Priminsime, kad Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis 70-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines gegužės 8 dieną ketina surengti Vesterplatės kyšulyje prie Gdansko.
Į šį renginį jis planuoja kviesti Europos šalių lyderius. Lenkijos diplomatinės tarnybos vadovas savo ruožtu per interviu radijo stočiai RMF FM pareiškė nesuprantantis, kodėl „visi taip įprato, kad karinių veiksmų pabaiga švenčiama Maskvoje“.
Pasak jo, tokie minėjimai turi būti rengiami Londone arba Berlyne, nes tai būtų natūraliau. Maskva lenkų politiko žodžius interpretavo kaip bandymą suabejoti Antrojo pasaulinio karo rezultatais.
„Visiškai sutinku su Lenkijos užsienio reikalų ministro nuomone, - komentuodamas šią situaciją per interviu DELFI pažymėjo R. Račinskas. – Prieš 10 metų, kai buvo minimos 60-osios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės ir buvo svarstoma, ar tuometiniam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui reikėtų vykti į minėjimą Maskvoje, vyko panašios diskusijos. Netgi tuomet, kai nebuvo nei Krymo, nei Ukrainos, nei kitų Rusijos veiksmų, aš tvirtinau, kad nei politine, nei moraline prasme neteisinga švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigą ten, kur jis prasidėjo dar 1939 metų rugsėjo 23 dieną. Taip pat reikia turėti galvoje, kad nei tuomet, nei šiandien Rusija nepripažįsta stalinistinio ir sovietinio režimo nusikaltimų“.
- Tačiau Rusija švenčia ne Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o pergalę „Didžiajame Tėvynės kare"...
Vakarų sąjungininkės Europoje, kurios taip pat kovojo ir siekė išlaisvinti Europą nuo nacizmo, po karo žengė normaliu demokratiniu keliu, tuo tarpu kita Europos dalis, neva išlaisvinta nuo fašizmo, buvo okupuota sovietų totalitarinės valstybės.
Šiose šalyse įsigalėjo sovietinė totalitarinė diktatūra, tiek TSRS, tiek marionetinėse Rytų Europos valstybėse. Apie tai irgi reikia kalbėti. Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, reikia visuomet atsiminti ne tik 1941 metus, bet ir tai, kad karas prasidėjo 1939 metais.
Nuo 1939 metų rugsėjo 23 dienos iki 1941 metų birželio 22 dienos Antrajame pasauliniame kare TSRS ir nacistinė Vokietija kariavo kaip sąjungininkės. Iš pradžių jos puolė Lenkiją, okupavo ir kitas teritorijas – Baltijos valstybes, Bukoviną, Besarabiją. Tai mes turime žinoti ir suprasti.
Tik po to nacistinė Vokietija užpuolė TSRS ir pasikeitė jos partnerės. Šito nepripažįstama. 1939 metų įvykiai laikomi tarsi normaliais, nors, manau, tai yra pats tikriausias istorijos klastojimas – nekalbant apie tai, kiek žmonių žuvo iki 1941 metų.
- Antrasis pasaulinis karas, Rusijoje – Didysis Tėvynės karas, yra vienas iš dabartinės Rusijos ideologijos pamatų. Manote, kad Rusija šiuo momentu galėtų kažkaip kitaip vertinti šią problemą? Kodėl į visus bandymus į karo istoriją pažvelgti plačiau Rusija reaguoja taip jautriai? Tai regime ir iš naujausios Rusijos užsienio reikalų ministerijos reakcijos į Lenkijos ministro nuomonę.
- Tai visiškai suprantama. Dar prieš 10 metų išleistame savo straipsnyje išdėsčiau mintį, kad kuo toliau, tuo labiau istorinė Rusijos atmintis apie Antrąjį pasaulinį karą (arba, kaip jis vadinamas Rusijoje, Didįjį Tėvynės karą) tampa pačios Rusijos politinės vienybės šaltiniu.
Dabartinėje Rusijoje yra ne tiek daug tokių vienijančių dalykų. Antrasis pasaulinis karas – vienas iš pagrindinių momentų. Aplink šį naratyvą ir formuojasi Rusijos valstybės ir Rusijos piliečių tapatumas.
Kaip tai vyksta? Jeigu kalbama apie Gulagą, aukas, sakoma, kad buvo pažeistos žmonių teisės, žuvo nekalti žmonės, tuomet pabrėžiama, kad būtent tai leido Rusijai iš atsilikusios agrarinės šalies (kokia ji buvo iki revoliucijos, tiksliau, 1917 metų perversmo) tapti galinga valstybe, laimėti Antrąjį pasaulinį karą ir pan.
Ką tai sako visuomenei? Kad dabartinis, nuo demokratijos nutolęs ir iš esmės autoritarinis režimas formuoja požiūrį, kad dėl kažkokių mitinių tikslų – „rusiško pasaulio“, galios, kurią mes demonstruojame pasaulio mastu – galime pažeisti žmogaus teises, apriboti asmenų laisvę, sodinti už grotų dėl politinių motyvų ir t.t. Dabar Rusijos ekonomika žlunga, pragyvenimo lygis smunka, tačiau visa tai vyksta dėl seno ir naujo mito apie galią. Manau, kad tai yra nesąžininga pačių Rusijos piliečių atžvilgiu.
