Už tai, kad kažkada dirbai komunistų partijos struktūroje, visuotinių plojimų, regis, irgi neturėtum tikėtis. Vis dėlto Mažeikių rajono savivaldybės socdemo mero visuomeniniu patarėju dirbantis 68 metų Vygandas Ostrauskis, buvęs LKP rajkomo skyriaus vedėjas, apie tai rašo dviejuose storuose romanuose. Remdamasis savo, nomenklatūrininko, patirtimi, jis pasakoja apie jauno komunisto gyvenimo brastas, komunistų partijos komiteto darbuotojų santykius. Knygų autoriui tai – misija, svarbi istorinė ataskaita.
Kai kūriniui prireikia stiprios, viso gyvenimo meilę įkūnijančios moters, vadinamosios femme fatale, jis renkasi sukurti tarptautinės kvalifikacijos KGB agentės Danguolės paveikslą. Būtent ji įkūnija sovietmečio inžinieriaus, vyro, žemiškąjį dangų.
Viena po kitos išėjusiuose romanuose „Pasroviui“ (2011) ir „Trys dienos po mirties“ (2013) mažeikiškiai atpažįsta ne tik miesto gatves, kavines, rajono kaimus ir anų laikų Mažeikių partinius veikėjus, bet ir šių dienų karjeristus. Tiesa, ne vienas jų apgaulingas, hibridinis – turi net kelių tikrų veikėjų bruožų.
„Autentikos mano knygose, ypač antrojoje, kur aprašomas partinis darbas, labai daug. Buvę mano bendradarbiai, kai jų klausiu, pripažįsta, kad nesumelavau. Gali kažkam nepatikti, kad tai parašyta, tačiau taip buvo iš tikrųjų“, – tvirtina autorius.
Antrajame jo romane dviejų epochų politinis gyvenimas vaizduojamas lygiagrečiai. Skaitytojas tarsi kviečiamas palyginti ar pasvarstyti, kurio laikotarpio politika buvo purvinesnė ar švaresnė.
Ištraukas iš knygos galite skaityti ČIA. Dar vieną ištrauką skaitykite šioje publikacijoje.
Žmoniški, daugialypiai, netgi šiek tiek romantizuoti romanų veikėjai kai kam atrodo simpatiški, tačiau kitiems netgi kelia įtarimą. Mero patarėjo romanus jie priskiria subtiliai propagandai, kuri turėtų sukurti gerą foną socdemams per artimiausius rinkimus. Ypač tai esą turėtų būti palanku tiems, kurie turi sovietmečio karjeros praeitį.
Toks įtarimas knygų autoriui atrodo juokingas. Kur kas rimčiau, o kartu netikėta jam yra, kad V. Ostrauskio knygos suranda kelią ne tik pas entuziastingas literatūros mėgėjas Mažeikiuose. Romanai pasiekia skaitytojus Japonijoje, JAV, Anglijoje, Ispanijoje, Alžyre. Skaitytojai mažeikiškiui rašo laiškus, dėkoja. Autorius tvirtina, kad apie tai jis net nedrįso pasvajoti.
„Rašytojo viešumas man visiškai svetimas. Neieškau kontaktų su gerbėjais, nors jų yra. Dabar puikiai suprantu rašytojus, kurie, išleidę keletą knygų, atsiskiria nuo visuomenės, gyvena izoliuotą gyvenimą. Mažeikiuose man dabar sunku: mane bando sutapatinti su knygų herojais, ieškoma knygos prototipų. Tikiu, kad po kiek laiko viskas nusistovės, knygos bus skaitomos tik kaip romanai“, – sakė V. Ostrauskis.
Dar vienas netikėtumas – buvusio nomenklatūrininko knygas palankiai vertina netgi kai kurie Sąjūdžio laikų opozicionieriai. Per naujausios knygos pristatymą Mažeikių rajono savivaldybės administracijos darbuotojams autorius sulaukė gerų žinomos sąjūdininkės žodžių apie pirmąją knygą.
