Raketa atskriejo prieš 9 valandą vakaro, kai šimtai karių vakarieniavo, sportavo arba jau ilsėjosi lovose. Milžiniškas prekybinis sandėlis, paverstas kareivinėmis, negalėjo atlaikyti raketos, kurios vien sprogmenų masė siekė pusę tonos smūgio.
Tai buvo 1991 m. vasario 25-oji, antra JAV vadovaujamos koalicijos sausumos karo prieš Iraką diena, kai viena iš beveik 5 dešimčių irakiečių balistinių raketų, paleistų į Saudo Arabijoje esančias bazes, sėkmingai pasiekė taikinį, nes nesuveikė „Patriot“ oro gynybos sistema. 28 amerikiečių kariai žuvo, šimtai patyrė įvairių sužalojimų. Tai buvo trečdalis per visą karą patirtų JAV nuostolių.
Praėjus 31 metams po šio įvykio amerikietiškų salvinių ugnies sistemų HIMARS atakos metu Ukrainos pajėgos sudavė panašų smūgį Rusijos pajėgoms, okupuotoje Rytų Ukrainoje, įsikūrusiems buvusioje profesinės mokyklos teritorijoje – pastate, kuriame, be maždaug 600 karių, dar buvo ir šaudmenų bei ginkluotės sandėlis.
Karas Ukrainoje jiems baigėsi nė neprasidėjęs, nes per ataką žuvo ir buvo sužeisti šimtai rusų karių, daugiausiai mobilizuotųjų, kurie nepasiekė ir niekada nepasieks fronto linijos.
Šie iš pirmo žvilgsnio, regis, niekaip nesusiję skirtingų karų epizodai iš tikrųjų yra pavyzdžiai tų procesų, kurie tampa skaudžiomis pamokomis. Arba netampa, o lieka eiliniu, potencialiai dar ne kartą pasikartoti galinčiu įvykiu – tai priklauso nuo šalies, jos gebėjimų bei veiksmų.
Jeigu JAV iš 1991-ųjų atakos pasimokė – sukurta ir jau išbandyta naujos kartos „Patriot“ versija PAC-3, bazėms ginti skirta ir nesyk naudota oro gynybos sistema C-RAM, tai Rusija Ukrainoje dar kartą pademonstravo atsainų požiūrį ne tik į savo karių apsaugą, bet ir privertė atkreipti dėmesį į šiame kare naudojamų specifinių pajėgumų, taktinio jų panaudojimo svarbą, pranašumus, trūkumus ir galimybes. O tai svarbu ne tik rusams ir ukrainiečiams, bet ir jų sąjungininkams.
Kremliaus versija abejoja net ištikimieji rusai
Per pastaruosius 11 mėnesių jau ne kartą buvo galima išgirsti oriai, net arogantiškai skambančių pareiškimų, esą tai NATO šalys dabar turės mokytis iš ukrainiečių, kaip kariauti: visi susės ratuku, suglaus ausytes ir išpūtę akis klausysis genialių ir nepranokstamų taktinių subtilybių.
Iš tikrųjų vaizdas buvo, yra ir bus kiek subtilesnis: kare, ypač tokiame didelio masto ir intensyvumo konvenciniame konflikte, kuris vyksta Ukrainoje, visoms pusėms yra ko pasimokyti – tai nėra vienakryptis eismas. Ukrainos kariuomenė nustebino ne vieną savo drąsa, sumanumu, ryžtu, gebėjimais. Tačiau šiuo metu ji yra beveik visiškai priklausoma nuo Vakarų karinės pagalbos – tiek ginkluote, šaudmenimis, tiek kita parama, pavyzdžiui, mokymais.
Tad kai švenčiant naujuosius metus ant rusų karių Makijivkoje krito ir milžinišką žalą padarė HIMARS sistemų paleistos raketos, tai buvo tiek ukrainiečių sėkmingo darbo, tiek juos apmokiusių ir apginklavusių amerikiečių, ir žinoma, pačių rusų aplaidumo rezultatas.
Pavyzdžiui, iš Kremliaus pusės kiek netikėtas atvirumas taip pat turi savo prasmę: Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, per ataką žuvo 89 kareiviai – ukrainiečiai priskaičiuoja net 400 žuvusių rusų karių, įskaitant dalinio vadovybę. Rusijos generolas Sergejus Sevriukovas pripažino ir tai, kad buvo padaryta klaidų – esą Ukrainos kariškiai sužinojo apie šią vietą dėl didelio mobiliųjų telefonų duomenų srauto, o tai leido nustatyti kryptį ir karių pozicijų koordinates.
