Šiuo metu pašnekovės dukters paroda atidaryta Kupiškio etnografiniame muziejuje. Parodos atidarymas sutampa su tarptautiniu folkloro festivaliu „Lingaudala“, tačiau paveikslai bus eksponuojami du mėnesius.
- Didesnę gyvenimo dalį praleidote sovietinėje Lietuvoje. Kaip Jums atrodo iš laikotarpis iš dabartinės perspektyvos?
- Atsakyti į šį klausimą kaip ir nedrąsu. Matote, jeigu Australijoje žmonės prisimena, kad prieš 30 metų viskas buvo pigiau, tai priimama kaip fakto konstatavimas. Tą patį pasakęs apie kainas Lietuvoje, gali būti apkaltintas sovietmečio ilgesiu ar net išvadintas tėvynės išdaviku. Viskas iki šiol yra labai politizuota. Juokingiausia, kad situacija kartojasi: tada nebuvo galima teigiamai kalbėti apie „buržuazinę“ Lietuvą ir kritikuoti esamos valdžios bei brangiosios komunistų partijos. Buvo galima tik „kelti vis dar pasitaikančius trūkumus“.
Kalbant apie mitus, kuriais dabar apipinti tie laikai, vienas jų, mano akimis, yra tas, kad visi žmonės esą buvo vienodi, visi parsidavėliai, rusų kolaborantai, išskyrus vieną kitą „šventąjį“, kuris, beje, iki šiol laikosi nemaloniai teisuoliškai, kažkodėl neatsisakydamas toje baisioje sistemoje įgyto mokslinio titulo. Kitas mitas – kad pasikeitusi valdžia perėmė kultūros griuvėsius. Na, atsiprašau. Nesiplėsiu pramonės, švietimo, jaunimo užimtumo ir kitais klausimais, leisiu sau pacituoti šaunųjį teatro kareivį Šveiką Juozą Meškauską: „Keli simfoniniai orkestrai, keli kvartetai, kiek teatrų, nauji operos rūmai, veikia kūrybinės organizacijos, rajonuose visur kultūros namai – kur griuvėsiai? Teatras nori nenori per savaitę turi parodyti 7 spektaklius, per metus – 6-7 premjeras“.
Trečias mitas – kad anais laikais žmonės tarpusavyje buvo draugiškesni, mandagesni. Visaip pasitaikydavo. Pavyzdžiui, 1977 m. einu prie namų su ramentais (po avarijos buvau) ir sutinku moterį, nešančią tinkliuką su apelsinais. Atsiprašau, sakau, ponia, ar apelsinus mūsų daržovių kioske duoda? Manau, jei ką, nuklibinkščiuosiu iki kampo. Jei eilė nedidelė, ir aš gausiu. O ji man: „Kur aš gavau, jūs ten negausite“. Ir išdidžiai praėjo pro šalį. Kita vertus, jau pradėjusi vaikščioti su lazdele, einu per sankryžą. Mašinos nė nemano sustoti, bet iki vidurio gatvės šiaip taip nusigavau. Pamojau stovinčio taksi vairuotojui, tas linktelėjo. O mašinos lekia pro šalį, mintyse vairuotojus keikiu paskutiniais žodžiais, tik staiga sustoja sunkvežimis, jaunas vaikinukas moja iš kabinos. Vos neapsiverkusi, pereinu gatvę, o tuo tarpu „mano“ taksi dureles jau veria karininkas. Na, manau, palauksiu, gal kitas atvažiuos. Bet ne, „mano“ taksistas karininkui, iš kurio ir arbatpinigių galėjo daugiau tikėtis, sako: „Negaliu jūsų paimti, tenai invalidas ateina“. Beje, pirmasis pokalbis vyko lietuvių, antrasis – rusų kalba.