„Jei nebūčiau įgyvendinęs savo jaunystės, o ir viso gyvenimo svajonės parašyti trilogiją, jausčiausi labai prastai ir vargu ar galėčiau ramiai numirti. Man šito reikėjo, tai glūdėjo pasąmonėje. Rašymas padėjo man įveikti visus gyvenimo sunkumus“, – prisipažino rašytoju tapęs mažeikiškiams gerai žinomas vietos politinis veikėjas. Daugeliui šis jo gyvenimo posūkis buvo daugiau nei netikėtas.
Šiuo metu autorius ruošia spaudai paskutinįjį trilogijos romaną „Tylus šauksmas“. Pagrindinė rašytojo darbo vieta – atskiras kambarys trijų kambarių bute. Šia pastoge ir savo buitimi jis dalijasi su žmona, su ja gyvena 40 metų, užaugino dukterį, kuri pasirinko advokatės profesiją, dirba Mažeikiuose.
Rytais aktyvaus „vyturio“ paros režimu gyvenančiam rašytojui kurti geriausia sekasi dar neprašvitus. Kartais, atsibudęs ketvirtą ryto, jis tuojau pat ima rašyti. Tik ne popieriuje ar kompiuteriu, o senu, įprastu jam būdu – mintyse. Šitaip jis kartais rašo ir užsitęsusių posėdžių metu ar kai nuobodžiauja jam neįdomiose kompanijose. Paskui belieka tik perkelti į kompiuterį. Tada vargsta ir dargi skuba dailinti tekstą. Galvoja apie tai, kad bet kurią akimirką gali ištikti insultas arba infarktas. Pastaruoju metu dėl įsipareigojimų tekstui ir ateities kartoms atsisako ir neprasmingų bendrysčių, ir netgi savo pomėgio – žvejybos.
Paprašytas interviu Mažeikių mero patarėjas pakvietė į savo vadovaujamos bendrovės biurą pačiame senamiesčio centre – Laisvės gatvėje, banko pašonėje.
- Kol kas ne. Sunku dar vertinti, nes antroji knyga dar tik pradedama rimčiau platinti, tik neseniai ji pasirodė knygynuose. Nuo vasaros ji cirkuliuoja tik po Mažeikius. Tačiau žinodamas, kad kažkam nepatiks, ką parašiau, iš anksto apsidraudžiu posakiu: „Vagie, kepurė dega“. Nes antrojoje knygoje nėra minimi Mažeikiai, joje nėra nė vienos tikros pavardės. Ir tuo pat metu joje vaizduojama tai, kas galėjo būti ar net kur nors ir buvo. Pirmiausia tai pasakytina apie knygoje vaizduojamus dabarties įvykius.
Rašydamas apie praeitį tikėjausi, kad išėjus knygai prie manęs prieis koks nors anų laikų veikėjas ir pasakys: „Na, ir ką tu čia dabar prirašei, kam tai prisiminei.“ To neįvyko. Atvirkščiai, tie žmonės man sakė: „Tu teisingai parašei“. Gavau ir vieną atsiliepimą iš „Facebook“ draugo, kad antrosios knygos dalis apie praeitį – nereikalinga, laikas tai užmiršti.
Atvirai pasakysiu: antrąją knygą vertinu blogiau nei pirmąją. Mat pirmąją rašiau su dideliu malonumu. Joje – jaunystė, prisiminimai ir juos jungianti mano fantazija. Tuo tarpu antrąją parašyti man buvo labiau prievolė nei didelis malonumas. Jaučiau, kad ją parašyti yra mano pareiga.
Suskaičiavau net keturias priežastis, kodėl privalau ir kodėl niekas kitas to nepadarys geriau. Pirmiausia, reikia žmogaus, iš vidaus žinančio partijos komitetą, dirbusio ten ne kokiu nors pastumdėliu, o bent jau viduriniame lygyje, ir gerai žinojusio, kas dedasi tiek viršuje, tiek apačioje. Antra, reikia žmogaus, iš vidaus žinančio dabartinę savivaldybę. Trečia, kad apie tai rašytum nepagražindamas, reikia šiek tiek drąsos. Nors kažkam atrodo, kad šį tą padailinau, tačiau stengiausi to nedaryti. Ketvirtas dalykas, reikėjo žmogaus, kuris sugebėtų tai parašyti.