Tačiau netgi patys rusų apžvalgininkai – Kremliaus „specialiajai operacijai“ kone aklai ištikimi specialieji korespondentai, propagandistai atkreipė dėmesį, kad tokia versija skamba kaip pernelyg lengvas pasiteisinimas.
Turint omeny, kad rusų radijo ryšio priemonės nuo pat karo pradžios buvo ir liko nepatikimos – neretai naudojamos pigios, komercinės kiniškos radijo stotys, kurių signalus ukrainiečiai nesunkiai suseka, netgi slopina, o patys rusai, nepaisydami draudimų, naudojasi savo telefonais, versija apie Naujųjų sutikimo metu išaugusį mobiliųjų duomenų srautą yra reali, bet ne vienintelė.
Rusų kariai, ypač naujai mobilizuotieji, nepasižymi puikia disciplina – neretai jie sugeba išduoti net elitiniais laikomų dalinių koordinates. Kitais atvejais nėra pasirinkimo, kai būtent telefonais valdomi komerciniai dronai, kurių rusams ir taip trūksta.
Tuo metu ukrainiečių žvalgybos – tiek signalų, tiek dronais rusų pajėgas sekančių operatorių, tiek sausumoje dirbančių specialiųjų pajėgų karių, informatorių, okupuotoje teritorijoje gyvenančių, bet Ukrainai lojalių vietos gyventojų gebėjimai neretai pranoksta rusų ir sujaukia jų planus.
Nepastebėti naujai atvykusių šimtų rusų karių, kurie visi buvo suvaryti į Makijivkos profesinės techninės mokyklos patalpas, buvo neįmanoma – vos vienas skambutis ar žinutė Ukrainos pajėgoms ir pagal koordinates iš už keliasdešimt kilometrų atskrieja HIMARS paleista raketa. Bet tai skamba kur kas paprasčiau, nei yra iš tikrųjų.
Renkasi kitus, bet riebius taikinius
Ataka prieš rusų karių bazę Makijivkoje pademonstravo kelis dalykus, be jau minėto prasto rusų operacinio saugumo taisyklių išmanymo bei pritaikymo, taip pat ukrainiečių gebėjimų koordinuoti ir sėkmingai panaudoti žvalgybinius bei ugnies pajėgumus.
Pirmas klausimas, kurį turi sau užduoti visi, kurie stebisi rusų karių žūtimis, yra „kodėl“. Išties, kodėl rusų kariai buvo suvaryti į mokyklos pastatą? Atsakymas, regis, paprastas – nes tai yra vienintelis apylinkėse tokio dydžio erdvus pastatas, kuris gali talpinti šimtus karių. Viduje – šilta, šventinė nuotaika, visai ne ta niūri ir apgailėtina situacija kontakto linijoje, kur pastaraisiais mėnesiais atvykę dalinės mobilizacijos dalyviai – čmobikai – neretai miršta nuo hipotermijos apkasuose.
Ištvėrę šaltas gruodžio ir sausio naktis rusų kariai apkasuose aplink Bachmutą, Makijivką ar kituose sektoriuose atrodo vangūs, sustirę, nepajėgūs efektyviai veikti puolamosiose ar netgi gynybinėse operacijose. Rotuoti tokius dalinius po, vadovybės manymu, saugesnes patalpas okupuotuose miestuose – vienintelė išeitis.
Tačiau ukrainiečiai pastaruoju metu pakeitė taktiką: jei anksčiau HIMARS taikėsi į amunicijos sandėlius, tai dabar taikiniais tampa būtent rusų karių koncentracijos taškai – prastai motyvuoti, prastai aprūpinti ir beveik neapmokyti čmobikai gali būti lengvas taikinys tiek fronto linijoje, apkasuose, tiek pastatuose, kur be jų pačių, nesilaikant jokių saugumo taisyklių, dar įrengiami ir amunicijos sandėliai, galimai prisidedantys prie įspūdingų sprogimų pasekmių.
Galima manyti, kad jei Rusijos karinei vadovybei pernelyg nerūpėjo ilgus metus rengtos reguliariosios pajėgos, netgi elitiniais laikyti desantininkų daliniai, kurie buvo mesti į karo mėsmalę ir patyrė siaubingų nuostolių, tai ką jai reiškia šimtai tūkstančių čmobikų – patrankų mėsa.
Tačiau tokie nuostoliai net ir prie jų jau įpratusiai Rusijos karinei vadovybei yra skausmingi – vieną dalinį teks pakeisti kitu, kritiniu momentu tai padaryti nėra lengva, juo labiau, kad personalo ištekliai nėra begaliniai.
