Apie tai Arūnas Valinskas, Zita Kelmickaitė ir Andrius Tapinas kalbėjo naujausios Nijolės Narmontaitės knygos „Žvaigždžių alėja: ko nematė TV žiūrovai“ pristatyme.
Kaip „Knygų mugėje“ teigė žinoma aktorė, idėja parašyti tokią knygą jai kilo apsilankius Holivudo Žvaigždžių alėjoje, kur įspaustos žinomų žmonių rankos. Būtent kalbintų lietuvių antspaudais aktorė ir iliustravo savo naujausią kūrinį.
„Viena kriminalistė sako – kaip čia įdomu, mūsų darbui labai geras antspaudas, nepagalvojot, kad kur nors bus panaudota?“ – juokavo N. Narmontaitė.
Nuolat yra painiojama su Valinskienė
Kaip teigė aktorė, apie žvaigždes vaikystėje ji nuolat kalbėdavo su savo tėčiu. Jo pasakojimai ją esą labai žavėjo, todėl ir pasiskolino žodį „žvaigždė“ apibūdinti ryškiems žmonėms.
„Mano tėtušėlis, aš taip vadindavau savo tėtį, kuris buvo didelis romantikas, man sakydavo: vakulėli, paveizėk koks žvaigždyns, kiek daug sidabrinių žvaigždžių. Mes – aš, mano tėveliai – gimę Žemaitijoje, Telšiuose.
Tie jo pasakojimai man buvo gražesni už bet kokią pasaką. Galėdavau klausytis ir klausytis. Aš fantazuodavau, galvodavau, kas tas žvaigždes į dangų susagstė, kokios jos man paslaptingos, o kad galėčiau nukeliauti, pabraidžioti jų šviesoje. Dangus be žvaigždžių būtų labai nykus ir juodas. Kaip ir žemė be žmonių būtų labai nuobodi“, – žemaitiškai kalbėjo N. Narmontaitė.
Ji suskubo pridurti, kad tie žmonės, kurie „mažiau suspindo žemėje“, nebūtinai yra mažesnės žvaigždės, tiesiog vieni yra ryškesni savo darbais arba „velnioniškais poelgiais“. Tačiau ryškumas, anot jos, taip pat turi savo kainą, nes kartais žinomi veidai yra mylimi, o kartais nemėgstami ir apkalbami.
„Bet žinote ką? Mano istorijų tai čia nėra, o kokia aš žvaigždė. Ir Andrius, ir Arūnas man žiauriai skolingi. Ir, tarp kitko, Valinskienė“, – juokavo N. Narmontaitė.
Aktorė pasakojo, kad ne vienas į jos stendą „Knygų mugėje“ užsukęs gerbėjas prašė autografo, tačiau ne ant jos rašytos knygos.
„Mes negalėjome atsistebėti. Ateina vyras ir man sako – ponia, jūs čia būsit? Sakau – būsiu. Ir man galėsit pasirašyt ant savo knygos? Sakau – aišku. Jis kažkur nukulniavo, nors knygos čia pat sudėliotos. Ateina nusitvėręs Valinskienės knygą ir sako – na, tai pasirašyk. Sakau – bet kad čia mano nė vieno žodžio nėra. Mano padėjėja jau raitosi iš juoko. Sako – nu kaip tai nėr, ponia Inga?
Kitas atėjo įsiutęs. Sakė – nu kokia šiais metais nesąmoninga ta mugė. Daiktų pasidėti negali, prie paltų baisiausios eilės, nu ir kodėl dabar reikėjo tą jūsų knygą padėti į kažkokį kitą boksą, o jūs sėdit kitam bokse? Sakau – kad čia tos visos mano knygos išguldytos. Ir vėl jis nuėjo, ateina su ta (Valinskienės – Delfi) knyga. Bet tokiu būdu jis nusipirko tą knygą, tai nėra blogai“, – nutikimus pasakojo N. Narmontaitė.
