Pokalbio su Angele Lazauskiene, „Caritas“ programos, skirtos padėti prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms, socialine darbuotoja, susitinku pačiame sostinės centre, jos kabinete. Pati vieta tarsi ir sukurta saugiam prieglobsčiui jo ieškantiems žmonėms. Uždaras kiemas, atskiras, vėsus, jaukus kabinetas, kuriame tvyrančią ramybę dar labiau sustiprina Angelė, plačiai besišypsanti nedidelė moteris, kalbanti šiltu ir tyliu balsu. Kaip tik jai tenka išklausyti ir sugerti visą tą skausmą, kurį išlieja čia ieškantys pagalbos.
– Pirmiausia papasakok truputį apie save. Kaip atsidūrei „Carite“?
– Jau aštuoniolika metų dirbu socialinį darbą, pradėjau 1996 metais. Tuomet socialinis darbas buvo tik prasidėjęs ir tai buvo įdomi nauja veikla. Po studijų nuėjau dirbti į nevyriausybinę organizaciją ir iki dabar dirbu nevyriausybinėje organizacijoje. Man atrodo, kad jos paprastai būna lankstesnės, ieško naujovių, kitaip žiūri į problemas, nėra prisirišusios prie kažkokių konservatyvių sprendimų ir tai man yra labai įdomu.
– Prieš keletą metų, kai mes susipažinome, dirbai su nuteistaisiais. Kaip atsitiko, kad dabar tavo veiklos sritis – prekyba žmonėmis?
– Galvojau tik apie tai, kad noriu keisti savo domėjimosi sritį, nes senąją jau lyg ir perpratau, norėjosi naujų iššūkių. Ir visai atsitiktinai šios dvi sritys yra susijusios, tai tarsi dvi barikadų pusės: nusikaltėlis ir auka. Kai perėjau dirbti į šią sritį apie tai negalvojau.
Ėjau čia dirbti galvodama apie kitus dalykus, kad tai labai sudėtinga sritis, o žmonės čia yra stipriai sužeisti, kad kai ateina pas mane, jie turi visą kompleksą problemų. Tuo metu maniau, kad turiu jau visai nemažai patirties tam tikrose srityse, esu jas „pačiupinėjusi“, dirbusi su skirtingais žmonėmis, jų aplinka ir problemomis, todėl mano sukaupta patirtis gali padėti ir šitame darbe. Man atrodė, kad aš jau esu pasiruošusi šitai sudėtingai sričiai ir galiu padėti šitiems žmonėms: moterims, o dabar vis dažniau ir vyrams. Norėjau padėti jiems, nes jų situacija yra labai sudėtinga ir nuo jos dažnai bėga visuomenė, nes nežino kaip ją spręsti. Net ir organizacijos, kurios susijusios su socialine ar teisine pagalba, kurios dirba žmogaus teisių užtikrinimo srityje, susidūrusios su jėga, prievarta ir žiaurumu, sutrinka, pasimeta ir ne visuomet žino, kaip galėtų padėti.
– Ar jau atsirado kažkokių įžvalgų ar įsitikinimų? Galbūt pasitvirtino kokie nors turėti stereotipai?
– Turiu daug nevyriausybininkiško lankstumo ir labai stengiuosi neturėti stereotipų. Yra labai svarbu jų neturėti šitame darbe, nes jie trukdo. O ką aš supratau? Kad yra labai daug skurdo, vienišumo ir apleistumo, buvimo individu, visiškai atskirtu nuo visuomenės. Tai buvo dalykai, kurie man tapo labai aiškūs. Žmonės, kurie ateina pas mane, jau nukentėję, į tokią situaciją paprastai patenka iš savo vienišumo, neturėjimo kuo pasikliauti, skurdo ir nesėkmingų bandymų kapstytis. Kiekvieną kartą matau žmones, kurie visaip bandė spręsti savo problemas, bet jų neišsprendė. O dabar jie labai bijo, nes jau susidūrė su pažeminimu, išnaudojimu ir nesėkmėmis.
– Kitaip nei pagalbos organizacijose, visuomenėje gausu stereotipų. Ir kartais moterys, kurios to stereotipo neatitinka, sulaukia pasmerkimo. Štai jeigu auka neatrodo pakankamai vargšė, o yra iššaukiančiai apsirengusi ar per ryškiai pasidažiusi, ji gali būti laikoma kalta dėl savo nelaimės, dėl situacijos, kurioje atsidūrė. Kokias tu matai tas moteris? Ir kas slypi po jų išvaizda?