Net jei čmobikai nesipriešina, o žuvusiųjų šeimos net per atsisveikinimo ceremonijos pokazūchas reikalauja ne Rusijos karinės vadovybės atsakomybės, bet keršto Ukrainai, o visa tai tėra surežisuoto baisaus spektaklio dalis, pajėgas vis tiek reikės koncentruoti puolamosioms ar gynybinėms operacijoms.
To padaryti neįmanoma, jei sukoncentruoti daliniai tampa riebiais taikiniais, o išsklaidytų dalinių po apkasus neįmanoma efektyviai kontroliuoti – Rusijos kariuomenei trūksta didelių nuostolių patyrusių puskarininkių, jaunesniųjų karininkų, nekalbant jau apie saugaus radijo ryšio priemones, kurios arba išvagiamos dar prieš pasiekdamos frontą, arba atitenka „Vagner“ grupuotei, arba pasiekia dalinius nepakankamais kiekiais.
Būtent karių trūkumas bei taktinės klaidos pirmaisiais karo mėnesiais neleido rusams pralaužti ukrainiečių gynybos. Dabar, žiemos pereinamuoju etapu, kai labiau trūksta šaudmenų, nei karių, viskas gali apsiversti aukštyn kojomis per sekinančią mobilizuotųjų naikinimo kampaniją, kuri gali tęstis savaites ar net mėnesius. Ką tokie smūgiai gali padaryti bendrai Rusijos karių kovinei dvasiai, galima tik spėlioti, o įvertinti bus galima pavasarį.
Penkių raidžių kombinacijos svarba
Bet, žinoma, yra ir kita priežastis: ukrainiečiai geba koordinuotai išnaudoti savo žvalgybinius pajėgumus ne šiaip džiazuodami, o, pagal turimas galimybes, pritaikę Vakarų šalyse, ypač NATO, naudojamą modelį.
Sutrumpintai tai vadinama ISTAR (angl. ISTAR – Intelligence, Surveillance, Target Acquisition and Reconnaissance) – integruoti žvalgybos, stebėjimo, taikinių nustatymo ir išžvalgymo pajėgumai, o tiksliau – visa jų sistema.
Vakarų šalyse, ypač JAV, šiuos pajėgumus yra išvystę įvairiausiais lygiais – nuo žmogiškųjų iki techninių priemonių, nuo mažiausių, į delną telpančių dronų, pasiklausymo priemonių iki milžiniškų elektroninės, signalų žvalgybos orlaivių ir palydovų. Informacija suplaukia į priėmimo, analizavimo centrus, keliauja grandine iki sprendimų priėmėjų ir panaudojama – pageidautina kuo greičiau, kol informacija dar šviežia, savalaikė ir naudinga.
Suprantama, Ukraina tokių įspūdingų pajėgumų neturi, tačiau verčiasi tuo, ką turi: nuo šiuo metu žvalgybos, stebėjimo misijoms, o ne antskrydžiams naudojamų garsiųjų „Bayraktarų“, kurių optinės galimybės leidžia aptikti taikinius iš saugaus dešimčių km atstumo, iki komercinių dronų.
Pastaruosius gausiai naudoja ir Rusijos pajėgos, todėl vaizdai iš statinės fronto linijos pernelyg nesiskiria vieni nuo kitų – tiek rusų, tiek ukrainiečių dronai naudojami taktinei žvalgybai, koordinuojant artilerijos apšaudymus, tiek tiesioginėms atakoms. Nedideli komerciniai dronai įprastai gabena nuo vienos iki kelių granatų arba nedidelių minų.
Pakibusių virš taikinių dronų operatoriai meistriškai geba nusitaikyti ir paleisti nedidelės sprogstamosios galios, tačiau prieš pėstininkus, lengvai šarvuotą techniką ir netgi tankus – jei jų liukai atviri – efektyvius sprogmenis. Tai, kad dronų nufilmuotose vaizduose fiksuojami sėkmingi pataikymai, nereiškia, jog visos atakos yra tokios efektyvios – skaičiuojama, kad iki 90 proc. komercinių dronų yra sunaikinama, o vidutiniškai jų misijų ciklas tėra daugiausiai penkios paros.
Tačiau sėkmingos atakos – tokios, kurių metu žalojami arba nukaunami apkasuose įsitvirtinę pėstininkai, turi ne tik prasmę fiziniame mūšio lauke, naikinant priešo gyvąją jėgą, bet ir daro psichologinę žalą, kursto įtampą, baimes, kai nežinai, ar virš tavo galvos nekybo dronas.