- Jei prisiminsime Grzegorzo Schetynos pasisakymą, kad Osvencimą išlaisvino ukrainiečiai, tai Vokietijos kanclerė Angela Merkel vėliau pabrėžė, kad šią koncentracijos stovyklą vis dėlto išlaisvino sovietų pajėgos. Ar pasirengę patys europiečiai pakeisti savo požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą?
- Per pastaruosius 10 metų man teko nemažai dirbti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tyrinėjant sovietų totalitarinio režimo nusikaltimus ir siekiant juos įvertinti. Vienas iš stabdžių, trukdančių įvertinti šiuos nusikaltimus, kaip tik ir yra vyraujantis naratyvas apie Antrojo pasaulinio karo priežastis ir pasekmes. Šis naratyvas, deja, iki šiol yra labai artimas sovietinei, rusiškai versijai.
Pavadinkime ją vieno blogio naratyvu, pagal kurį egzistavo vienas blogis. Visi, kurie su juo kovojo, vertinami teigiamai, o bet kokie kiti nusikaltimų vertinimai vadinami vos ne fašizmu. Rusija naudojasi būtent tokia retorika.
Viskas, kas vyksta Lietuvoje, Baltijos valstybėse, Lenkijoje, kuomet iškeliamas klausimas dėl sovietų režimo nusikaltimų vertinimo ir jo aukų atminimo, šio režimo pasmerkimo, pradedama vadinti istorijos revizija ir neofašizmu. Tas pats vyksta su Ukraina.
Dabartinė Rusijos retorika rodo, kad ji ir toliau kovoja Antrajame pasauliniame kare: yra fašistai, visi likę – antifašistai. Pati Rusija save priskiria antifašistams, o visi kiti, kurie yra prieš antifašistus, automatiškai tampa fašistais. Štai toks žaidžiamas žaidimas.
- Kaip, jūsų nuomone, Lenkijos vidaus reikalų ministro pasisakymai atrodo Ukrainos kontekste? Egzistuoja nuomonė, kad dabar ne laikas apie tai kalbėti. Kaip manote, ar Ukrainos įvykių kontekste Antrojo pasaulinio karo naratyvas yra aktualus?
- Manau, kad tai yra ypatingai svarbu keliomis prasmėmis. Pirma, kaip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas? Pasaulio bendruomenė nuolaidžiavo agresoriui. Buvo paišomos kažkokios raudonos linijos, kurios buvo peržengiamos, ir, galiausiai, tai virto pačiu kruviniausiu istorijoje pasauliniu karu. Turime žinoti, suprasti ir mokytis iš savo istorijos ir nekartoti anksčiau padarytų klaidų.
Antra, Rusija įvykius Ukrainoje ideologine prasme pateikia beveik taip pat, kaip per Antrąjį pasaulinį karą. Rusija dedasi esanti antihitlerinės koalicijos narė, kovotoja su blogiu ir fašizmu, o tuos, kurie pasisako prieš TSRS nusikaltimus ir politiką, netgi dabartinės Rusijos politiką, iš karto įvardija fašistais, beje, žinodama, ką Vakarų civilizacijai reiškia žodis „fašizmas“, nusikaltimai ir fašizmo aukos (jiems sunku įsivaizduoti, ką reiškia sovietų nusikaltimai, nes jie jų nepatyrė). Taip pat žaidžiama ir kalbama ne apie tai, kas yra geriau, o kas yra blogiau.
Kalbėdamas apie iškilmingą gegužės 9-osios paradą Maskvoje, norėčiau pabrėžti paskutinį dalyką. Neįsivaizduoju, kuris mąstantis ir save gerbiantis užsienio valstybės politikas ar diplomatas galės dalyvauti šiame parade, kai į jį atvyks Šiaurės Korėjos lyderis ar jos atstovas. Visiškai neaišku, su kuo norima švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigą!
Visai tikėtina, kad Maskvoje susirinks panašaus lygio diktatoriai: Šiaurės Korėjos lyderis, Baltarusijos vadovas, galbūt kažkas atvyks iš Kubos ar Venesuelos. Ir koks Vakarų šalių lyderis tokioje kompanijoje galėtų minėti šią svarbią datą?
Svarbiausia, kad Maskva galėtų švęsti šią sukaktį, jei elgtųsi kaip Vokietija, kuri pripažino savo kaltę ir išaugino jau kelias taip auklėtas piliečių kartas, kurios iki šiol jaučia moralinę atsakomybę už šį karą. Deja, nei politinė Rusijos vadovybė, nei Rusijos piliečiai tokios moralinės atsakomybės už šį karą nejaučia. Tai yra problema ir pagrindinis skirtumas, vertinant šiuos du totalitarinius režimus pačiose šalyse, kuriose jie vystėsi.