Konfliktas vyko rugpjūčio mėnesio vidury, bet jau rugsėjo mėnesį NATO pareiškė norą normalizuoti santykius su Rusija, o gruodžio mėnesį vykusiame NATO viršūnių susitikime Bukarešte Gruzijai nebuvo suteiktas narystės veiksmų planas. Toks planas nebuvo suteiktas ir šių metų viršūnių susitikime Velse.
Šiais metais Rusija okupavo ir aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir pasiuntė savo pajėgas į rytinę Ukrainos dalį, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas su Rusijos remiamais separatistais. Šįkart Vakarai susirūpino, bet kur kas labiau nei Rusijos-Gruzijos konflikto metu. JAV ir Europos Sąjunga įvedė tikslines sankcijas Rusijos pareigūnams, kai kurioms įmonėms bei bankams, Ukrainai teikiama finansinė ir humanitarinė pagalba, tačiau atsisakoma tiekti ginkluotę.
Šie du įvykiai puikiai iliustruoja, kaip saugodama savo natūralias sienas Rusija „apsistato“ buferinėmis valstybėmis. Neįsitraukdami į ginkluotą konfliktą Vakarai – JAV ir Europos Sąjunga – demonstruoja nebylų sutikimą nepriartėti prie Rusijos sienų.
Todėl vienintelis kylantis klausimas – kada vėl regėsime Vakarų ir Rusijos santykių atšilimo ženklus?
K. Girnius: atšilimas užtruks
Pašnekovas pabrėžė, kad santykių atšilimo link stumia ekonominė valstybių tarpusavio priklausomybė bei svarbi Rusijos vieta tarptautinėje sistemoje – šalis yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, todėl ateis laikas, kai kitiems tarptautiniams veikėjams prireiks Maskvos paramos.
„Rusija vis dėlto yra labai svarbi valstybė tarptautinėje sistemoje, ji yra Saugumo Tarybos narė, gali vetuoti visas rezoliucijas ir todėl gali prireikti bendradarbiauti tokiais klausimais kaip sankcijos Iranui, gali būti mėginama bendradarbiauti kovoje su terorizmu ir įvairiais kitais klausimais. Juk net kai vyko Šaltasis karas ir santykiai buvo labai įtempti, vis tiek abi pusės palaikė ribotus ryšius“, - pasakojo K. Girnius.
Tačiau jis teigia, kad situacija po Maskvos agresijos prieš Ukrainą kokybiškai skiriasi nuo Rusijos ir Gruzijos konflikto, nes beveik visi tuometiniai Vakarų lyderiai pripažino, kad buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis leidosi išprovokuojamas ir pasiuntė Gruzijos pajėgas į separatistinį Pietų Osetijos regioną.
2009 m. Europos Sąjungos užsakytame ir šveicarų diplomato Heidi Tagliavini su ekspertų grupe parašytame raporte teigiama, kad Rusijos ir Gruzijos konfliktą 2008 m. rugpjūčio 7-8 d. pradėjo Gruzija ir taip pažeidė tarptautinę teisę. Raporte taip pat buvo pripažinta, kad Gruzija sulaukė nemažai Rusijos provokacijų.
„Šiuo atveju padėtis visiškai kitokia: Krymas okupuotas, Rusijos kariuomenė tiesiai siunčiama į Rytų Ukrainą, todėl šiuo metu tarptautinei sistemai, susiformavusiai po Antrojo pasaulinio karo, kyla didesnė grėsmė. Dėl šios priežasties nepasitikėjimas Rusija yra gerokai didesnis nei buvo po įvykių 2008 m.”, - svarstė K. Girnius.
Tačiau politologas sako, kad atitinkamą Vakarų požiūrį liudija vis dažniau pasikartojančios nuomonės, kad reikia ne bausti Rusiją, bet padėti Ukrainai. „Kitaip sakant, teigiama, jog nebūtina toliau konfrontuoti su Rusija, bet kuo daugiau lėšų skirti Ukrainos atstatymui, jos finansiniam stabilumui. Manau, kad tai gali turėti irgi šiokį tokį poveikį“, - pridūrė politologas.
Krymas liks Rusijos gniaužtuose?
Glaudesniems ryšiams, pasak K. Girniaus, pritartų ir Italija su Ispanija, nes šių šalių saugumo poreikiai visai kitokie. „Joms pagrindiniai pavojai kyla ne Rytuose, o Pietuose. Tai destabilizacija, kuri kilo po arabų pavasario, kuris lėmė masinę emigraciją. Jų nuomone, Europos Sąjungos dėmesys neturi būti telkiamas tik į Rytus, nes pavojus iš Pietų toks pat didelis, nors subtilesnis ir ne toks dramatiškas“, - teigė mokslininkas.
Jis teigė manantis, kad JAV ir Europos šalys bendradarbiaus su Rusija tose srityse, kur joms bus naudinga, tačiau kurį laiką išliks šiokios tokios padorumo ribos, kurių Vakarai nepažeis. K. Girnius sako, kad Vakarų spaudoje jau mirga straipsnių, jog reikia susitaikyti su faktu, kad Krymas liks Rusijos dalimi ilgą laiką.
„Padėtis panaši kaip buvo su Lietuvos okupacija. Lietuvos okupacija nebuvo pripažįstama de jure, bet de facto nebuvo protestuojama. Taip ir šiuo atveju: Amerikos diplomatai į Krymą nekeliaus, bet su tuo bus susitaikyta“, - sakė politologas.
