„Likimas skyrė didelį išbandymą“, – tik atsiduso moteris, paklausta apie nelaimę, kuri ištiko jos šeimą.
Bename tapo pernakt
Alsėdžiuose gyvenanti A. Vilnienė pripažino – jai iki šiol sunku suvokti, kaip stipriai vos per kelias valandas pasikeitė jos gyvenimas. Dailės mokytoja dirbanti meniškos sielos inteligentiška moteris pernakt tapo bename.
„Į klausimą, kodėl namas pradėjo degti, turbūt gali atsakyti tik gaisrininkai ekspertai. Aš atsimenu tiek: maždaug 22:45 val. jau gulėjau lovoje, kai mano dukra buvo virtuvėje ir pažiūrėjo, ar krosnis baigia degti – dar buvo žarijų. Uždariusi krosnies dureles ji pakėlė galvą ir pastebėjo, kad toje namo pusėje, kuri buvo negyvenama, yra šviesu. Ji priėjo arčiau ir pamatė, kad namas dega atvira liepsna. Atbėgo pas mane į kambarį ir pradėjo šaukti: „Mama, gaisras, degam“, – šiurpios nakties įvykius perpasakojo moteris.
Šauksmas ragelyje: „Atvažiuokit, degam“
Ji neslepia – pirma užplūdusi emocija – išgąstis.
„Nubėgau pažiūrėti, iš tikrųjų degėme. Čiupau kibirą vandens, užpyliau jį ant liepsnos. Bet, aišku, to buvo maža, reikėjo gesintuvo ir sveiko proto. Ėmiau klausti dukrų: „Ką darome?“. Tai vyresnioji dukra pasiūlė skambinti į gaisrinę“, – pripažino A. Vilnienė.
Moteris pamena tuomet kalbėdama nesuvaldžiusi emocijų: „Rėkiau: „Atvažiuokit, degam“.
Neslepia dėkingumo: esu sveika, o tai – laiminga nelaimė
Tarnybos sureagavo žaibiškai, už ką šiandien A. Vilienė tikina esanti labai dėkinga.
„112 telefonu labai greitai atsiliepė, gaisrinė gal per 4 minutes atvažiavo. Esu labai dėkinga už operatyvumą. Tikrai labai šaunios komandos. Tai, kas mums nutiko, pavadinau „laiminga nelaime“, nes, iš tikrųjų, aš turiu sveikus vaikus, esu sveika pati“, – optimistiškai į situaciją bando žvelgti moteris.
Nepaprastai dėkinga ji ir kaimynams, bendruomenių pirmininkams ir visiems seniūnijos žmonėms, jai suskubti padėjusiems kolegoms, mokyklos bendruomenei.
Tiesa, nors turi kur laikinai gyventi – glaudžiasi mokyklos bendrabutyje, su liūdesiu žvelgia į apdegusius namo pamatus.
„Iš namo – tik likučiai“, – konstatavo ji.
Šaukiasi pagalbos: svajoja grįžti į namus
Prašydama pagalbos moteris kreipėsi ir į internautus. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji išplatino už širdies griebiančią žinutę.
„Kiekviena auka – tai mažas žingsniukas atgal į namelius. Mes labai labai tikime ir tikrai grįšime. Mums labai reikės statybinių medžiagų: žvyro, plytų, blokelių, cemento, plytelių, medienos, stogo dangos, langų, durų, santechnikos įrangos... visko, nes teks namus statytis iš pagrindų, visiškai naujai. Nieko restauruoti nebeįmanoma. Reikės darbo rankų: gal kas galėsit padėt pastatyt mūsų naujus namelius, reikės kvalifikuotos pagalbos braižant planą, mūrijant... Atšilus orams lauksim jūsų tvirtų rankų akcijoje „Sukurk naujus namus“... Kadangi sudegė viskas, mes nebeturim nei grėblio, nei žoliapjovės, nei kirvio, nei kastuvo... Gal kam tie daiktai mėtosi nereikalingi...“, – pagalbos prašė moteris.
Tiesa, visų pirma žinute apie šeimos nelaimę pasidalino viena jos mokinių – Ema. Merginos įrašu jau pasidalijo daugiau nei 1,7 tūkst. žmonių.
Dėkoja visiems padėjusiems
„Netiesa, kad socialiniai tinklai – nesąmonė. Feisbukas, galiu pasakyti, yra visagalis. Susipažinau su tiek daug gerų žmonių, kurie nori padėti... Ir į sąskaitą krenta pinigai, ir į namus atvažiuoja, paskambina, geru žodžiu pasidalina. Labai džiaugiuosi ir kad turiu tokią šaunią mokinę kaip Ema. Ji – mano geradarė“, – graudinosi moteris.
Paklausta, ko šiuo metu jos šeimai labiausiai trūksta, A. Vilienė sakė, kad didžiausia jos svajonė – atstatyti namus.
„Aišku, labai gerai ir finansinė parama, bus reikalingos ir statybinės medžiagos, pagalba statybose. Pati stengdavausi padėti bėdos ištiktus, tikiuosi, kad atsiras gerų žmonių, kurie gal pamūrys, gal tiesiog patars – padės pastatyti tą namą“, – svajone dalijosi ji.