Ieškojau, ar Lietuvoje jau nėra panašios knygos. Nepastebėjau, kad tą nišą, kurioje nutariau kai ką nuveikti, kas nors būtų užėmęs. Be to, kuo toliau, tuo mažiau galime tikėtis, kad ta niša ims staiga ir užsipildys. Žmonės sensta, pasitraukia iš gyvenimo, turinčių mano patirtį greitai nebebus. Aš galėjau parašyti tokias knygas, todėl privalėjau tai padaryti. Nemėgstu skambių frazių, tačiau jutau istorinę atsakomybę: esu tas, kuriam buvo lemta labai gerai patirti, kas vyko 1972–1977-aisiais, 1990–1995-aisiais ir kas vyksta dabar.
- Ar galėtumėte pasakyti, kad per visą darbo partkome ir apskritai partinės veiklos metus Jūsų sąžinė išliko švari?
Daug metų prabėgo Mažeikiuose, tačiau nei anais lakais, nei šiais neteko sutikti žmogaus, kuris papriekaištautų už ano meto mano veiklą ar padarytą asmeninę nuoskaudą. Ačiū Dievui.
Kol užimi atsakingas pareigas, tiesą apie save vargu ar išgirsi. Tad pirmas pasitikrinimas buvo 1977 metais perėjus iš partkomo į ūkinį darbą. Nepastebėjau, kad aplinkiniai, iki tol gal ir prisibijoję vadinamojo atsakingo darbuotojo, ėmė kitaip elgtis su manimi, džiūgavo ar kokiu būdu kenkė, kai tapau lygus ar net žemesnis. Kas buvo draugai, tokie liko, su kuo buvome tolimi – likome. Antras pasitikrinimas buvo 1990 metais, kai mane išrinko savivaldybės tarybos, kurią sudarė net 63 deputatai, pirmininku. Gavau absoliučią balsų persvarą. Tai reiškia, anais laikais prisidirbęs nebuvau.
Darbas partijos komitete pažintine prasme man buvo labai naudingas. Juk tikėjau, kad savo knygas parašysiu! Visa laimė, kad ten neužsibuvau. Viena iš priežasčių – tapo nebeįdomu. Ten vis tik rutininis darbas... O jei gyvenimo planuose partinės karjeros nėra – kam vargti? Blogiausi prisiminimai apie paskutinius mėnesius, kai jau buvau apsisprendęs išeiti, valdžia apie tai žinojo, bet reikėjo laukti „vietos“, o dirbti privalėjau sąžiningai – man tai įgimta. Kiekvieną rytą reikėdavo didelių valios pastangų, kad eičiau į darbą.
- Dirbate visuomeniniu mero patarėju, vadovaujate verslo konsultacijas teikiančiai bendrovei „Abaga“. Kas nutiko, kad griebėtės plunksnos?
- ūryba man nenukrito iš dangaus. Tai nebuvo tam tikro sulaukto amžiaus požymis. Turėjau tokį tikslą dar būdamas jaunas. Esu savo tėvui prižadėjęs: „Būsiu rašytojas“. Dar jaunystėje žinojau, kad parašysiu trilogiją: jaunystė, branda, senatvė. Taip užsiprogramavau, ir nuo šios programos nenukrypau. Bet ne iš karto supratau, o tiesą sakant – tik visai neseniai man tapo aišku, kad kažkas mano smegenyse yra truputį kitaip nei kitų žmonių.
Kurti pradėjau nuo devintos klasės. Tačiau tada kurdavau ne popieriuje. Viskas vyko tik mano galvoje. Būdavo, išeinu rytą į mokyklą, ir kol einu, rašau galvoje knygą. Ten vyksta veiksmas, kuriami dialogai. Mokykloje visa tai išjungiama. O einant namo, vakarais prieš užmiegant, knyga mano galvoje rašoma toliau. Tas tęsėsi labai ilgai. Mano smegenys talpino žodžius, sakinius, įvairiausią literatūrinę informaciją per visą tą laikotarpį, kai gyvendamas rinkau medžiagą savo knygoms.
