„NATO vadovybėje komunikuojama apie besikeičiantį požiūrį į Baltijos šalių saugumą. Pereinama nuo to, kas vadinama atgrasymo strategiją į gynybos strategiją“, -teigė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Seimo NSGK pirmininkas pažymėjo, kad atgrasymas yra esminis bendrosios NATO strategijos elementas: konfliktų ir karo prevencija, sąjungininkų gynyba, sprendimų ir veiksmų laisvės išlaikymas, taip pat principų ir vertybių, kurias Aljansas gina puoselėjimas.
„Atgrasymo teorija puikiai paaiškina, kodėl Šaltasis karas taip ir liko Šaltuoju. Šaltojo karo metais Sovietai neabejojo, kad JAV atgrasymas yra patikimas ir pakaks politinio ryžto atsakui į bet kokią agresiją. Per pastaruosius 30 metų atgrasymo logika buvo vis labiau pamirštama – atgrasymo patikimumui reikia realių pajėgumų ir aiškiai signalizuoti nepalaužiamą politinę valią smogti agresoriui“, – savo komentare rašė L. Kasčiūnas.
Pasak politiko, strateginiu lygmenyje veikė visaapimančio Sovietų sulaikymo (containment) politika.
„Vakarai po Rusijos agresijos prieš Ukrainą neturi kito pasirinkimo kaip iš naujo pritaikyti tokią politiką Rusijai. Įvestos sankcijos ir didėjanti Rusijos politinė izoliacija pasaulyje sudaro geras prielaidas sustabdyti agresorės ekspansiją didėjant šios ekspansijos kaštams“, – teigė L. Kasčiūnas.
Šaltojo karo metų patirtis
Pasak Seimo NSGK pirmininko, jei Šaltojo karo metais „geležinės uždanga“ ėjo pirmiausia ties Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos sienomis, tai dabar, ypač po Baltarusijos pajungimo Rusijai, fronto linija driekiasi nuo Estijos iki Rumunijos.
„NATO reikia skubiai adaptuoti savo karinę strategiją, kad Lietuva kaip ir kitos šalys nevirstų politiniu „Vakarų Berlynu“ su priešakine „savižudžių“ brigada“, – konstatavo L. Kasčiūnas.
Jis savo analizėje pažymi, kad didelę Šaltojo karo laikotarpio dalį NATO karinė strategija rėmėsi lankstaus atsako (flexible response) ir priešakinės gynybos (forward defence) doktrinomis.
„Priešakinė gynyba reiškė, kad NATO pajėgos turi sutikti priešą ir pradėti gintis nuo agresijos iš karto prie sienos su Sovietiniu Varšuvos pakto bloku. Todėl Vakarų Vokietijos pasienyje buvo sutelktos adekvačios karinės pajėgos (Šaltojo karo pabaigoje Vokietijoje buvo beveik 900 000 karinio personalo). NATO šalių pajėgos buvo pasiskirsčiusios atsakomybės sektoriais (atskirų šalių 8 korpusai dengė skirtingo ilgio sienos ruožus – nuo 35 iki 200 km.) palei visą VFR sieną su Varšuvos pakto šalimis.
Įsiveržimo grėsmės atveju šios pajėgos galėjo greitai iš kareivinių iš anksto numatytose kovos pozicijose, kad pasitiktų ir atremtų priešą prie pat sienos pagal „aktyvios gynybos“ taktiką. Ir, eventualiai, buvo numatoma kontratakuoti bei išstumti sovietus nelaukiant pastiprinimų. Priešakinė gynyba buvo veiksminga, nes teikė didžiausią patikimumą signalizuodama sovietams tiek apie intencijų ir valios stiprumą, tiek ir apie realius karinius pajėgumus“, – pažymėjo L. Kasčiūnas.
Patikimam atgrasymui reikia daugiau
Politikas pažymėjo, kad šiuo metu Lenkijoje ir Baltijos šalyse turime NATO priešakinių pajėgų bataliono kovines grupes. Vasario 17 d. Lietuvą atvyko papildomai 350 Vokietijos kovinės paramos vienetų karių pastiprinti bataliono kovinę grupę Rukloje. JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, kitos NATO šalys pasiuntė pastiprinamus į Lenkiją, Baltijos šalis bei Rumuniją.
„Šios pastangos yra sveikintinos, tačiau patikimam Rusijos atgrasymui, pasikeitus jėgų santykiui ir aiškiai pasimačius Rusijos intencijoms, reikia daugiau.
NATO Rusijos pamatinis aktas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą nustojo galioti. Jame numatytų apribojimų pajėgumų dislokavimui nebeliko. NATO pravartu mąstyti ne apie kelių tūkstančių o apie keliasdešimt tūkstančių pastiprinimą rytiniame flange“, – rašė L. Kasčiūnas.
Tačiau, pasak Seimo NSGK pirmininko, ne vien kareivių ir technikos skaičių didinimas yra svarbus.
„Svarbu pergalvoti karinę strategiją ir, atitinkamai, taktiką – priešakinės gynybos pajėgos turi būti pasirengusios reaguoti į priešo agresiją nedelsiant ir sustabdyti priešo veržimasi į NATO šalių teritorijas. Atitinkamai reikia parengti infrastruktūrą priimti sąjungininkų karinius vienetus. Lietuvos vyriausybės žingsnis penktadienį skirti 40 mln. EUR priimančios šalies paramos organizavimui yra labai svarbus šiuo požiūriu“, – teigė L. Kasčiūnas.
Pasak jo, aljanso atgrasymo priemonės dabar turi būti akivaizdžiau matomos nei buvo prieš Rusijai užpuolant Ukrainą, kad būtų iš tikro patikimas.
„Visi supranta, kad atgrasymas veiksmingas, kai užpuolikas mano, kad greita ir lemiama pergalė yra mažai tikėtina. Tačiau jei priešas mano, kad tokia pergalė yra labai tikėtina, atgrasymas žlunga. Taip ir atsitiko Ukrainoje.
Papildomų NATO karinių pajėgų dislokavimas rytiniame flange dabar yra labai svarbus atgrasymo požiūriu. JAV ir sąjungininkų karinių rotacinių pajėgų dislokavimas Baltijos šalyse, Lenkijoje bei Rumunijoje ir kūrybingas priešakinės gynybos doktrinos (forward defense) pritaikymas ir yra politinės pozicijos, kad „NATO gins kiekvieną centimetrą“ geriausia praktinė išraiška. Taip pat tai yra labai stipri Aljanso žinutė Putinui apie pasirengimą apsiginti“, – teigė L. Kasčiūnas.
Užsiminė apie besikeičiantį požiūrį
Kaip jau skelbta užsienio reikalų ministras G. Landsbergis per spaudos konferenciją Vyriausybėje minėjo apie tai, kad „NATO vadovybėje jau ir viešai komunikuojama apie besikeičiantį požiūrį į Baltijos šalių saugumą“.
Pereinama nuo to, kas vadina atgrasymo strategija į gynybos strategiją“, – sakė G. Landsbergis.
Paklaustas, ką konkrečiai tai reiškia, ministras G. Landsbergis teigė, jog esminis vertinimo pokytis yra toks, kad iki dabar buvo galvojama, kad Lietuvai užtenka atgrasymo strategijos. „Kitai tariant, jos agresyvus tarptautinis veikėjas nemėgins kokiu nors būdu patikrinti NATO vienybės, nes žino, kad atsakas tikrai bus. Jei mes dabar pereiname nuo atgrasymo į gynybos stadiją – laikas atsakui yra trumpinamas“, – aiškino užsienio reikalų ministras.