Iki šiol pamena 99 m. senolę
Aktorė ir knygos autorė atkreipė dėmesį, kad žvaigždės epiteto dažnas televizijos veidas dėl neigiamos konotacijos purtosi.
„Tik suspigo koks bernelis ar mergelė scenoje ir jau, žiūrėk, žvaigždė“, – televizijos ir radijo laidų vedėją Zitą Kelmickaitę citavo N. Narmontaitė.
Savo ruožtu pati Z. Kelmickaitė patikino, kad ji didžiausia žvaigžde laiko savo pašnekovę, 99 m. šešiomis kalbomis kalbančią mokytoją iš Telšių.
„Galvoju, dieve, nė vieno plaukiuko, kaip aš ją nufilmuosiu. Labai negražu, kai žmogus be plaukų. Uždėjau tokį čepčiuką ir babikė kaip nauja. Aš jai sakau – baba, o kas tas gražus vyras šalia jūsų? Ji sako – mes čia taip gyvenam. Sakau – tai čia jūsų vyras? Sako – mes moderniškai gyvename. Sakau – tai jūs susidėję? Sako – mhm. Sakau – bet labai gražus vyras. Sako – 10 metų už mane buvo jaunesnis“, – įsiminusį pokalbį perpasakojo Z. Kelmickaitė.
Laidų vedėja prisiminė, kad baigiantis interviu moteris pasakė „pagrindinius dalykus“. Kai Z. Kelmickaitė pašnekovės paklausė, ko jai palinkėti, senolė paprašė linkėti ramiai numirti.
„Sakau, kaip tai numirt? Sako – ko tu daugiau seniams gali linkėt? Sakau – kad nepatogu. Ji sako – bet gražiai numirt. Sakau – o ką reiškia gražiai numirt? Pavyzdžiui, sako, klausantis muzikos arba skaitant gerą knygą“, – kalbėjo Z. Kelmickaitė.
Žinomos moters teigimu, buvo labai gražu matyti, kaip „su laiku susišnekėjusi“ senolė sugeba visada išlikti jauna ir pozityviai žiūrėti net į nelaimingus nutikimus. Kartą, telšiškės istoriją pasakojo Z. Kelmickaitė, kai pašnekovei buvo dar 80 m., ji nutarė padėti senelių namuose, norėjo bent knygų juose gyvenantiems paskaityti. Tačiau, sako moteris, nutiko nelaimė ir jos pašnekovę partrenkė automobilis.
„Ji visus metus gulėjo ligoninėje, bet sako: nu ir nieko, jis jaunas, skubėjo į darbą, o aš sena neapsižiūrėjau ir nebuvau gulėjusi ligoninėje. Tai jūs įsivaizduokit, kokia patirtis“, – senolės požiūrį prisiminė Z. Kelmickaitė ir pridūrė, kad jai tikrosios žvaigždės yra nematomi žmonės, kuriuos myli studentai ar mokiniai.
Nemėgsta garbėtroškų, o kai kuriuos pasakojimus tenka iškirpti
Tuo tarpu „susireikšminusių“ ir į save dėmesį visais būdais atkreipti mėgstančių žmonių Z. Kelmickaitė sakė nemėgstanti ir žvaigždėmis nelaikanti.
„Aš stebiuosi, kad žmonės kažkaip labai susireikšmina. O ko čia susireikšminti. Manęs klausia – ar jūs valgysit? Valgysiu. Ar jūs gersit? Ir gersiu. Bet tai čia gal mano staltiesė negera? Nu kokia ta staltiesė? Kokia yra, ant tokios pasidėjai.
Mūsų politikai tai visi labai susireikšminę. Jau tik atėjo ir sako – aš, žinokit, Seimo narė. Nu ir kas? Šiandien Seimo narė, rytoj ne narė. (...) Eik tik tarnaut žmonėms, vaikeli, kad žmogui ką nors gero galėtum padaryt. Ne, ji atseit atstovauja. Ką tu čia šūdą atstovauji?“ – piktinosi laidų vedėja.
