Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus pastebi, kad tremtinių atsiminimai iš mokyklos gali skirtis nuo trėmimų metų.
Pavyzdžiui, 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjusių ir iš karto po karo pabaigos vykusių trėmimų metu priverstinis darbas marino žmones, tad ir mokslas nebuvo pirmoje vietoje, dažnai vaikai buvo mokomi namų sąlygomis. Vėlesnės trėmimų bangos vaikams mokslas buvo privalomas, vaikai kiekvieną dieną eidavo į mokyklą.
Aplink badas ir mirtys, mintyse – kartojamos eilėraščių eilutės
Sovietų Sąjungoje pradinis mokymas buvo privalomas, tačiau į pirmosios bangos tremtinių vaikų mokymą buvo žiūrima dviprasmiškai, todėl nedaug vaikų gavo pradinį išsilavinimą. Anot istoriko A. Streikaus, sovietų valdžia, visų pirma, į tremtinius žiūrėjo kaip į grupę, kuri turi būti izoliuota nuo sovietinės visuomenės ir kuri anksčiau ar vėliau turėtų išnykti. Antra, tremtiniai buvo traktuojami, kaip nemokama darbo jėga, todėl buvo norima, kad vaikai eitų dirbti, o ne mokytis.
A. Streikus pasakoja, kad nėra likę daug liudijimų iš kurių būtų galima aprašyti, kaip vyko mokymas pirmos bangos tremtyje. Tačiau žinoma, kad didelė dalis tremtinių buvo elitas, o tame tarpe nemažai mokytojų. Kai kurie iš jų turėdavo atsivežę lietuviškų knygų, vadovėlių, tad po darbų burdavo vaikų grupeles pasimokyti.
„Tremtiniai į sovietines mokyklas žiūrėjo, kaip į vieną iš nutautinimo priemonių. Būtent čia atsiranda alternatyvi švietimo sistema, kai mokytojai tremtiniai patys imdavosi neoficialaus mokymo ir steigdavo lietuviškas mokyklėles, primenančias XIX a. daraktorių mokyklas. Jose mokydavo lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, kad vaikai labai nenutautėtų“, — aiškina A. Streikus.
Į pirmąją trėmimų bangą pakliuvo tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Tik baigusi šešis skyrius Lietuvoje Irena buvo ištremta į Sibirą, kur ten didžiąją laiko dalį praleido prie Laptevų jūros. Ką moteris prisimena, tai suvokimą, kad galėjo mirti kiekvieną minutę, matomą badą, mirštančius draugus ir, žinoma, ilgesį savo mokyklai.
Irena, atvykusi į Sibirą, nemokėjo rusų kalbos, todėl iš pradžių jos mokėsi savarankiškai. „Brolis nuėjo į Altajaus biblioteką ir parnešė knygų. Aš rinkau žolę ant laužo, ją viriau ir skaičiau Dikensą. Net atsimenu jausmą, į ką man buvo panašios raidės. Pavyzdžiui, rusiška ž man priminė skraidantį drugelį. Kol pabaigiau pirmą tomą, jau mokėjau skaityti rusiškai. Bet kai po metų mus pervežė į Arktį, va čia jau prasidėjo mokslas...“, — pasakoja tremtinė.
Tremtinė prisimena, kad prie Laptevų jūros buvo liepta supjaustyti lentas, iš kurių buvo padarytas barakas. Tai ir buvo naujoji mokykla, į kurią tamsoje, po 12 valandų trukusių darbų, buvo varomi vaikai. „Ten ir tos šviesos nebuvo. Judam dvasių pasauly, kažkokius siluetus matom, bet, žodžiu, vaiduoklių teatras“, — sako Irena.
Pašnekovė prisimena, kad mokykloje mokėsi matematikos, rusų kalbos, istorijos, tremtinė suomė vaikus mokė ir muzikos. Moteris ironiškai juokiasi, kad privalumas buvo, jog nereikdavo daryti namų darbų. Tačiau labiausiai įstrigę, kaip vaikai bandydavo viską užsirašyti.
„Turėjome storus žurnalus „Komunist“. Mokytojos gavo po violetinį cheminį pieštuką. Į skardinę pripylus vandens ir padrožus tą pieštuką, vanduo nusidažydavo. Į jį merkėme amerikietiškas plunksneles ir bandėme rašyti, bet tarp spausdintų eilučių viskas išsiliedavo, šlapias reikalas gaudavosi. Tačiau kartą mokytojai gavo cukraus ir jo įpylė į tą vandenį. Man tai buvo vienos dienos įspūdis, kai užrašuose matėsi blizgančios raidės“, — pasakoja Irena.
Tremtinė norėjo būti išmesta iš mokyklos, kad galėtų padėti išgyventi mamai, tačiau buvo gabi ir mokytis sekėsi gerai. Tik Ireną stebino kai kurie mokytojai, kurie nesibodėjo vaikams vesti pamokų.
