinės trąšos, todėl pasiekiamos dar lengviau.
„Jei Lietuvoje vyktų karas, mes kariautumėme būtent taip pat. Toks būdas yra paprastas ir labai efektyvus”, – pasakojo iš priešo pasimokęs karys.
Dalyviai čia pat turėjo įveikti gausiai užminuotą lauką, tačiau toks iššūkis buvo tik pati pradžia. Žurnalistai čia pat šoko į Vietnamo karą menančius vikšrinius šarvuočius M113.
Pasivažinėjimas baigėsi pagrobimu
„Karinė technika tai ne audi automobilis”, – sakė Sausumos pajėgų mokymo centro viršininkas Aleksiejus Gaiževskis, turėdamas omenyje aštrius vidaus interjero kampus, kietą, plieninį stogą, į kurį nuolat trankėsi šalmuotos žurnalistų galvos.
Ekstremalus pasivažinėjimas stačiomis nuokalnėmis ir staigūs posūkiai greitai baigėsi. Važiuojant pamiške šarvuočius sudrebino šalia sprogęs užtaisas, o iš miško pasipylė šūviai. Netrukus šarvuočių link pasileido ginkluoti, rytietiškais drabužiais apsivilkę vyrai. Riebiai rusiškais keiksmažodžiais patepę arabišką šūkį „Alach Akbar” (Dievas yra didis – DELFi) vyrai šturmavo šarvuočius.
Prieš žygį kariuomenės vyrai perspėjo, kad žurnalistų laukia sunkūs išbandymai, psichologinis ir šioks toks fizinis smurtas, tačiau juokais prižadėjo, kad mušama bus rankomis, o ne kojomis. Veltui. Ant šarvuočio užsiropštęs teroristo vaidmenį atliekantis karys pasinaudojo stogo liuku ir savo bato tvirtumą išbandė ant žurnalisto galvos. Žinoma, profesionalas tiksliai apskaičiavo jėgą, o kevlaro šalmas amortizavo smūgius, tad kiekvienas smūgis sukėlė tik linksmą išgąstį ir juoko pliūpsnį.
Tik Lietuvos kariai per pratybas nejuokauja. Žurnalistai buvo ištempti iš šarvuočių ir suguldyti ant žemės. Al-Zaidos kovotojai parodė sumaitotą Lietuvos kario kūną, įkaitams kelias dešimtis kartų pagrasino mirtimi, užmaukšlino maišus ant galvų ir bėgte nusitempė į miško gilumą.
Ten gerą pusvalandį, dar su maišais ant galvų buvo tardomi. Paaiškinta kodėl jie pagrobti.
„Pagal Ženevos konvencija, visi karinius dalinius lydintis asmenys, kas jie bebūtų – žurnalistai ar aptarnaujantys daliniai, yra traktuojami kaip priešai”, – pasakojo pagrobėjas.
Paaiškinta ir dėl konfiskuotų fotoaparatų. Karininkas karo metu gali rekvizuoti bet kokį civilių turtą. Rekvizicijos kvite įrašomas daiktas, jo vertė. Tačiau, kaip pagrobėjas paaiškino, daiktą galima rašyti bet kokį, o rekvizicijos dažniausiai negrąžinamos. Vienas iš pagrobėjų pasilenkė ir į ausį pašnabždėjo, kad į mano lapelį vietoj iš manęs atimto fotoaparato įrašys guminę moterį, taip dar didindamas įtampą.
Bepradedant vykdyti mirties nuosprendžius įkaitams, miške pasigirdo šūviai. Iš niekur išdygę Lietuvos kariuomenės jėgeriai nukovė dalį teroristų ir išvadavo įkaitus. Tik iki saugaus prieglobsčio žurnalistams dar teko bėgti kelis kilometrus mišku, klampyne, perbristi kanalą, pertraukos metus susikurti laužą ir iš miltų išsikepti duonos.
Šiltoje bazėje vėliau kariai atskleidė, kad buvo paruošę daug daugiau iššūkių ir nuotykių, tačiau dėl laiko stokos teko juos atšaukti.
„Kariuomenėje kaip gyvenime – lauki arba vejiesi”, – juokavo karys.