Pristatymo viešnia teigė, kad su tokiomis situacijomis, kai žmogus visą dėmesį nori nukreipti į save, susiduria ir filmavimuose. Z. Kelmickaitė prisiminė atvejį, kai kiaušinius marginusi pašnekovė nuolat ujo savo vyrą iš kadro.
„Sakau – nevarinėkit jūs jo, geras tas jūsų vyras. Bet, matot, juk aš marginu kiaušinius, – pašnekovės žodžius atkartojo Z. Kelmickaitė. – Sakau – tai mes ir filmuojame“.
Anot pašnekovės, po žurnalistų patikinimų, jog viskas bus nufilmuota, moteris vis tiek neatlyžo. „Paeik, sakau aš tau“, – toliau savo vyrui įsakinėjo moteris, tikina Z. Kelmickaitė.
„Mes sakome, mes juk viską parodysime ir jį, juk tas žmogus nusipelnė, čia gi jūsų žmogus. Ir vėl ji – nedėk sakiau. Sakau – viskas, baigiam, dabar aš čia viršininkas ir palikit jūs tą savo vyrą ramybėje“, – pasakojimą, prajuokinusį salę, baigė Z. Kelmickaitė.
Panašioje situacijoje moteris teigė atsidūrusi ir tuomet, kai filmavo vieną jauną menininką. „Vienas jaunas žmogus pasakė – žinai, aš nesupratau, kodėl jūs klausiat, ar mano tėvai gyvi, ir kodėl jums reikia jų nuotraukų. O tau, sakau, ką gaila? Sakau, žiūrės ryte mama ir baba laidą, verks, sakys – vaiką rodo, o dar, žiūrėk, ir savo vieną kitą nuotrauką pamatys. Sako – nu jo, bet čia vis tiek apie mano meną?“ – tokiu požiūriu stebėjosi Z. Kelmickaitė.
Moteris juokėsi, kad kartais su pašnekovais taip atvirai išsikalba, jog jai pačiai tenka juos stabdyti ir mokyti, ko geriau prieš kameras nepasakoti.
„Buvo vienintelis vyras, kurį dabar filmavau ir kuris sako – štai, šitą paveikslą skyriau savo žmonai. Čia yra vyšnia, o aplink tie lapeliai – jos buvę kavalieriai. Sakau – labai atsiprašau, bet, žinokit, čia išeis į eterį, jūs taip niekada nesakykit, aš šitą iškirpsiu. Jūs įsivaizduojat, kaip atrodytumėt, jei aš palikčiau? Sako – o ką, aš juk nežinau, kiek iš tikrųjų jų buvo. Aš, aišku, vis tiek iškirpau“, – savo patirtimi dalijosi laidų vedėja.
Apgaule bandė išvilioti bučinį
Tuo tarpu Andrius Tapinas prisiminė savo studentavimo laikus. Jis teigė, kad nors socialiniai tinklai dar nebuvo įsigalėję, vis tiek visi norėjo būti žvaigždėmis. Tokia proga, juokėsi A. Tapinas, jis naudojosi žavėdamas patinkančias merginas.
„Ką mes pirmame ar antrame kurse padarėme? Su savo draugu pasidarėme krūvą vizitinių kortelių, ten buvo parašyta, kad aš esu kažkokios neegzistuojančios kompanijos režisierius, o jis yra prodiuseris. Mes tiesiog troleibuse pamatę dailią merginą kviesdavome ją į atranką, į kastingą. Buvo maždaug 97 proc. sėkmės. Po to tikėjomės, kad kai tas kastingas dėl įvairių priežasčių neįvyksta, mūsų asmeninis šarmas ir žavesys padės jai pamiršti, ko ji norėjo. Aišku, buvo tokių įkyrių, kurios vis klausinėdavo, kada jau čia bus ta atranka?“ – juokėsi A. Tapinas.
Žurnalistas pasakojo, kad kartą sugalvojo, jog jam patinkanti mergina turi jį pabučiuoti, esą taip numatyta filmo scenarijuje.
