Prognozės, kad J. Prigožinui jo surengtas maištas geruoju nesibaigs skambėjo dar birželio pabaigoje, kai daugelis apžvalgininkų atkreipė dėmesį į V. Putino pažadą nubausti maištininkus už išdavystę.
„V. Putinas, kalbėdamas per televiziją, pavadino J. Prigožiną išdaviku. Visi žino, kaip elgiamasi su „išdavikais“, bet V. Putinas taip nepasielgė. Jis [V. Putinas] nori matyti jį [J. Prigožiną] negyvą. Kol kas jis negali taip elgtis. Po pusmečio arba J. Prigožinas bus miręs, arba įvyks antrasis perversmas“, – per interviu „Financial Times“ prieš kelias savaites sakė Ch. Grozevas.
Svarstymai, kodėl tiek ilgai reikėjo laukti susidorojimo su J. Prigožinu tik prasideda, juo labiau, kad keistai pasibaigęs maištas Rusijoje paliko daug neatsakytų klausimų ir dar daugiau nepatenkintų žmonių.
Juk iš pradžių J. Prigožinui buvo mesti, o tada panaikinti visi kaltinimai, jam, regis, atleista ne tik už surengtą maištą, bet ir už dešimčių rusų pilotų žūtis jo metu – iš viso buvo numušti 7 orlaiviai, tarp jų ir vertingas žvalgybinis bei vadovavimo lėktuvas.
Dabar iš pirmo žvilgsnio abejonių, regis, nebeliko: po to, kai trečiadienį Tverės srityje sudužo J. Prigožino įkurtai grupuotei „Wagner“ priklausęs privatus lėktuvas su dešimt žmonių, labai greitai buvo patvirtinta apie samdinių vado ir jo pavaduotojų žūtis. Taigi, atrodo, kerštas įvykdytas.
Bet ar išties ir kuo visa tai pasibaigs Kremliui bei visai Rusijai, kurioje ir taip tvyro niūrios nuotaikos dėl padėties šalyje? Karas Ukrainoje įstrigo, karinėje ir politinėje vadovybėje užvirusi įnirtinga įtakingų grupuočių kova darosi tik aršesnė, o J. Prigožino žūtis rodo, kad V. Putino pažadai nieko nereiškia – neliečiamųjų nebeliko, tad kiekvienas dabar kovos už save. Kad ir ką tai reikštų.
Gudrybės su perukais ir pasais
Suprantama, pati dramatiška J. Prigožino karjeros atomazga dabar kelia ir, tikėtina, dar kurį laiką kels nemažai klausimų, versijų bei sąmokslo teorijų. Ar jis tikrai žuvo, o gal lėktuvo numušimas, pakišant J. Prigožino, Dmitrijaus Utkino pasus bei kūnus tebuvo inscenizacija?
Kad tokie triukai Rusijoje yra įmanomi rodo vien tai, kad tai yra šalis, kur pats V. Putino režimo iškilimas yra siejamas su gyvenamųjų namų sprogdinimu 1999 metais. Būtent šiais teroro išpuoliais V. Putinas iškilo, pradėjo antrąjį Čečėnijos karą ir įtvirtino savo bei saugumiečių valdžią.
Tad ar labai būtų sunku patogiai atsikratyti J. Prigožino, jam pasiūlant patogią žūtį? Juk kas po šitiek metų melagysčių, apgaudinėjimų dar gali pasitikėti Rusijos tyrimo institucijomis, oficialia Kremliaus versija?
Tad ir versija, kad J. Prigožinui leista suvaidinti savo žūtį pakišant minimalius įrodymus, net jei ir nėra ypač tvirta, vis dėlto paremta argumentais. Juk būtent J. Prigožinas yra pagarsėjęs išvaizdos keitimo meistras bei dokumentų klastotojas. Pavyzdžiui, po maišto jo namuose buvo rasta ir paviešinta šūsnis įdomių daiktų – nuo suklastotų pasų iki nuotraukų, kur J. Prigožinas įsiamžinęs vis kitokia išvaizda, su dirbtinėmis barzdomis ir perukais.
Be to, J. Prigožinas yra pagarsėjęs ir tuo, kad į įvairias operacijas jis siuntė savo antrininkus. Vienas tokių prieš keletą metų šlaistėsi ir Vilniuje.
O to paties asmens pasas buvo rastas ir per kratas Sankt Peterburge bei panaudotas informacinei atakai.
Kremlius nieko nepamiršta ir neatleidžia
Vis dėlto tokios teorijos apie tai, kad J. Prigožinas susitarė su V. Putinu ir suvaidinęs savo žūtį dabar kur nors vienoje Afrikos šalių sėdi ištiesęs kojas bei gurkšnodamas kokteilį kikena dėl viso spektaklio tėra niekuo neparemtos kalbos.
Net jei kur nors ir pasirodys žmogus, panašus į J. Prigožiną ir vėl pakurstys kalbas apie samdinių vado „prisikėlimą“, jo, kaip Kremliui naudingo veikėjo istorija baigėsi.
Pats faktas, kad J. Prigožino lėktuvas buvo arba susprogdintas, arba numuštas oro gynybos priemonėmis yra iškalbingas, nes jis tarsi turėtų rodyti V. Putino bei jam artimų veikėjų galią. Esą Kremlius nieko nepamiršta, neatleidžia išdavysčių ir nubaudžia tuos, kurie drįsta mesti iššūkį mirtimi. O juk J. Prigožinas išties metė ne vieną iššūkį Kremliui.
Gal ne tiesiogiai pačiam V. Putinui, tačiau jo ištikimiausiems karo vadams. Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus Gerasimovas buvo žeminami, maišomi su žemėmis ir pats J. Prigožino maištas buvo surengtas būtent prieš juos.