– Iš tiesų taip yra ne todėl, kad norima nubausti ar atskirti žmogų. Čia visuomenės požiūrio reikalas. Tai tėra įvaizdis, kurį žmogus demonstruoja, norėdamas atrodyti seksualiai ar parodyti, kad yra stiprus, vertingas, kad jo teikiamos paslaugos sudomintų.
Ką nori parodyti žmogus, kuris parsidavinėja, ir tai, ką mato visuomenė yra du skirtingi dalykai. Esminis dalykas yra tas, kad mes, visuomenė, leidžiame tam įvykti. Šitoje visuomenėje mes leidžiame, kad prieš moterį būtų smurtaujama, kad ji būtų sekso objektas, paslaugos objektas. Ir tai gali vykti Lietuvoje. Iš suvokimo, kad tai galima nusipirkti, iš paklausos, atsiranda ir pasiūla. Tuomet įsitraukia žmonės, kurie supranta, kad jie gali užsidirbti naudodami moteris. Jos yra įviliojamos, su jomis dirbama tam, kad jos taptų paklusnios, jos tiesiog yra pritaikomos sekso paslaugai teikti. Jas įtraukia, o paskui smurtauja ir gąsdina, kad liktų toje sistemoje, kad parduotų savo kūną.
Čia naudojami komercinės visuomenės terminai: pardavimas, paslauga, klientas. Ir mes turime rinktis – matome vertingą, orų žmogų ar prekę, kurią galima parduoti.
– Taigi visuomenė jas kartais mato kaip lengvabūdes, laimingas, pasirinkusias tokį gyvenimą. Šitokią iliuziją jos kuria, o kokias tu jas sutinki?
– Aš jas sutinku ir tada, kai jos dar nėra išėjusios iš to rato, kai vis dar bando spręsti gyvenimiškas savo problemas ar kai pasirenka jas spręsti būtent tokiu būdu, dažnai jos vis dar yra veikiamos ir kažkas jas tebelaiko toje sistemoje... Paprastai jos neatrodo drąsios, labiau – sužeistos. Kiekvienas žmogus iš prigimties žino, koks yra geras, o koks blogas elgesys ir kokios to pasekmės, tad jos paprastai yra traumuotos, besislepiančios, besigėdijančios savęs ir joms be galo sunku kalbėti apie savo situaciją, nes nežino kokios reakcijos sulauks. Jeigu visuomenė leidžia išnaudoti žmogų, tos moterys, kurios nukentėjo, nebeturi, kam pasiskųsti. Jos lieka vienos ir joms labai gėda dėl savo elgesio. Tuomet jos slepia tiesą, nenori apie tai kalbėti, gėdijasi situacijos, kurioje yra.
– Ar yra kažkokie bendri mergaitės ar moters, kuri turi didesnę tikimybę būti įviliota ar pakliūti į šitą tinklą, bruožai ar požymiai? Kaip galima ją pažinti?
– Rizikų tikrai yra daugiau negu viena. Riziką įkliūti turi žmogus, kuris augo be meilės ir šilumos šeimoje, tai reiškia, kad dabar jis ieškos tos nepatirtos meilės, ieškos kažkur ir tuo gali pasinaudoti žmonės, kurie verčiasi žmonių išnaudojimu. Pakliūva ir tokie žmonės, kurie buvo seksualiai išnaudojami labai jauname amžiuje, ir jų požiūris į santykius ir į meilę yra smarkiai pakitęs. Tuomet didėja rizika, kad atpažinę tokį žmogų išnaudotojai galės juo manipuliuoti. Taip pat rizika priklauso nuo žmogaus ekonominės situacijos, kuomet žmonės neranda kitų sprendimo būdų, vis bando ir vis nepavyksta. Jie yra labai pažeidžiami ir juos lengva suvilioti, įkalbėti. Jiems atrodo, kad kitų variantų jau ir nebėra, tai vienintelis įmanomas būdas uždirbti pinigų, kurių reikia. Labiausiai matoma rizika yra priklausomybė. Priklausomus žmones labai lengva įtraukti į išnaudojimą siūlant jiems narkotikų. Dažnai moterys ar vyrai pirmiausia yra pripratinami prie narkotikų, kad jais būtų galima manipuliuoti, o paskui įtraukiami į parsidavinėjimą.