- Esu gyvenusi trijose valstybėse ir nė vienoje nesutikau žmonių, absoliučiai patenkintų valdžia. Manau, kad laviruoti tarp kūrybinės laisvės ir sovietinės sistemos buvo ne ką sudėtingiau negu dabar kurti laikantis griežtų politinio korektiškumo reikalavimų. Ir tada buvo, ir dabar yra nepatartina skatinti meilės savo tautai, gimtajai kalbai, tėvynei. Pabandykite iškelti Sąjūdžio laikų plakatą: Lietuva lietuviams...
Kaip tais laikais laviravo inteligentai? Turėčiau juos konkretizuoti, nes „tie laikai“ juk truko pusę šimtmečio. Pradžioje kiekviename viešame pareiškime reikėjo pagarbinti didįjį tautų vadą ir mokytoją draugą Staliną. Mes mokykloje dainuodavome „Ačiū Stalinui už laimę, vade mylimas brangus“. Iš tų laikų atsimenu pasakojimą apie šviesaus atminimo Kauno politechnikos instituto akademiką Kazimierą Baršauską, kuris mokslinėje konferencijoje paskaitęs pranešimą nuėjo nuo tribūnos ir jau lipdamas laipteliais nuo scenos nustebęs stabtelėjo: perpildytoje salėje, paprastai po jo kalbų pratrūkstančioje ovacijomis, vyravo mirtina tyla, veidai atrodė išsigandę. Prelegentas stuktelėjo sau į kaktą, ristele sugrįžo į tribūną ir sušuko: „Tegyvuoja draugas Stalinas“. Tik tada prapliupo katutės... Niekas niekada nežinos, ar plojimai buvo skirti draugui Stalinui, ar kritiškoje situacijoje nepasimetusiam mylimam KPI rektoriui.
Vėliau, norintiems spausdintis jauniems ir nelabai jauniems poetams buvo patartina bent vieną eilėraštį paskirti Leninui, skulptoriams nulipdyti bent nedidelį proletariato vado biustą, humoristams parašyti kokią idėjinę apybraižą. Vidutinybėms tekdavo stoti į partiją, kad jo kūrinys dienos šviesą išvystų anksčiau negu nepartinės vidutinybės. Didelių talentų kūriniai, moksliniai darbai gal kiek vėliau, bet pasirodydavo ir buvo vertinami. Tiesa, pasitaikydavo uolių partinių bandymų „sutvarkyti“ net ir partinius kūrėjus už, jų akimis, per daug drąsų žodį, o gal ir iš pavydo, sunku būdavo atskirti. Lietuvoje jau buvo ruošiamasi Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ triuškinimui (kaipgi galima žmogiškai pavaizduoti fašistą), tačiau vietiniai turėjo užsičiaupti knygą pripažinus Maskvai (pasirodė vertimas į rusų kalbą) ir net apdovanojus Lenino premija. Anksčiau panašioje situacijoje buvo atsidūręs Eduardas Mieželaitis, pasirodžius jo poemai „Žmogus“.
Besistengiančių saugoti, puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą buvo visur. Netgi mokykloje, kur beveik visi mokiniai buvo pionieriai ir komjaunuoliai. Mano dukterėčia, pradinukė, vieną dieną parėjusi namo ėmė atmintinai mokytis Maironio „Pavasarį“. Tai nebuvo privaloma, bet lietuvių kalbos mokytoja vaikams pasakė: kiekvienas lietuvis privalo atmintinai mokėti bent du Maironio eilėraščius.
- Žinia, į Australiją vykote ieškodama gydymo. Ar lūkesčiai pasiteisino?
- Gauti leidimą išvykimui buvo labai sunku, netgi ir su tėvo pagalba. Tėvas leidimo į Australiją prašė (tiesą sakant, nežinau netgi, kur ar pas ką) mums su drauge, kuri turėjo mane esą lydėti. Ją išleido iš pirmo, o mane tik iš antro karto. Pačią kelionę suorganizavo vienas Australijos lietuvis, su kuriuo susipažinau Vilniuje. Jis rado man tariamą pusbrolį, kuris atsiuntė iškvietimą. Mano tėvas buvo pažadėjęs jam, kad jeigu mane pakvies, atvykęs į Lietuvą galės aplankyti Kauną ir savo gimtąjį kaimą. Individualiai užsieniečiai Lietuvoje judėti negalėjo – jie būdavo labai globojami. Dažniausiai galėdavo atvykti tik su turistų grupėmis, tačiau jų dienotvarkė būtų griežtai sustyguota. O mano tėvas tuo metu buvo Taikos komiteto pirmininkas.
