Sutemus Vengrijos Hedješhalomo kaimelis visiškai ištuštėja. Čia esančią gyvybę išduoda tik keletas ilgiau dirbančio baro kieme rūkančių vyrų, visai šalia geležinkelio stoties.
Šviesiaplaukė barmenė, skaičiuodama miligramus „iš akies“, jiems pilsto alų, naminį vyną, “unikumą” ar vietinę samanės užpiltinę palinką. Susibūrę prie dailylentėmis iškalto baro, su taurelėmis rankose, garsiai diskutuoja. Jų pokalbiuose vis pasigirsta nesunkiai suprantamas vengrų kalbos žodis emigrans.
Hedješhalomas – tai jaukus pasienio kaimelis, paskutinė Vengrijos geležinkelio stotis, nuo kurios trijų kilometrų atstumą iki Austrijos pasienio nesunkiai galima įveikti pėsčiomis.
Baro lankytojai, sužinoję, jog esame iš Lietuvos, teiraujasi, o kaip mūsų šalis reaguoja į šią krizę ir kiek pabėgėlių yra pasiruošusi priimti.
„Turėtumėte jų bijoti“, - pataria plikagalvis su stikline raudonojo ir priduria, jog būtent baimės nuotaikomis gyvena tris tūkstančius gyventojų turintis Hedješhalomas.
Vengrija priešinosi didžiųjų Europos Sąjungos valstybių politikai – perskirstyti 120 tūkst. Europą pasiekusių migrantų. Šalis nesutiko priimti pabėgėlių.
Migrantų klausimas – kur mes esame?
Pro „Žaliojo stručio“ langus pasigirsta traukinio bėgių dundėjimas, ir stoties prieigose pasirodo dvi dešimtys žibančias liemenes dėvinčių policijos pareigūnų.
Baro lankytojų tai nebestebina – kasdien Hedješhalomo stotyje išsilaipina iki 10 tūkst. pabėgėlių, kurie traukiniais atvyksta nuo Kroatijos ar Serbijos pasienių.
Iš vagonų masiškai pasipila vyrai, moterys, vaikai, senoliai ir pabėgėliai su negalia.
Maždaug pusvalandį kaimelio populiacija padvigubėja - pagrindine gatve, kuri driekiasi link pasienio, pajuda maždaug dviejų tūkstančių, pusės kilometro ilgio pabėgėlių eilė.
Tik išlipę iš traukinio žmonės nerimauja.
„Kur mes esame?“ - klausia moteris su vaiku ant rankų. Atsakymas „jūs esate Vengrijoje“ nenumalšina moters jaudulio, kurios veide ir akyse vis dar matomas nerimas.
Tačiau išgirdusi, kad iki Austrijos - du kilometrai, moteris nusiramina ir padėkojusi įsilieja į minią.
Būrys vyrų klausia to paties – kur jie atvyko ir kokiu būdu galima nuvykti į Austriją ar Vokietiją?
Daugumai pabėgėlių Vengrija nėra žinoma, o Vokietijos vardas jiems puikiai žinomas ir asocijuojasi su jų kelionės pabaiga.
Siras: viską palikęs išėjau į nežinią
Susukti į pledus kūdikiai nešami ant rankų, sunkiau einantys stveriasi į parankę draugui - atvykėliai greitu žingsniu seka policijos automobilio švyturėlių blyksnius ir tamsiomis Hedješhalomo gatvelėmis juda pirmyn.
Į siro Ahmado Mubayed parankes įsikibę du sunkiau einantys jo draugai.
„Sirijoje palikau per daug – savo tėvą, mamą, dvi seseris ir žmoną. Palikau viską, ką turiu. Priimti sprendimą išvykti buvo sunkiau, nei pati kelionė. Aš palikau tai, kas brangiausia, ir išvykau į nežinią. Europa mums yra visai nepažįstama, mes neturime jokio supratimo, ko čia galime tikėtis, be to, jog čia yra taika“, - atvirai, taisyklinga anglų kalba savo istoriją pasakoja iš Damasko kilęs Ahmadas.
Ahmadas dirbo medicinos inžineriumi ir tuo užsiimti tikisi naujuose savo namuose.
Atsakinėjant į žurnalistų klausimus siro veidu rieda ašaros.
Pabėgėlius einant Austrijos pasienio link pasitinka savanoriai su vandeniu bei pyragėliais.
Dar prieš mėnesį Vengrijos-Austrijos pasienio postas buvo apleistas, o šiandien čia skirstomi pabėgėliai, tarp jų palapinių miestelio vėjas nešioja šiukšles.
Kaip tęsiasi migrantų kelias į išsvajotą Austriją, kitoje DELFI reporterių pasakojimo dalyje.