Ir jei susidaro įspūdis, kad ukrainiečiams neretai yra lengviau, mat prieš komercinius ketursraigtinius kopterius efektyviai naudojamos kontrpriemonės, pavyzdžiui, ypač populiarus lietuvių gamybos ginklas – EDM4S, tai savo rusai atsiima per savižudžių dronų atakas, kurios daro savo žalą tiek Ukrainos pėstininkams, tiek jų brangiai technikai ir ginkluotei.
Vis dėlto šios atakos tėra matoma, psichologinio ir fizinio karo dalis, o ne mažiau svarbi yra ta nematoma pusė: paradoksalu, kad būtent ukrainiečiai, o ne rusai turi geresnius taikinių stebėjimo, sekimo ir žymėjimo realiuoju laiku gebėjimus bei pajėgumus.
Rusija, kuri teoriškai turėjo turėti vienas didžiausių karinių oro pajėgų pasaulyje, nors ir naudojasi didesnių žvalgybinių bepiločių orlaivių, palydovų pajėgumais, dažniausiai nesugeba taikytis į judančius, mobilius, pozicijas greitai keičiančius taikinius.
Tuo metu Ukraina ne tik sulaukia neskelbtinos sąjungininkų paramos iš ISTAR platformų, bet ir pati dažniausiai efektyviai išnaudoja visus turimus pajėgumus ir taip sėkmingiau sekina priešininką.
Kokį efektyvumą rodo skaičiai?
Ukrainai tai vis dar yra transformacijos etapas. Pavyzdžiui, 2014-aisiais, karo pradžioje, Ukrainos karinės oro pajėgos žvalgybai galėjo naudoti tik turimus pilotuojamus orlaivius – „An-26“ ar net atakos sraigtasparnius. Dabar žvalgybinėse operacijose beveik visuomet naudojami dronai arba bepiločiai orlaiviai (taip, tai nėra tas pats).
Vis dėlto savaime šios platformos nebūtų tokios efektyvios, ką rodo ir Rusijos pavyzdys, mat šios šalies oro pajėgos teoriškai turi didesnius žvalgybinius pajėgumus ore. Daug ką galiausiai lemia sensorių (jutiklių) techninės galimybės, personalo parengimas, savalaikis informacijos panaudojimas perduodant ją greitai iki pat sprendimų priėmimo grandinės viršaus.
Net ir neturėdami tokių platformų, kaip žvalgybiniai lėktuvai, galintys iš saugaus atstumo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę sekti priešo pajėgų judėjimą – nuolat išlaikant šį pajėgumą, rotuojant orlaivius ir personalą, ukrainiečiai demonstruoja NATO šalyse įdiegtą ISTAR sistemos užuomazgų efektyvumą.
Tuo metu Rusijos gebėjimus aptikti, sekti, žymėti ir naikinti strateginės svarbus taikinius kone geriausiai demonstruoja statistika: Rusijos gynybos ministerijos duomenimis Ukrainoje jau buvo sunaikintos 27 HIMARS salvinės ugnies sistemos. Būtų gal ir įspūdingas skaičius, o ir dar įspūdingesnis, turint omeny, kad Ukraina neturi nė 20 tokių sistemų.
Tačiau realybė ta, kad Rusija iki šiol nesugebėjo sunaikinti nė vienos HIMARS, o per pastaruosius mėnesius, kai šaltis vienodai veikia tiek rusų, tiek ukrainiečių karius – nė vieno reikšmingo Ukrainos kariuomenės dalinio, besiglaudžiančio viename iš didesnių civilinių pastatų, tolėliau nuo fronto linijos.
Tad jei rusų ši ataka taip ir nieko neišmokys – o įkalti į galvas visą gyvenimą pagal vieną, masiškai sutelktų pajėgų doktriną besimokiusiems rusų karininkams ir nieko nesimokiusiems čmobikams, kad laikas keisti taktiką ir stiprinti žvalgybinius pajėgumus, nėra paprastas ir greitas procesas, tai Ukraina jau mokosi: kur, kada ir kokius taikinius rinktis.
Vakarų šalims, tarp jų ir Lietuvai, belieka pasimokyti iš masinio dronų panaudojimo kare, ypač jei jis yra ne toks dinamiškas, mobilus, kokį norėtų kariauti NATO šalys, gebančios išnaudoti ugnies ir oro paramos pajėgumus, o staiga tampa statinis, su senomis geromis fronto linijomis bei apkasais, kurių kasimo procesai XXI a. pėstininkai gali keiksnoti kiek nori, bet kastuvėlis ir apkasas vis dar gali būti geriausiu pėstininko draugu ir 2022-aisiais. Žinoma, jei tik yra pakankamai priemonių aptikti, stebėti ir naikinti priešo žvalgybinius pajėgumus.