Dabar labai sparčiai plinta naujos prekybos žmonėmis formos ir viena iš jų yra išvežimas ar įviliojimas daryti nusikaltimus. Ir čia patekti taip pat didesnė rizika tiems, kurie gyvena skurde, ar, tarkime, užaugo globos namuose, rizikos šeimoje. Tai jauni žmonės, kurie tiki pasakomis, kad labai greitai galima uždirbti labai daug pinigų net ir daug nedirbant.
– Dažnai kalbant apie auką neišvengiamai kalbama ir apie budelį, tai yra apie tuos vyrus ir moteris, kurie užsiima prekyba žmonėmis, kurie yra lyg ir šiuolaikiniai vergvaldžiai. Kaip manai, kas nutinka tokiems žmonėms? Kaip jie gali elgtis taip, kaip elgiasi?
– Visų pirma, jie yra nusikaltėliai ir svarbiausias dalykas jų pasaulyje yra uždirbami pinigai. Manau, moralinės vertybės jiems tiesiog nėra svarbios, juk darant bet kokį nusikaltimą nukenčia žmonės ir jiems daroma žala.
Tarp tų, kurie įtraukia moteris į prostituciją, labai nemažas procentas yra jų giminaičių ar šeimos narių, o dar didesnis procentas – moterų, kurios įtraukinėja kitas moteris. Tokiems žmonėms vyrai ar moterys reikalingi ir tam, kad galėtų daryti nusikaltimus ne savo rankomis, kad paskui galėtų grasinti įdavimu. Ir šitas jų „verslas“ yra tikrai pelningas, jei tai galima pavadinti pelnu. Tai taip pat gali skatinti žmones nepaisyti jokių vertybių ir prekiauti žmonėmis.
– Kaip manai, ar Lietuva, kaip valstybė, gina savo piliečius? Ir ar pakankamai baudžia prekiautojus, ar jie sulaukia bausmės?
– Čia labai svarbu atskirti du dalykus ir du požiūrius. Pirmasis – kaip mes žiūrime į prostituciją, o šiandien yra svarstoma apie tokios veiklos legalizavimą. Tai tarsi leidžia manyti, kad šitaip galėtų būti ir toks išnaudojimas galėtų tapti legalus. Tuomet kyla diskusijos – tai yra ar nėra nusikaltimas? Galima pirkti ar galima parduoti? Ir tuomet sunku kalbėti apie bausmę. Nesu tikra, kad mūsų visuomenė pasiruošusi šitai diskusijai ir tikrai suvokia sprendimų pasekmes. Kitas dalykas, kai kalbama apie prekybą žmonėmis: išvežimas, smurtas, kalinimas. Čia yra daug aiškiau negu kalbant apie vietinę prostituciją. Yra tarnybos, kurios dirba, ir žmonės, kurie specializuojasi tik šioje srityje. Ši sistema veikia, įstatymų laikomasi, tad tie žmonės yra baudžiami.
Kas kol kas sunkiau sekasi atpažinti naujas prekybos formas, kai nėra akivaizdaus smurto ar kalinimo įrodymų. Tuomet ir visuomenei, ir policijai sunkiau suprasti, kodėl, pavyzdžiui, merginos nebėga, sunku pamatyti psichologinius saitus ar baimę, suprasti, kad tai aukos, nes nei organizacijos, kurios dirba šioje srityje, nei visuomenės nariai, kurie galėtų jautriau atsiliepti, neatpažįsta, kad čia yra prekyba žmonėmis.
– Kalbant apie Vilnių ateina mintis, kad jis irgi gali būti padidintos rizikos miestu, nes į jį suplaukia daug žmonių iš mažesnių miestelių ar kaimų, kurie tikisi čia rasti laimę, nori išbandyti jėgas. Ar taip ir yra?
– Taip, žmonės čia suvažiuoja arba juos atveža. Būna įvairiai, kadangi čia yra tai, kas vadinama „paklausa“, todėl organizuojamos ir paslaugos. Vilnius ne tik pritraukia jaunus, pažeidžiamus žmones, bet čia ir stipriau organizuota tokia veikla nei mažame miestelyje.
– Merginos, kurios ateina čia ieškodamos pagalbos, paprastai nori padėti sau ir pamiršti tai, kas įvyko. Ar jos linkusios įduoti savo skriaudikus?