„Buvo variantas, kai man tikrai patiko mergina ir neradau priėjimo. Todėl visas mano kursas buvo pastatytas ant kojų, kad mes filmuojame filmą, ten buvo meilės istorija. Be abejo, jai buvo pasiūlytas vaidmuo. Tas filmas iš tikrųjų buvo filmuojamas tais mūsų trečio kurso pajėgumais ir kameromis. Natūralu, kad scenarijuje atsirado bučinys tarp dviejų pagrindinių veikėjų. Ji skaito ir sako – čia tikrai taip? Sakau – jo, jo, scenarijaus autorius sako, kad būtinai reikia. Sako – kas jis toks? Sakau – labai žinomas, nenorėjo atskleisti savo tapatybės“, – savo gudrybes atskleidė A. Tapinas. Vyras juokavo, kad dabar tokie veiksmai turbūt galėtų prišaukti ir rimtų teisinių nemalonumų.
Bučinio istoriją iš savo darbinės patirties prisiminė ir Z. Kelmickaitė. Laidų vedėja juokėsi, kad kartą jos vienas kalbintas senolis paklausė, ar žinoma moteris gali jį pabučiuoti.
„Sakau – laisvai. O senučiukas sako – aš nežinau, ar aš prausiausi. Sakau – tik einam, žiūrėk, tuoj boba ateis ir nebus jokių bučinių. Tik nesusireikšminkit, viskas gyvenime yra paprasta. Pažiūrėkit, net numirt kaip paprasta – pykšt ir nėra. Užkasė irgi paprastai“, – savo požiūrį dėstė žinoma moteris.
Alkoholis liejosi laisvai
Pats populiarų televizinį žaidimą dabar vedantis A. Tapinas prisiminė ir pirmąjį savo paties dalyvavimą tokioje laidoje, kurią vedė Arūnas Valinskas. Tuo metu A. Tapinui buvo 16 m., o į žaidėjo kėdę jis pateko iš salės, kai atsakė į užduotą klausimą. Žurnalistas prisiminė, kad ne tik pateko į žaidimą, bet ir nukeliavo iki finalo bei laimėjo pagrindinį prizą.
„Buvo tokia praktika, kad tie, kurie nepataiko (neatsako – Delfi), sėda į virtuvės komplektą ir paguodai gauna gerti alaus. Aš sakiau – Andriau, tu nekalk. Bet tas virtuvės baldų komplektas ir buvo pagrindinis prizas.
Tais laikais nebuvo mobiliakų, bet Moksleivių rūmuose (ten buvo filmuojama laida – Delfi) kabėjo aparatas, kur įmeti dvi kapeikas ir gali skambinti. Aš einu pro šalį ir girdžiu, kaip jis kalbasi su savo tėčiu, Laimonu Tapinu, kuris tuo metu dirbo televizijos vadovu. Nu kaip, laimėjom... „Taip ir ne“... ir tokia pauzė, – nugirstą A. Tapino pokalbį su tėčiu prisiminė A. Valinksas. – Supratau, kad iš anos pusės ateina ne pagiriamieji žodžiai. Jis draugui atidavė visus tuos smulkius prizus, o pats pasiėmė virtuvės baldų komplektą. 16 m. paauglys sprendžia, kur gauti sunkvežimį ir kaip tą komplektą parsivežti. O tėtis sako: pats laimėjai, pats ir vežkis“, – už kadro likusią situaciją prisiminė A. Valinskas.
Pats A. Tapinas patikino, kad virtuvės komplektą namo pargabenti pavyko, atidavė jį tėvams ir juokavo, kad tai esą buvo jo prisidėjimas prie buities. Vėliau, šypsosi A. Tapinas, jo inteligentai tėvai laimėtą prizą bandė „prastumti juodojoje rinkoje“.
Kalbėdamas apie alkoholio vartojimą televizijos laidų metu žurnalistas tikino, kad prieš maždaug dvidešimtmetį tai nebuvo tabu, o jis pats „Eurovizijos“ balus skelbė su vyno taure rankose. A. Tapinas prisipažino, kad 1999 m. susipainiojo ir vieną balą paskyrė ne tai šaliai, kuriai turėjo.
