Kybartai – unikalus miestas, įsikūręs pačiame pasienyje su Rusija. Miestas turi spalvingą istoriją, kadaise yra buvęs ir rajono centru, dabar yra tik seniūnijos centras. Kybartai labai nukentėjo nuo abiejų pasaulinių karų, kadaise mieste buvo likę vos 100 gyventojų, tačiau visuomet sugebėdavo atsigauti. Tačiau dabar, ir patys kybartiečiai, ir valdžios atstovai abejoja, ar pavyks miestui atsigauti po emigracijos smūgio.
Per šiuos metus išvyko mažiausiai 100 žmonių
Kybartų seniūnas Romas Šunokas neslėpė, kad padėtis mieste nėra gera, miestas kenčia nuo emigracijos bei socialinių problemų ir neaišku, ar pavyks jas išspręsti.
„Situacija yra panaši, kaip ir visoje Lietuvoje – visi ieško, kur geriau. Kasmet sumažėja gyventojų, šiais metais liepos pradžioje išsideklaravo šimtasis žmogus. Kas dar neoficialiai išvyko, yra kitas klausimas, be to, artėja ruduo, jaunimas, kuris niekur neįstojo, gal irgi patrauks ieškoti laimės“, - kalbėjo R. Šunokas.
Pasak seniūno, miestas susiduria su socialinėmis problemomis, taip pat sunki padėtis yra su darbo vietomis ir su darbo jėga: „Neseniai kažkas klausė ir ieškojo, jeigu būtų čia gamykla, ar būtų darbo jėgos. Geros nebūtų. Specialistų gana sudėtinga rasti, apskritai dirbančių yra mažai. Kiek žinau, kad darbo birža tikrai pasiūlo darbo, tik žmonės išsisukinėja. Kam eiti dirbti už minimumą ir lenkti nugarą, kai gali gauti pašalpą. Labai nedaug vietų yra tokių čia, kur moka daugiau nei minimumą.“
Neemigruoja tik čigonai
Pasak seniūno, emigracijos kirtis juntamas ir mokykloje, mokinių nuolatos mažėja. Tačiau seniūnas įvardijo grupę žmonių, kurie iš miesto neemigruoja.
„Pas mus Kybartuose specifika tokia, kad daug yra romų tautybės žmonių, čigonų kitaip tariant, juokėmės, kad gal jie išgelbės mūsų mokyklą. Bet tie vaikai nelabai eina į mokyklas, nors jau po truputėlį pradeda. Vidurinį išsilavinimą Kybartuose iš jų iki šiol baigė viena mergina, ketino kažkur stoti, bet tėvai privertė tuoktis ir viskas baigėsi. Čigonai kažkodėl neemigruoja, mėgsta tuos Kybartus“, - pasakojo R. Šunokas.
Pasak seniūno, čigonai mieste gyvena nuo seno: „Visais laikais čigonai gyveno Kybartuose, anksčiau kelios šeimos gyveno šalia miesto. Dabar, pagal statistiką, romų oficialiai yra apie 130, o neoficialiai apie 200, Kybartuose iš viso yra 5 tūkstančiai gyventojų (Taigi romų tautybės žmonių yra apie 4 proc. - DELFI). Mes bandėme juos spausti dėl gamtinių reikalų atlikimo, jie kibirais išpilsto ant visų kampų. Pasirodo, kad jeigu į čigono tualetą atėjo kitos genties ar taboro čigonas, jis ten daugiau neeis. Yra tokie dalykai. Dirbti jiems gėda.
Skaičiau, kad jie laiko mus žemesne kasta. Viena čigonė visa supykusi reikalavo buto, aš kalbėdamas pavadinau ją čigone, ji sako: kaip jūs mane pavadinote. Aš pasakiau, kad žiūrėjau, jog taip galima vadinti ir tai neįžeidimas, tuomet ji atkirto, kad ji yra čigonė, o mes esame gyvūnai. Būtent tą žodį pavartojo. Vadinasi jų psichologija tokia: jiems gėda dirbti, gėda mokytis, jie tokie yra. Bet ir lietuvių yra prasigėrusių ir nusivalkiojusių, ko gero, daugiau negu tų čigonų.“
Socialiai remtinų žmonių tik daugėja
Seniūno teigimu, socialiai remtinų žmonių mieste tik daugėja, didžioji dalis jų turi problemų su alkoholiu, o socialinės rizikos šeimose auga apie 100 vaikų.
„Dažniausiai tie, kurie gauna pašalpas yra geriantys. Dabar išmokėjome pašalpas ir jų nėra nei vieno, ką nori daryk, ieškok, nerasi, nėra darbo jėgos. Kol nepragers tų pinigų, tol jų ir nebus. Tikrai daug ateina prašyti pašalpų. Socialinės rizikos šeimų seniūnijoje yra 45, jose gyvena apie 100 vaikų. Rizikos šeimos yra dėl alkoholizmo, socialinių įgūdžių trūkumo, nemoka žmonės gyventi. Aš liūdnai mąstau, kad jau atėjusi antra karta žmonių, kurie nežino, kad pinigai yra uždirbami. Jie gauna pašalpas ir, ko gero, net neįsivaizduoja, kad taip yra. Ir socialiai remtinų asmenų vis daugėja“, - kalbėjo R. Šunokas.
Seniūnas liūdnai kalbėjo apie ateitį: „Mes dar visai nemerdime tik dėl to, kad yra kažkokia dalis neįrodytos kontrabandos. O ar situacija gali pagerėti? Kas gali pagerėti, jeigu užsidarė dabar stambi įmonė, kur žmonės dirbo. Įsikūrė trąšų įmonė, kur apie 17 darbo vietų yra, turime dar erdvių, kur galėtų kažkas atsidaryti, bet niekas čia nevažiuoja, tai yra pasienio miestas. Kai buvo bendravimas su Rusija, buvo kitaip, o dabar čia darbo gauti gali pasieniečiai, geležinkeliečiai.