Dar vienas svarbus klausimas – kaip turi būti reaguojama į Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamas teritorijas. „Vieni sako, kad reikia mėginti jas atgauti, kiti teigia, kad atkovoti šią teritoriją labai sunku, mat Rusija pademonstravo pasiryžimą siųsti savo karines pajėgas, todėl raginama konfliktą užšaldyti ir skirti kuo daugiau jėgų Ukrainos atstatymui, gerovės kėlimui su viltimi, kad po kokių penkiolikos metų Ukraina taps klestinti valstybė, todėl separatistiniai regionai patys gali mėginti suartėti“, - pasakojo K. Girnius.
Klausiamas, ar jo nuomone, Vakarai susitaikė su mintimi, kad Ukraina liks buferine valstybe, skiriančia Europą nuo Rusijos, politologas priminė daugelio analitikų nuomone: Ukraina ateityje galės būti integruota į Europos Sąjungą, bet NATO nare netaps. Tokios nuomonės laikosi Z. Brzezinskis bei Johnas Mearsheimeris iš Čikagos universiteto.
„Taip mąsto pakankamai daug įtakingų žmonių“, - sakė K. Girnius, pridurdamas Suomijos pavyzdį Šaltojo karo metais, kai šalis negalėjo priklausyti NATO ir kurį laiką Europos Sąjungai, bet tai netrukdė jai klestėti iki pat Sovietų Sąjungos sugriuvimo.
Suomija Europos Sąjungos nare tapo 1995 m., tačiau iki šiol nėra NATO narė, nors Helsinkis itin glaudžiai bendradarbiauja su Aljansu, siunčia karius į NATO misijas.
Siūlo Vakarams grįžti prie galios politikos
Š. Liekis sako, kad situaciją nulems paprastas faktas, ar politiniai sluoksniai mąsto strategiškai. „Sulaužyta tarptautinė tvarka, ją reguliariai griauna viena valstybė ir daro tai intensyviai kaip tik sugeba. Klausimas, kaip į tai reaguosime?“, - svarstė profesorius.
Jis pabrėžė, kad Rusija savo siekius demonstruoja nesislėpdama: Maskva nuosekliai didina karinį biudžetą, modernizuoja ginkluotąsias pajėgas, stiprina „kietąją“ valstybės galią. Kitaip tariant, Rusija didina savo galią pagal klasikinius Realpolitik principus, tuo tarpu Vakarų valstybės savo būvį apibrėžia kiek kitokiais terminais – joms geriau prekiauti nei kariauti. Tai reiškia, kad Rusija elgiasi pagal galios politikos principus, tuo tarpu Vakarai – ypač Europa – gyvena postmodernybėje, kur labiau vertinama „minkštoji“ galia, prekybiniai saitai ir bendradarbiavimas.
Remiantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimų instituto duomenimis, Rusijos karinis biudžetas 2013 m. sudarė 4,1 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, JAV – 3,8 proc. Tačiau realiais pinigais Rusijos karinis biudžetas praėjusiais metais siekė 87,8 mlrd. JAV dolerių, JAV – 640 mlrd. dolerių.
Tačiau analitikai pabrėžia, kad didžiausia blogybė ta, jog Rusijos politinis elitas mąsto nulinės sumos žaidimo (zero sum game) kategorijomis. Tai reiškia mąstymą, kad pasisekti visiems negali: bet kokioje situacijoje kažkas turi pralošti, kažkas išlošti, todėl Rusijos politinis elitas racionaliai siekia išlošio.
Vakaruose įprastas abipusės naudos (win-win) mąstymas, kai manoma, kad iš bendradarbiavimo gali išlošti visi tarptautinės sistemos veikėjai, todėl neliks pralošusių ir siekiančių revizuoti nusistovėjusią tvarką. Pasak Š. Liekio, dėl mąstymo skirtumų susidaro situacija tarsi krepšininkai žaistų su futbolininkais – žaidimo taisyklės skirtingos, veiksmai skirtingi, todėl neįmanoma pasiekti jokio produktyvaus rezultato.
„Vakarai vengia realistinės galios politikos Realpolitik prasme. Ir jeigu tai ilgalaikė tendencija, tai bus blogai. Vadinasi, bus kitas agresyvus žingsnis – prieš Suomiją, Latviją ar Lietuvą“, - sakė Š. Liekis.
„Vis dėlto Rytų ir Centrinėje Europoje reiktų grįžti prie galios politikos, nes šiame regione pastebimas galios vakuumas, kuriuo aktyviai naudojasi Rusija“, - pridūrė profesorius, kurio nuomone situaciją reikšmingai pakeistų nuolatinės NATO karinės bazės šiame regione, bet ne jungtinės Aljanso narių pratybos, kurios atlieka daugiau terrapinę funkciją.
Š. Liekio nuomone, iš esmės Europoje yra susiformavę du saugumo lygiai: Vakarų Europos valstybės, jo nuomone, yra labiau apsaugotos NATO skėčio nei Rytų ir Centrinės Europos.
„Visi apeliuoja į 5-ąjį straipsnį, bet jis vienintelį kartą buvo panaudotas tik ginti Jungtinėms Valstijoms po Rugsėjo 11-osios. Taigi šio straipsnio veikimas priklauso nuo to, kiek individualios valstybės imsis konkrečių veiksmų. Vienintelė viltis dabartinėmis aplinkybėmis lieka, kad JAV vykdys savo įsipareigojimus“, - sakė profesorius.
