Ir tada prie mikrofono priėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. „Negalime pasitikėti nė vienu Rusijos lyderių žodžiu. Jie beverčiai“, – žodžių į vatą nevyniojo Lietuvos diplomatijos vadovas.
Kalbant apie Maskvos pažadus prisidėti prie agresijos Ukrainoje baigties, „tokie teiginiai nieko verti“, sakė L. Linkevičius. Anot diplomato, Europos Sąjunga prarado ryšį su „realybe“.
Toks drąsus Lietuvos užsienio reikalų ministro pareiškimas kuo puikiausiai atskleidžia, kokio vaidmens Lietuva – šalis, kur gyvena 3 mln. žmonių, o dydžiu ji prilygsta Amerikos Vakarų Virdžinijos valstijai – ėmėsi Ukrainos krizėje.
Lietuvos valdžia tapo aršiausia Rusijos kritike, nebijančia į Maskvos veiksmus reaguoti nesuvaidintu pasipiktinimu, kai kiti slepiasi po rafinuota diplomatine kalba. Dažnai drąsūs lietuvių pareiškimai išprovokuoja ne ką nuosaikesnę Rusijos reakciją. Ir tai ne vien tik retorika. Lietuva pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, nors Europos Sąjungos pareigūnai tam ir nepritaria.
Reaguodama į Rusijos veiksmus Rytų Ukrainoje, Lietuva apsisprendė į kariuomenę grąžinti šauktinius. Parengė leidinį, kuriame šalies žmonėms aiškinama, ką daryti Rusijos puolimo atveju.
Be to, siekia uždrausti asmenims, neturintiems tokios teisės, dėvėti kario uniformą ar jos dalis – tokiu sprendimu siekiama užkirsti kelią kitų valstybių karinių pajėgų atstovams, dėvintiems uniformas be atpažinimo ženklų, šalyje vykdyti nelegalią veiklą taikos metu.
Lietuva Europos Sąjungoje užima ir lyderės poziciją kovoje su Rusijos propaganda, nukreipta prieš rusakalbius žmones Baltijos valstybėse ir kitur.
(...)
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsakiusi į elektroniniu paštu nusiųstus klausimus, pabrėžia, kad griežta reakcija į Rusijos veiksmus buvusi reikalinga, nes Kremlius išbando Europą ir, jeigu niekas jo nesustabdys, jis eis dar toliau: „Vladimiras Putinas eis tiek toli, kiek leis mūsų dvejonės ir nesitraukiantis naivumas. Jeigu Kremliaus agresija nebus sustabdyta Ukrainoje, ji pasieks mūsų – NATO –sienas“.
Tikrai ne visi Europos Sąjungos sąjungininkai patenkinti tokia griežta Lietuvos pozicija. Yra teigiančių, kad tokia situacija apsunkina vieningo fronto prieš Rusiją formavimą – visais klausimais: pradedant sankcijomis ir baigiant kova su propaganda.
„Jeigu bandome rasti sutarimą, aršesnė pozicija tam tikrais klausimais kai kurias valstybes pavojingai atitolina nuo bendros nuomonės“, – teigia Latvijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ojaras Kalninis.
Kitas įtakingas Europos pareigūnas teigia, kad „Lietuva kartais peržengia „racionalumo ir konstruktyvumo ribas“.
Vis dėlto kiti linkę teigti, kad Lietuvos tiesmukumas skatina diskusijas svarbiais klausimais, kurios gali baigtis konsensusu. Nedideles vakarietiškas visai šalia Rusijos esančias Baltijos valstybes itin stipriai gąsdina Maskvos agresija. Visose trijose Baltijos valstybėse gyvena nemažos rusų mažumos, todėl šios šalys baiminasi, kad Maskva panaudos jas kaip pretekstą neramumams provokuoti.
Nepaisant panašumų tarp šių valstybių, O. Kalninis teigia, kad Lietuva visada pasižymėjo kur kas atviresne užsienio politika. „Nematome nieko blogo, jei akcentai šiek tiek skiriasi“, – patikino jis. „Kai kuriais atvejais, kai Lietuva imasi lyderės vaidmens, diskusija pakrypsta tam tikra kryptimi“, – pridūrė jis.
Estijos parlamento Užsienio reikalų komitetui pirmininkaujantis Marko Mihkelsonas sakė, kad tyli diskusija gali būti efektyvesnė už tiesmuką retoriką. „Būtina pasiekti stiprų vieningumą, stiprų konsensusą, o tam reikia diplomatinių pastangų, kurios ne visada yra viešos“, – patikino jis.
Tačiau Lietuvos vadovai nelinkę abejoti savo nuostata, kad garsus kalbėjimas, netylėjimas – tai efektyviausias būdas, siekiant atgrasyti agresorių. Kol kiti Europos šalių vadovai džiaugėsi dėl ugnies nutraukimo režimo Ukrainoje, D. Grybauskaitė pavadino pasienio kontrolės praradimą „visišku silpnumu“.
Savo ruožtu L. Linkevičius socialiniame tinkle „Twitter“ prieš Miunchene vasario mėn. vykusią saugumo konferenciją palygino Rusiją su nacistine Vokietija ir pareiškė, kad Europos valstybės įsitraukusios į bejėgišką agresoriaus raminimą.
„1938 m. Sudetų kraštas turėjo nuraminti agresorių“, - „Twitter“ rašo L. Linkevičius. „Rezultatai mums žinomi. Kodėl šios mintys kyla 2015 Miunchene vykstant konferencijai?“ – samprotavo jis.