Po avarijos buvau tapusi antros grupės darbo invalide, buvau nebejauna, man buvo 42 metai. Taigi valdžia nusprendė, kad niekas ten manęs negriebs – nepasiliksiu. Vykau su drauge, kurios brolis gyveno Australijoje. Jis buvo gydytojas. Mūsų tarybiniu supratimu, jei turi pažįstamą daktarą, tikrai neturėsi problemų nei į ligoninę atsigulti, nei operaciją pasidaryti. Su tokiu mentalitetu ir išvažiavau. Pažįstamas iš Australijos buvo parašęs, kad mane apdraudė, todėl medicinos paslaugos nieko nekainuos. Tik atvykusi sužinojau, kad draudimo nėra. Man buvo siųstos anketos, kurias turėjau užpildyti, bet jokie dokumentai tuo metu adresato nepasiekdavo.
- Kaip pavyko įsitvirtinti Australijoje?
- Praėjus keturiems mėnesiams po operacijos, kurios, beje, šiandien Lietuvoje atliekamos kasdien, dirbau parduotuvėje, kur nebuvo galima ne tik atsisėsti, bet ir atsiremti. Ten labai greitai išmokau angliškai. Ieškodama darbo ėjau į visas parduotuves iš eilės. Vienoje kaip tik pataikiau į kursą pradžią – jie turėjo dar vieną laisvą vietą. Po savaitės jau dirbau. Mane priėmė, kadangi manė, kad patalynės skyriuje gerai turėti vyresnę pardavėją. Iš pradžių buvo daugybė kuriozų, tačiau tuomet sužinojau, kokie kantrūs, mandagūs ir draugiški australai. Niekada nesusilaukiau priekaištų nei dėl savo kalbos, nei dėl neišmanymo – teko susipažinti su daugybe daiktų, kurių akyse iki tol nebuvau mačiusi. Pavyzdžiui, viena klientė paprašė karalienės paklodės. Niekaip negalėjau suprasti, prie ko čia karalienė. Pasirodė, tai plati paklodė. O ką jau kalbėti apie kasos operacijas – Lietuvoje juk būdavo tik grynieji pinigai. Viršininkai taip pat matė, kad aš sunkiai susitvarkau, bet kantriai mane mokė. Niekada nebuvo jokių barnių.
Buvo tik vienas atvejis, kai mane aprėkė klientas už anglų kalbos neišmanymą. Prie jo tuoj pat priėjo skyriaus vedėja ir mandagiai paprašė priekaištus išsakyti jai, o nerėkauti ant darbuotojos. Tuo tarpu Lietuvoje teko matyti situaciją, tiesa, prieš keletą metų, kai, man laukiant banke prie langelio, atėjusi viršininkė mano akivaizdoje aprėkė dirbusią merginą. Tiesą sakant, per 32 metus Australijoje nemačiau daugiau nė vieno rėkiančio viešoje vietoje vietinio gyventojo – nei parduotuvėje, nei kokioje nors įstaigoje. Todėl labai apsidžiaugiau kartą internete pamačiusi sceną iš Lietuvos. Vilniuje vyko pensininkų mitingas. Viena moteris norėjo perlipti per užtvarą, o policininkas ramiai stovėjo ir sakė: „Ponia, čia negalima“. Pagalvojau – į teisingą pusę judame.
- Kaip jaučiatės Australijoje dabar?