Per tą laiką nieko neužsirašinėjau. Tiesiog tikėjau, kad viskas telpa mano galvoje. Galiu drąsiai sakyti, kad dvi mano knygos, kurias parašiau per trumpą laiką, tilpo mano galvoje. Tereikėjo atlikti techninį darbą – iš galvos perrašyti į kompiuterį. Tiesa, ne idealiais sakiniais. Dailinti juos buvo kur kas sunkiau. Daug dirbau, vargau, nervinausi. Kartais netgi norėdavau mesti. Tačiau neprireikė iš naujo kurti siužeto, charakterių, dialogų.
Visa tai mane verčia manyti, kad kažkas, kas susiję su literatūrine kūryba, mano smegenyse buvo įgimta. Juolab, kad man labai patiko skaityti. Poeziją atsimindavau irgi nesunkiai. Biblioteka, pamenu, turėjo vienintelį S. Jesenino poezijos dvitomį. Tuo metu mokiausi tik dešimtoje klasėje, ir bibliotekininkė mano visų geidžiamo, bet nelabai populiarinamo S. Jesenino knygų nenorėjo duoti. Gavau savaitei. Per tą laiką išmokau atmintinai apie šimtą S. Jesenino eilėraščių. Ir dabar, kai kas pasako pirmą eilutę, kai kuriuos dar galiu padeklamuoti.
- Mėgstate skaityti?
- Knygų skaitymas man padeda palaikyti „sportinę“ formą. Skaitau daug, vienu metu tris ar keturias knygas, pagal nuotaiką. Kadangi nesu dar įveikęs visos klasikos, tad viena knyga būtinai tokia. Kita – būtinai lietuvių autoriaus. Ieškau nežinomų, nors gal tik man – autorių; dar kita knyga – užsienio, šiuolaikinio ar XX a. antros pusės, autoriaus, na, o ketvirta – būtinai poezijos. Iš pastaruoju metu perskaitytų knygų gerą įspūdį paliko Lenos Eltang „Akmeniniai klevai“, susidomėjau Jolitos Skablauskaitės kūryba (mano gėdai, nieko nebuvau skaitęs), šiuo metu ėmiausi Emilio Zola (kažkada buvau skaitęs tik „Žerminalį“). Šiuo metu skaitau vaikystės draugo poeto Algimanto Mikutos „Keltininką“.
Skaitymas man būtinas. Kai pavargstu nuo savų tekstų, atsigaunu skaitydamas geresnius...
- Ar nebandėte rašyti anksčiau?
- Lūžį patyriau būdamas labai jaunas – vos 20-ies, dar 1965-aisiais, kai po dviejų kursų mečiau Kauno politechnikos institutą, nes suvokiau: mano vidus reikalauja, kad rašyčiau. Dabar to nejuntu, Parašiau tris knygas, labiau jausdamas prievolę, norą išvalyti smegenis, nei dėl neįveikiamo poreikio. O būdamas jaunas labai norėjau rašyti. Bet nebuvau įvertintas, ir man pačiam užteko proto suprasti kodėl.
Protingi žmonės man paaiškino, kad būti rimtu prozininku esu per jaunas, nes neturiu gyvenimiškos patirties, o ir pats skaičiau apie tai rašytojų biografijose – tie prozininkai buvo labai daug matę ir patyrę, dirbę įvairius darbus, sutikę įvairių žmonių. Todėl nutariau eiti per gyvenimą, rinkdamas medžiagą knygoms. Šis mano apsisprendimas man labai padėjo keičiant darbovietes.
Man patiko neužsibūti, o susipažinus, perpratus eiti kur nors kitur. Na, ir ano meto vadinamoji kadrų politika gabiems žmonėms tokias sąlygas sudarė. Pradedant pačiu pirmuoju mano darbu, kai įsidarbinau Avalynės fabrike. 1966–1971-aisiais dirbau ten inžinieriumi – energetiku, kol mane pakvietė į Mažeikių komunistų partijos komitetą dirbti instruktoriumi Pramonės ir transporto skyriuje.
Kai pakvietė, mąsčiau: o ką aš prarandu? Inžinieriumi buvau atidirbęs jau penketą metų, ta sfera man buvo jau gerai pažįstama. Žinojau, kad po partinio darbo tikrai gausiu bent jau ne blogesnes pareigas. Juolab, kad neketinau ten prasigerti.
- Jautėte pasitenkinimą pakviestas arčiau valdžios?
