Prie lango, dešinėje – kampas, tapęs gyvenamąja vieta neįgaliam benamiui, jo kasdienybės dalimi tapo nuolat keičiamos sauskelnės. Kampas užgriozdintas neįgalumą patvirtinančia įranga. Toje pačioje pusėje, arčiau durų, glaudžiasi buvęs sportininkas, buvęs inžinierius mechanikas, kadaise – nedidelio šalies miesto teisėjo sūnus. Savo gyvenimu jis sakosi bemaž patenkintas.
Namus pavertė tvartu
Vieną gražią dieną tapo aišku, kad į alkoholizmą įklimpusio buvusio inžinieriaus mechaniko neišgelbės nei kažin kur dingęs sūnus, nei dvi Vilniuje gyvenančios seserys. Vyras, save vadinantis taikiu, protingu, sąžiningu, dargi sveiku žmogumi, savo namus buvo pavertęs neprižiūrimu tvartu, nereikalingas nė vienam kitam žmogui.
Mažeikių nakvynės namuose jis įsikūrė prieš ketverius metus. Čia, laikinoje prieglaudoje, jis laukia vietos nuolatinėje globos įstaigoje.
Pravėrus duris, keturių vyrų akys klausia, o kambario tvaikas gena lauk. Gera proga išsisukti iš šios ketveriukės draugijos – tikslas išklausyti teisėjo sūnaus gyvenimo istoriją. Tokie pasakojimai sklandžiau gula prie keturių akių.
Teisėjo sūnus ima ištiestą ranką, sunkiai stojasi, leidžiasi prilaikomas. Labai mažais žingsneliais, ramstant būsimą pasakotoją po pažastimi pakištu dilbiu, nušliaužiame į nuošalų įstaigos kambarėlį.
Sportinio ėjimo entuziastas
Jau netrukus – kitų metų gegužę – jam sueis 71-eri. Žino ir dieną, kada tai įvyks.
Pirmas sakinys, kurį jis ištaria neklausiamas: „Juk mano tėvas penkerius metus buvo teisėjas“. Įvardija ir miestą Vakarų Lietuvoje. Motina dirbusi inžiniere namų valdyboje.
Mokslai jam sekęsi neblogai: iš pradžių įsigijo techniko mechaniko specialybę Smalininkų technikume, po to baigė studijas Kauno žemės ūkio akademijoje (dabar – universitetas), tapo kvalifikuotu inžinieriumi mechaniku. Iš pradžių dirbo kolūkyje Raseinių rajone, Mažeikių statybos treste penkiolika metų dirbo vyriausiuoju mechaniku. Vėliau – inžinieriumi mechaniku ir dirbtuvių vedėju viename iš Mažeikių rajono kolūkių. Tai buvo jo paskiausioji darbovietė, čia dirbęs penkerius metus.
Prisimena gaisrą
Kaip pakliuvęs į Nakvynės namus? Pirmiausia esą pakliuvo į ligoninę, nes nušalo kojas.
„Dešinė mano koja operuota“, – pasilenkęs graibosi apie šlepetėmis apautas, į kelias kojines įmautas beformes pėdas. Paklaustas, kaip nušalo kojas, kalba apie tai, kaip prieš septynerius ar aštuonerius metus jo name kilęs gaisras. Tai namas Mažeikių rajone, pagal dokumentus būstas vis dar priklauso jam, tik jau netinkamas gyventi. Nėra krosnies, žiemą šalta.
Gulėjo lovoje, rūkė, dėl to užsidegė lova. „Dievas, matyt, man padėjo. Mane pakėlė kažkokia moteris, tai pakviečiau gaisrinę. Ojetau, suvažiavo trys gaisrinės, net iš naftos gamyklos, didelis buvo gaisras, jėzaumarija“. Iš ten jis patekęs į ligoninę.
Prisimena, kaip jį greitoji išvežė „į reanimaciją – ten, kur pusiau gyvi žmonės“: „Ten atgaivino su deguonies kauke, gydžiausi Mažeikių ligoninėje, o paskui mane perkėlė į Sedos ligoninę“. Tuo metu jis gyveno vienas, žmona buvo jau mirusi.
„Trisdešimt metų su žmona išgyvenau“, – tarytum pasigiria, tačiau neslepia, kad moteris nuo jo pabėgo – vieną dieną nieko nesakiusi išvyko į Naująją Akmenę. „Na, ką padarysi – susipykęs buvau“, – priduria tarytum ją teisindamas.
Tuštinosi lovoje, gėrė šlapimą
„Paskui gyvenau su sūnumi. Eidavau pas žmones, padėdavau šieną krauti, malkas kapodavau. Tada buvau jau pensijoje. Vieną dieną kaimynė man padavė raštelį su raktu. Iš kaimynės sužinojau, kad mano žmona mirė Naujojoje Akmenėje“, – dėsto savo istoriją tarsi svetimą.
Į Nakvynės namus jį priėmęs direktorius esą pasakęs: „Eik ir gyvenk, gyvenk, kol gyvas. O kai numirsi, mes gražiai tave palaidosim“. Už tokius gerus žodžius direktoriui pasakęs ačiū. Taip ir likęs čia. „O ką darysi. Pavalgęs, apsirengęs, normaliai čia“.