- Australai – labai ramūs, mandagūs, paprasti ir malonūs žmonės, linkę pasišaipyti iš pasipūtėlių, Tiesa, dabar situacija keičiasi, atsiranda ir grubesnių žmonių, nes labai daug imigrantų iš Rytų šalių – arabų, kinų. Jie užtvindę ištisus rajonus, kuriuose praktiškai ir verda visas jų gyvenimas, tarsi getuose. Tiesą sakant, man labai nepatinka multikultūrinė Australijos politika, dėl kurios imigrantai neintegruojami į visuomenę. Dideli pinigai skiriami, kad etninės grupės laikytųsi atskirai. Pavyzdžiui, valstybinis radijas kiekvienai etninei grupei nemokamai transliuoja laidas jų kalba. Net lietuviai, kurių gal net 10 tūkst. nėra, turi savo eterio laiką. Aš pati mielai pasiklausyčiau tų laidų, bet jos netransliuojamos angliškai. Nei viena etninė grupė nežino, kuo gyvena kita. Taigi įžiūriu principą: „Skaldyk ir valdyk“.
Į dūšią australai nelenda, tačiau yra labai šilti. Būti atšiauria veido išraiška viešoje vietoje – nemandagu. Visiškai normalu gatvėje pasisveikinti, pasikalbėti su nepažįstamu žmogumi. Kartais, kai mane kas aplanko, stebisi, kad aš turiu labai daug pažįstamų. Jie nėra mano pažįstami, tiesiog žmonės kalbasi. Net kasininkė, pasisveikinusi su tavimi, paklausia, kaip laikaisi. Tu atsakai ir savo ruožtu to paties klausi jos. Kiti sako, kad toks šiltumas dirbtinas. Gal iš pradžių ir dirbtinas, bet vėliau įauga į kraują. Visgi maloniau, kai tau nusišypso nei kur nors pasiunčia.
Pragyvenimo lygis Australijoje yra aukštas. Labai švaru, skalbimo mašinos pritaikytos tik skalbimui šaltu vandeniu. Beje, pirmieji į Australiją atsikėlė kaliniai, jie buvo gabenami iš Anglijos ir gyveno baisiomis sąlygomis. Ten niekas neaugo valgoma. Tačiau galiausiai atvyko ir laisvieji – atsivežė sėklų, įrankių, pasirodė, kad čia labai gerai auga avys, atrasta naudingų iškasenų. Po kiek laiko kraštas suklestėjo. Dabar nedarbo lygis yra nedidelis, krizė šalies beveik nepalietė, gal tik šiek tiek sustojo statybos.
Kokius dabartinius Lietuvos gyvenimo privalumus ir trūkumus įvardintumėte?
Privalumai? Nepaprastai turtingas ir aukšto lygio kultūrinis gyvenimas (ne vien Vilniuje), greitas (greičiausias pasaulyje?) internetas, maži atstumai, neišpasakytas gamtos ir miestų grožis, kasdien girdima, (tegul ir nelabai taisyklinga, keiksmažodžiais „pagardinta“) lietuvių kalba, mano mylimas Vilnius...
Trūkumai? Socialinė nelygybė, korupcija, chamizmas, pasipūtusi ir nekompetentinga visų lygių valdžia (įskaitant ir ketvirtąją), baisoka sveikatos apsaugos sistema, siaubingi mokesčiai už šildymą, sunaikintas kaimas, išmuštas žmonių pasitikėjimas Lietuva ir savimi, apie teisingumo sistemos baisenybes net ir nekalbu. Nemaloniai veikia ir tam tikras kriminalinio elemento pagarbus iškėlimas. Atsiversk bet kurį laikraštį ar įsijunk bet kurias žinias, o tenai pirmoje eilėje puikuojasi nusikaltėlių gaujos ir jų vadeivos, oi, atsiprašau – kriminalinio pasaulio atstovai, vadovai ir įžymybės. Šalia jų – merginų nuotraukos, kurios nepadarytų gėdos save gerbiančiam porno žurnalui. Viskas susimaišę.