„Atsimenu mokytoją rusę, ji buvo labai teisinga. Ji dėstė kupetai utėlėtų, žaizdotų vaikų. Pavyzdžiui, man liežuvis burnoj netilpo, dantys klibėjo, jų nesimatė, nes dantenos buvo storesnės ir didesnės už dantis. Pamenu, viena lietuvė dantistė laikė degantį žvejybinį siūlą man prie nosies, o kita ranka su peiliuku žuviai darinėti pjaustė dantenas. Apalpdavau, atsipeikėdavau, viską išspjaudavau ir vėl tas pats, kad tik išlystų dantų krašteliai. Tai kaip ten mokyti tokius vaikus. Bet mokytoja ateidavo, be emocijų išdėstydavo ir išeidavo“, – apie mokytoją pasakoja Irena.
„Ir kiek atsimenu, sovietinio nieko negirdėjau, nebent Gorkį, visa buvo rusų carinė klasika. Mes mintinai mokėmės, tai aš po šiai dienai prisimenu, kaip stengėmės savęs neužnuodyti sovietine aplinka“, — tokiais prisiminimais iš mokyklos pasidalijo I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Vėlesnis trėmimų laikotarpis – lengviau prieinamas mokslas
Pasak istoriko A. Streikaus, vėliau ištremtųjų situacija keitėsi: nebebuvo vergiško darbo, mokėsi daugiau pradinukų.
Sovietų mokyklose buvo mokoma pagal bendrąją privalomą ugdymo programą. Mokiniai mokėsi Sovietų Sąjungos istorijos, rusų kalbos ir literatūros. Visi dalykai taip pat buvo dėstomi rusiškai. Dėl to, anot istoriko, kai kurie vaikai geriau mokėjo rusiškai nei lietuviškai ir kitos pašnekovės tremtinės Irenos Tumavičiūtės patirtis tai tik patvirtina.
Į Sibirą I. Tumavičiūtė buvo ištremta būdama dviejų metukų. Sulauksi tinkamo amžiaus, pradėjo eiti į mokyklą, kur gerai išmoko rusų kalbą ir, kaip pati prisimena, su broliu tarpusavyje kartais kalbėdavo rusiškai, o ne lietuviškai.
A. Streikaus teigimu nuo 1950 metų praktiškai visi tremtinių vaikai turėjo kažkiek mokytis. Tačiau perdėto sovietų ideologijos skleidimo, palyginus su mokyklomis Lietuvoje, pamokų metu nebuvo. Tumavičiūtės manymu, mokytojai Lietuvoje galėjo taip daryti tik dėl to, nes bijojo ir taip norėjo įsiteikti.
Tuo tarpu apie Staliną ar Leniną mokykloje nebuvo kalbama, bet vadovėlių pirmuose puslapiuose buvo jų portretai. „Žinau, kad mokėmės labai daug eilėraščiu mintinai, bet tokio stipraus ideologizavimo nebuvo. Grįžus į Lietuvą mokykloje mokėmės Salomėjos Neries poemą Stalinui, bet Sibire to nebuvo“, — prisimena I. Tumavičiūtė.
Pašnekovė pasakoja, kad po pamokų eidavo į biblioteką mokytis, daryti namų darbus, skaityti knygas. „Mokyklos metai man buvo vienintelė tyra oazė per dešimt metų tolimame Sibiro kaime. Dažnai apimdavo liūdesys, jog baigėsi pamokos ir turėsiu grįžti į mūsų trobelę“, — sako Irena.
Sovietų mokyklose moteris nesijautė diskriminuojama, ten mokėsi daug ir kitų ištremtųjų iš kitų šalių vaikų: vokiečių, ukrainiečių, rumunų, totorių, čiuvašų. „Kas yra diskriminacija, patyriau tik grįžusi į Lietuvą. Ten, Sibiro kaimo mokykloje, mūsų klasė buvo didelė šeima“, ̶ prisimena tremtinė.
Istorikas A. Streikus sako, kad ne tik jaunuolių, bet apskritai grįžusių tremtinių integracija buvo gana sudėtinga. Buvo jaučiama diskriminacija dėl gyvenamosios vietos. Grįžęs jaunimas į mokyklas nebesutiko savo klasiokų, studentams buvo sudėtinga įstoti į tam tikras specialybes.
„Tremties antspaudas buvo sunkinanti aplinkybė. Tie, kurie norėjo tęsti studijas universitetuose, buvo sunkiai priimami į humanitarinių, socialinių mokslų specialybes, nes buvo laikomi potencialiai pavojinga socialine grupe. Labiausiai studentai buvo priimami į gamtos ar technikos mokslus, didelė tremtinių grupė rasdavo galimybę studijuoti Kauno politechnikos institute“, — aiškina A. Streikus.
1941 m. birželio 14 d. NKVD Lietuvoje pradėjo masinius gyventojų areštus ir trėmimus į Sibirą, kurie truko iki 1953 metų. Per visą sovietų represijų laikotarpį nukentėjo beveik 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie nepakluso sovietų režimui. Kas dešimtas nukentėjęs buvo vaikas.