Dėl kontrabandos, yra sustiprinta kontrolė, padaryti rentgeno postai, yra gana sudėtinga. Viskas tikriausiai prasidėjo nuo prezidentės Rusijai pasakytų žodžių. Tikrai iš karto pajautėme, Rusija sustabdė visą važiavimą į ten. Man atrodo, kad ne Lietuva sutvarkė kontrabandą, o Rusija tai padarė.“
Karo su Rusija nebijo, bijo sukurti „gražias kapines“
Kybartai yra pasienio su Rusija miestas, seniūnas tik juokėsi, kad visi jo klausinėja, ar miestas nebijo rusų. Jo teigimu, karo žmonės nebijo.
„Karo mes tikrai nebijome. Politinė įtampa būna, kai per televizorių pradeda šnekėti, kad rusai puls, visi pradeda skambinti ir klausti, ar nebijome Rusijos. Kam bijoti Rusijos, kuri yra Putino asmenyje? Šitų žmonių, kurie ten gyvena, mes tikrai nebijome, jie ateina ir maisto nusipirkti ir būna čia.
Aš bent karo tikrai nebijau. Jeigu bus, tai bus, ne mums spręsti, ne mums atlaikyti. Politika yra toks žaidimas, koks yra. Mes kol kas čia dirbame tam, kad miestas gražėtų nežinia dėl ko. Aš išgirdau tokia frazę: kam daryti tą miestą gražų, gal tai bus gražios kapinės? Žiaurus pasakymas, bet iš tiesų taip yra, žmonių kasmet mažėja po 200, po 300. Įdomu, kur sustos, ar ties čigonų riba, ar liks tik socialiai remtini asmenys. Labai skaudžiai praėjo ligoninės panaikinimas, panaikino policijos postą. Tai yra baisu. Neprisivilioję jaunimo, tai mes tik laidojimo išmokas galėsime mokėti“, - liūdnai kalbėjo R. Šunokas.
Darbo birža pilna bedarbių
Nelinksmesni buvo ir patys DELFI žurnalistų gatvėse sutikti Kybartų gyventojai. Žmonės skundėsi darbo vietų trūkumu, mažais atlyginimais.
„Darbo yra, tik pinigų niekas nenori mokėti. Birža yra pilna bedarbių, žmogus norėtų užsidirbti, darbo yra, bet... Kodėl kitur išvažiuoja, lenkia nugaras po 12 valandų, nes gauna pinigų, o kam čia lenkti“? - klausė Kybartų gyventoja.
Kita miestietė taip pat kalbėjo liūdnai: „Gero tai negaliu apie Kybartus pasakyti, beveik visi bedarbiai, vos keli dirba. Nėra darbų, darbo biržoje stovim, o kas iš to? Jeigu duoda darbą, tai tik tiems, kas atidirba už pašaltas. Toks ir gyvenimas. Yra žmonių, kurie ir į Rusiją vaikšto, bet reikia išsipirkti vizą, turėti pinigų, ji labai brangiai kainuoja – beveik 200 eurų metams. Ne kiekvienas gali tai sau leisti.“
Dar vienas kybartietis prabilo apie tai, kad mieste ne tik nėra darbo, bet ir yra pavojinga: „Nieko čia žmonėms nemoka, o po to dar priekaištauja, kad jie blogai dirba. Bėga visi ir iš Kybartų, ir iš Lietuvos. Vakare čia neįmanoma išeiti į gatvę, čia žmonės muša, žudo, o policija nieko nedaro. Jaunimas vakarais mušasi. Nežinau, aš tai nebijau karo, aš kaip tik už Putiną.“
Žmonės pyksta dėl ligoninės uždarymo ir sako, kad Kybartai – pamirštas kaimas
„Kiek yra jaunimo, tas pats prasilakęs. Kaimas čia pasidaręs. Ir mano anūkas irgi vienas emigravęs, o kitas Vilniuje gyvena. Neįmanoma, nieko uždirbti neišeina. Darbų gal ir būtų, bet čia į juos suėję giminės, gentys ir artimieji, o mums nieko neliko. Labai sunku žmonėms.
Atvažiuoja garbūs ponai, bet jie važiuoja į muitinę ir net iš mašinos neišlipa. Nei vienas nesiteikė su mumis pasikalbėti, apie tai, kas čia vyksta, kas čia darosi. Buvo tokia gera ligoninė, o dabar reikia važiuoti į Vilkaviškį ar Marijampolę. Kai buvo bėda, manęs Marijampolėje net neguldė į ligoninę, nors daviau 600 litų, net ir tas nepadėjo, vis tiek nepaguldė“, - piktinosi moteris.
Dar vieni Kybartų gyventojai vienas per kitą aiškino apie prastas sąlygas: „Prastas gyvenimas, čia pamiršta provincija ir ubagynas. Dėl visko, ko reikia važiuojam į Vilkaviškį. Labai mažai jaunimo likę, matot - tuščios gatvės. Reikia pas gydytojus, o čia nei rentgeno nėra, nieko neliko.“
Senyvo amžiaus moteris žurnalistams liūdnai sakė, kad jeigu galėtų, pati emigruotų: „Blogai gyventi, o kas gero? Viskas labai brangu, pensija maža, uždarbis mažas. Čiut čiut galą su galu suduriu. Čia nieko jau nelikę, tik seniai, vaikai, mokiniai ir pijokai. Būčiau jaunesnė, tai maučiau iš čia, kur tik kojos neša.“