– Jeigu kalbame apie žmogų, kuris buvo skriaudžiamas, mušamas, patyrė grasinimus, kad kažkas atsitiks jam ar jo šeimai, paprastai jam nėra paprasta kalbėti. Visa šita išnaudojimo ir prievartos sistema paremta tuo, kad gąsdinami žmonės išsigąsta. Moterys, kurios tai praėjo, tikrai norėtų, kad kitoms neatsitiktų tai, kas joms atsitiko, todėl jos dažnai sutinka kalbėti, bet nori anonimiškumo, kad pačios daugiau nebenukentėtų. Sunku yra viskas, kas susiję su prekyba žmonėmis. Dažnai, kol nuteisiami žmonės, praeina dveji treji ar dar daugiau metų, ir visą tą laiką auka patiria spaudimą, grasinimus, visuomenės nesupratimą ir dar pati turi sveikti tiek nuo fizinių, tiek nuo psichologinių sužalojimų. Labai negreitai ateina laikas, kai tai patyręs žmogus gali ramiai kalbėti apie tai, kas įvyko jo gyvenime.
– Kaip moterys tave suranda? Iš kur sužino, kad gali kreiptis pagalbos?
– Mes sutinkame moterį, kuri jau kreipėsi pagalbos, dažniausiai į policiją, teisėsaugos institucijas. Kartais randame jaunus žmones kitose institucijose: mokykloje, socializacijos centre, globos namuose, kažkur, kur tą situaciją atpažino ir pamatė ar pats žmogus prašneko. Atsitinka ir taip, kad žmonės kontaktų ieško patys ir tuomet ateina. Informacija apie mūsų teikiamą pagalbą yra vieša.
– Žodžiu, jeigu žmogus tokios pagalbos ieško, galimybių ją gauti dabar yra.
– Taip. Pagalba dabar yra prieinama. Kartais kreipiamasi tiesiai į organizaciją, į „Caritą“ ar Dingusių žmonių šeimos paramos centrą, kartais tarpininkauja institucijos, kurios žino, kad tokią pagalbą teikiame. Mūsų pagalbą sudaro visas paketas, kurį gauna žmogus: tai socialinio darbuotojo paslaugos, psichologo konsultacijos ir teisinė pagalba.
– Kalbėdama minėjai, kad žmonės, kurie užsiima prekyba žmonėmis, paprastai yra turtingi, dažnai darantys įtaką grasinimais ir prievarta. Kaip tu, kaip žmogus ir moteris, jautiesi dirbdama šalia šios sistemos? Ar nejauti grėsmės sau?
– Mums visiems gyvenime gali atsitikti bet kas. Gyvename visuomenėje, kurioje yra daug blogio. Sudėtinga būti kartu su tais žmonėmis, kurie turi pereiti visus procesus, ištverti tai, kas jų gyvenime vyksta. Man sunku, kai jiems daro spaudimą, nes dirbdama gaunu tam tikrų jo pasekmių. Sutinku ir matau tuos žmones, kurie yra nusikaltėliai, bet prieš mane tiesiogiai nukreiptų veiksmų ar grasinimų nebuvo. Tiesą sakant, ir galvoti nenoriu, kad taip galėtų būti, nors ir žinau, kad visuomet yra tikimybė susidurti su sudėtingomis situacijomis ar grėsme.
Svarbu, kad yra ir kita visuomenės pusė, pavyzdžiui teisininkai, kurie specializuojasi šioje srityje, kiti specialistai, kurie galėtų nesiimti šitų bylų, o dirbti kitai, daugiau pinigų turinčiai pusei, bet sutinku labai daug žmonių, kurie nori padėti: atstovauti, konsultuoti, padėti taip, kaip gali. Yra labai daug geranoriškų žmonių ir jie yra atsvara.
Išjungus diktofoną Angelė dar pasakoja kelių išnaudotų mergaičių istorijas: visai jaunų, tokių, kurias norisi vadinti vaikais. Ne visų tų istorijų pabaiga laiminga, nes visuomenėje gausu nesupratimo, pykčio ir klaidingų nuostatų. „Kartais aukai taip ilgai tenka įrodinėti, kad ji yra auka, nes ji įtikėjusi, kad yra pati kalta dėl savo situacijos“, – sako Angelė.