Su alkoholiu, pasakojo žinoma vyras, susijusi ir viena pirmųjų jo didelių klaidų žurnalistiniame darbe. Po jo reportažo, pamena A. Tapinas, „Maxima“ iš lentynų be reikalo išėmė didelį kiekį vyno.
„Kai aš buvau jaunas žurnalistas, pradėjau dirbti LNK ir labai norėjau pasidemonstruoti, koks esu kietas. Mano viena kolegė kažkur perskaitė, kad Prancūzijoje prasidėjo kempinligė ir ji atrasta kažkokiame vyne. Sužinojau vyno pavadinimą, tai buvo viso regiono vyno pavadinimas, kurio yra milijonai skirtingų rūšių. Aš visas išdidus ir orus žurnalistas nuvažiavau į, man atrodo, „Maximą“ ir sakau – ar jūs žinot, kad jūs pardavinėjat nuodingą vyną? Va štai šitą. Nesvarbu, kad sutapo tik regionas. Jie ten, aišku, sutriko, išsigando. Sakau – taip, jūs nuodijat žmones.
Padarėm reportažą, kitą dieną tą vyną išėmė iš visų prekybcentrių, aš vaikštau kaip išgelbėjęs tautą ir staiga pradeda lankstyti visa žinių tarnyba. Atvažiuoja kanalo teisininkai, pradeda kalbėtis, „Maxima“ išima visą reklamą, nes paaiškėja, kad mes nesąmones padarėm. Ir tada mane jau kviečiasi ant kilimėlio. Aš iki šiol nesuprantu, kaip manęs tuometiniai švedai neatleido iš darbo su „vilko bilietu“, – stebėjosi A. Tapinas.
Palinkėjo mėgautis akimirka
Kaip teigė N. Narmontaitė, knygoje kalbintų žinomų bei matomų žmonių ji prašė pasidalinti savo kredo. A. Valinksas tiksliai neprisiminė, kokį gi jį pasakė aktorei, bet palinkėjo vertinti visas akimirkas ir aplink esančius žmones.
„Tai ypač sunku suvokti jauniems žmonėms, nes žmogus tampa suaugusiu tik tuomet, kai supranta esąs mirtingas. Kai supranti, kad kiekviena tavo akimirka yra vienintelė ir tikrai tikrai paskutinė, ir nepasikartos, štai tuomet mes pradedame jas branginti. Branginti žmones, su kuriais tu esi, su kuriais dirbi, su kuriais tu leidi laiką, kuriuos tu myli, kurie myli tave. Todėl, mielieji ir mielosios, suvokime, kad mes turime vienintelę gražią dovaną. Mes atėjome iš tamsos ir išeisime į tamsą. Ir ta dovana yra dabartinė šviesa, kurią matome“, – kalbėjo A. Valinksas.
Tuo tarpu Z. Kelmickaitė tikino, kad jos kredo yra gyvenimo geismas. „Man viskas įdomu, aš dar visur eičiau ir važiuočiau, man viską smalsu pamatyti. Ir ta mano 99 metų Stanislava sako – žinot, taip baisu, kai supranti, kad nesuspėjai visko padaryti ir nesuspėsi. Ir visų knygų nespėjau perskaityti, ir visos muzikos paklausyti. Bet, žinot, kas yra? Kai tu supranti, kad pasaulyje vis dėlto esi laikinas, tai nieko baisaus“, – senolės žodžius prisiminė ji.
„Aš galvoju, kad aš vienintelis atsimenu, ką aš kalbėjau toje knygoje, nes jūs čia į kažkokias filosofines pievas nuvažiavot, – nusijuokė A. Tapinas. – (...) Mano paties kredo – neįmanoma yra ne faktas, neįmanoma yra laikina ir neįmanoma yra tiktai nuomonė. Ir čia turbūt galima pritaikyti kiekvienam gyvenimo atvejui, ar tai būtų santykiai, ar tai būtų darbas, ar tai būtų kūryba.“