Iš pradžių nakvynės namų darbuotojams buvę vargo. Vyro bakūžėje tas pats kambarys buvęs ir valgomasis, ir geriamasis, ir tualetas. Kaip tikrame tvarte. Atvykęs į nakvynės namus šlapindavosi ir tuštindavosi... tiesiog į lovą, po savimi. Pasitaikydavo, kad prišlapina į stiklinę, o paskui pats išgeria – vietoje arbatos. Darbuotojai tai supratę kaip alkoholizmo pasekmes, tačiau reikėję kažką daryti. Sykį direktorius pakėlęs triukšmą, ir netikėtai gyventoją tai labai gerai paveikę.
Pinigus išleidžia svaigalams
Dabar darbuotojai nieko bloga apie šį vyrą nepasakytų: švarus ir tvarkingas, paragintas nusiprausia, nusiskuta. Tačiau iš pradžių jį reikėję auklėti jį kaip mažą vaiką.
Pasiturinčiai gyvenanti sesuo broliu pasirūpina, neseniai įtaisė jam televizorių, atgabeno įvairių daiktų, drabužių. O štai vienam gyventi nepavyktų. Tiesiog vėl pasiduotų alkoholiui. Nes ir dabar – kai tik pinigai kišenėje, jie tą kišenę ima „draskyti“.
Didžioji dalis šių namų gyventojų gyvena panašiu ritmu: vos gavę pinigų išsyk ima girtauti, ir tai trunka tol, kol yra iš ko svaigintis. „Kol pinigų neturi – viskas gerai. O kai tik gavo, tai savaitėlė – ir jų nebėra. Nebėra nei cigaretės, nei kaip už gyvenimą čia susimokėti“, – pasakojo žurnalistei Nakvynės namų direktorius Antanas Krivickas.
„Su žmonėm aš sugyvenu, mylėjau ir gerbiau direktorius ir visus su manimi dirbančius žmones. Man visi geri. Esu taikus žmogus“, – tai svarbiausia, ką prisimenąs iš sovietmečio, savo darbo kolūkiuose buvęs inžinierius mechanikas. Dabar jis matąs, kad gyvenimas pasikeitęs, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė. „Lietuviai – protingi žmonės. Matau žymų gyvenimo pagerėjimą. O man, senam, nėra ko benorėti“.
Vaistų neperka
Pensijos gaunąs penkis šimtus litų su trupučiu. Paklaustas, ar šių pinigų užtenka vaistams, sako, kad visą gyvenimą buvęs prieš vaistus, prieš cheminius preparatus: „Stengiuosi jų nenaudoti. Esu sveikas ir stiprus žmogus dar, tik kad kojos operuotos“.
Savo gyvenimu keturiese viename nakvynės namų kambaryje nesiskundžia: „Direktorius čia – geras žmogus. Aš irgi labai taikus žmogus. Mokiausi šešerius metus, akademijoje – taigi juk nedurnas žmogus. Aš gerbiu žmones, kurie su manimi gyvena. Esu mandagus, kultūringas žmogus. Parsinešu čia iš bibliotekos laikraščių. Kartais kiti žmonės duoda kokią knygą paskaityti. Visą gyvenimą skaičiau“, – prisipažįsta.
Labiausiai jam patinka skaityti grožinę literatūrą ir kelionių aprašymus. Anksčiau mėgęs skaityti apie indėnus. Pabendraująs ir su kambario kaimynais: „Kaip kitaip kartu gyvenant: pasišneki su žmonėm apie gyvenimą – kaip jie gyveno, kaip aš gyvenau. Pasipasakojame vienas kitam“.
Užmiegąs irgi gerai: „Pasakysiu jums: myliu Dievą ir jo Motinėlę Mariją. Prieš miegą pasimeldžiu, rytą irgi. Paprašau, kad man padėtų pragyventi. Aš, tikintis žmogus, tikiu Dievo ir jo šventosios Motinėlės padėjimu“.
Nors tėvas, kuris dirbęs teisėju, pamaldus nebuvęs, tačiau motina vaikystėje jį vesdavosi į bažnyčią, jis netgi buvęs jaunuoju klebono padėjėju – pasak „neprotingų žmonių“, klapčiuku. Visą gyvenimą jam taip buvę: politika – sau, tikyba – sau.
Mintyse palaidojo sūnų
„Abi mano seserys baigusios aukštuosius mokslus, gyvena Vilniuje. Viena su sūnumi prieš keturis mėnesius aplankė, atvežė apsirengti, apsiauti. Esu patenkintas, o ką darysi. Turėjau sūnų, bet jis į Angliją išvažiavo. Kur jis yra dabar, neturiu jokių žinių. Kaip išvažiavo, taip ir dingo. Ką žinau, kur jis? Man atrodo, kad jis jau miręs. Jau seniai nebendravom su juo – po gaisro nebuvom susitikę“.
Kažkada neva norėjęs, kad sūnus mokytųsi, tačiau jis vos ne vos baigęs mokyklą.
„Būk žmogumi pats, ir kiti tau bus geri“, – tokia jo gyvenimo formulė, kuri jam nuolat padeda. Jo gyvenime blogų žmonių apskritai nebuvę. Kuo galėjęs, tuo visiems padėjęs, ir visi jam dabar padedą.
Geros Nakvynės namų moterys jam net valgyti čia išverdančios. Mat turėdamas atliekamą litą parsinešąs saldainių ar ko nors skanaus, pavaišinąs darbuotojas. Ir jos jam geram, visus mylinčiam žmogui, padedančios.
Atsisveikinant pabučiuoja ranką. Ne elegantiškai, greičiau – nuolankiai ir skubiai.
Atsakas į besikaupiantį gailestį – šlapimo ir nevėdintos patalpos tvaikas, jame tirpsta atsisveikinimo žodžiai.