Tad ar J. Prigožino lėktuvą įsakė numušti asmeniškai S. Šoigu su V. Gerasimovu, ar kiti už savo kovos draugų žūtis kerštaujantys ir J. Prigožino bei visos „Wagner“ nekenčiantys rusų kariškiai dabar gal ir neatrodo taip svarbu, bet iš tikrųjų yra viena labiausiai tikėtinų versijų.
Kito kelio tiesiog nebeliks?
Kita vertus, Rusijoje vykstanti kova dėl įtakos ir valdžios rodo, kad debesys tvenkiasi ir virš įtakingiausių veikėjų galvų. Pavyzdžiui, tas pats S. Šoigu jau ne pirmą sykį žiniasklaidoje yra „nušalinamas nuo pareigų“, esą V. Putinas spaudžiamas tai padaryti.
Ir ne pirmą kartą, mat S. Šoigu dėl nesėkmingo pasirengimo karui Ukrainoje ir dar nesėkmingesnio vadovavimo jam jau kelis sykius buvo tariamai nušalintas, bet dėl savo didelės įtakos vis dar oficialiai eina pareigas.
Tai, kad V. Putinas yra spaudžiamas jau vien savaime yra iškalbinga. O tai, kad lyderis nesugeba atlikti elementaraus veiksmo vis labiau kursto abejones, ar jis vis dar yra realus padėties šeimininkas, ar suvokia realią padėtį. Abejonių kilo būtent J. Prigožino maišto pradžioje, kai V. Putinas iš pradžių išsigandęs kurį laiką tylėjo, bet jo reakcija į maištą jam pasibaigus parodė, koks silpnas iš tikrųjų yra V. Putino režimas.
Pirmosios reakcijos – nuo pažadų nubausti maištininkus iki visiško atleidimo jiems paskatino generolų trintis fronte.
Keli Rusijos generolai buvo nušalinti, o dar keli „netikėtai mirė“. Taip, regis, apsidrausta nuo galimų konkurentų ir galimo generolų maišto – juk jei kelis nušalini arba numarini, teoriškai kitiems parodai įspėjamą pavyzdį, kuo gali baigtis prieštaravimai.
O ir susidorojimas su pačiu J. Prigožinu, regis, turėjo įtvirtinti tokią poziciją – kerštas anksčiau ar vėliau pasiveja, jis neišvengiamas. Bet iš tikrųjų niekas tuo nesibaigė. Net jei vienas su J. Prigožinu sietas generolas Sergejus Surovikinas esą ir atleistas iš pareigų, jis nebuvo pirmas ir paskutinis, kuris reiškė nepasitenkinimą tuo, kaip vadovaujama karui, tuo, kur vedama šalis.
Juk J. Prigožinas tik garsiai pasakė tai, ką daugelis profesionalių kariškių privačiai bamba jau kurį laiką – nekompetentinga ir V. Putinui į ausį kuždanti Rusijos karinė vadovybė stumia šalį link prarajos ribos. Tokias nuotaikas rusai jau matė 1991 metais.
Jau kurį laiką vis keistesni V. Putino vieši pasirodymai kelia daug klausimų dėl paranojiškai perversmo bijančio Kremliaus lyderio adekvatumo, dėl to, kas ir kaip jam patarinėja bei kokį karo paveikslą jam pristato. Tradicinis požiūris, regis, būtų paprastas: režimas įvykdo demonstracinę žmogžudystę ir taip atgraso kitus nuo bet kokios kritikos ar maišto idėjų.
Tačiau nepasitenkinimas dabar gali būti kaip tik dar labiau išaugęs, nes nepatenkintieji gali pajusti, kad nebėra ką prarasti.
Juk būtent V. Putinas viešai atleido J. Prigožinui, o dabar beveik neabejojama, kad jo režimas sulaužė duotus pažadus ir pašalino samdinių vadą. Tad bet kuris rusų generolas turi du pasirinkimus: suglausti ausytes, prikąsti liežuvį, išlikti lojaliu režimui arba pagalvoti apie alternatyvas. Nes prieš tai neišvengiamai tenka sau užduoti paprastą klausimą: kas kitas iš jų užsitrauks nemalonę ir taps režimo auka?
Ir ar kas nors gali jaustis saugus po visų atleidimų bei netikėtų mirčių? Ir jei yra noras ne šiaip išgyventi, bet ir pakeisti tą kryptį, kuria juda Rusija, kitas natūralus klausimas, kurio taip paniškai bijo režimas Kremliuje yra dar paprastesnis: ar kas išdrįs sėkmingai užbaigti tai, ką pradėjo J. Prigožinas?
Toks scenarijus, suprantama, veda vieninteliu – karinio perversmo keliu, kurio pagrįstai baiminasi tiek V. Putino režimas, tiek galimi perversmininkai, tiek Vakarai, kurie nežino, ar į valdžią Kremliuje neateis dar mažiau prognozuojamas tironas.
Bet anksčiau ar vėliau įtakingi veikėjai Rusijoje gali nebematyti kito kelio, nes kariniai perversmai Rusijoje nėra jokia naujiena, tiesiog jie ne visada sėkmingai baigiasi. O kai baigiasi, tai dažniausiai neišvengiama kraujo praliejimo. Branduolinį ginklą turinčioje šalyje tokie sukrėtimai, suprantama, visada sukeltų daug nerimo dėl ateities. Tačiau su V. Putino valdymo dešimtmečiais sietas stabilumas jau kurį laiką tėra iliuzija, kuri visiškai subyrėjo karo metu.