- Be abejo. Jaunam žmogui norisi kuo geriau save išreikšti. Viena man, jaunam aktyvistui, nepatiko ir jaučiausi nejaukiai: sėdėti prezidiumuose. Nesakyčiau, kad tai buvo vien beprasmybės jausmas. Gal mano toks charakteris, kad nelabai mėgau viešumą? Iš pradžių patiko būti pastebėtam, bet paskui nebesinorėjo: viskas tas pats per tą patį. Ilgi posėdžiai, nuobodūs pranešimai. Neatėjęs gaudavau net barti. Veteranai – jie kaip ir jaunimo atstovai prezidiumuose buvo privalomi – snausdavo, net užmigdavo.
Jeigu tuo metu, kai dirbau fabrike ir buvau tapęs fabriko komjaunimo organizacijos sekretoriumi, manęs nebūtų pakvietę į partijos komitetą, būčiau į visa tai spjovęs, nes pradėjo įgrįsti. Manau, būčiau tapęs geru inžinieriumi. Traukė techninė kūryba, vienu metu buvau išrinktas rajono geriausiu jaunuoju racionalizatoriumi, mano nuotrauka kabėjo Mažeikių garbės lentoje.
Pramonės ir transporto skyriuje tikrojo partinio darbo praktiškai nebuvo, mums rūpėjo gamyba, ekonomika. Su ideologija beveik neturėjome nieko bendro. Tai buvo šakinis gamybinis skyrius. Tuo metu Mažeikiuose pradėjo veikti Kompresorių gamykla, kitos. Galėjai gilintis į daugybę dalykų. Man vėl tapo įdomu. Ir instruktoriaus darbas man nespėjo atsibosti, nes turėjau pusmetį atostogų, kad parašyčiau diplominį darbą – reikėjo baigti radioelektronikos studijas KPI. O kai grįžau, man pasiūlė dirbti skyriaus vedėju.
Svarbiausias gyvenimo lūžis įvyko 1977-aisiais. Tada man buvo 32 metai. Reikėjo apsispręsti, ką veikti toliau. Kai pasiūlė mokytis aukštojoje partinėje mokykloje Leningrade – tik ją baigęs galėjau tikėtis karjeros partinėje struktūroje – nutariau, kad man jau laikas grįžti į ūkinį darbą. Tuo metu buvau kviečiamas vykti dirbti į kitų rajonų įmones, vykdomuosius komitetus. Tačiau tai nebuvo perspektyvūs rajonai. Augančius Mažeikius iškeisti į juos nebuvo prasmės, o dirbti rajkomo skyriaus vedėju jau buvo pabodę.
Neviliojo ir karjera partinėje sistemoje – žinojau visą virtuvę, buvo aišku: ne man. Gyvenimiškos patirties irgi man nebepridės. O rašymas mano pasąmonėje vis dar buvo. Todėl pasakiau nevažiuosiąs mokytis ir kad noriu dirbti ūkinį darbą. Tai visus nustebino, o tiesioginį vadovą – antrąjį sekretorių – ir nuliūdino: atrodžiau perspektyvus partijos kadras. Vis dėlto mane galima buvo suprasti: turėjau tais laikais perspektyvią radioelektronikos specialybę. Nesinorėjo laidoti instituto diplomo. Ir aš, nepabijojęs kur kas žemesnio tuo metu lygmens, išėjau vadovauti anuometinei Informacinei skaičiavimo stočiai. Tik vėliau ji tapo moderniu Informaciniu skaičiavimo centru, kuriame dirbo per šimtą žmonių.
Nelengva buvo paaiškinti, kodėl išeinu ne į aukštesnes, o į žemesnes pareigas. Skyriaus vedėjo lygį pasiekęs partinis darbuotojas būdavo išstumiamas už girtavimą, svetimoteriavimą, o mane išleido gražiai.
- Dirbote Mažeikių partkomo instruktoriumi, skyriaus vedėju. Ar nuo Jūsų priklausė ekonominiai sprendimai, žmonių postai, likimai?
- Partijos komiteto instruktorius buvo mažas žmogus, nuo jo nedaug kas priklausė. Be abejo, galėjo tapti skundiku, uoliai pranešinėti valdžiai, kas vyksta įmonėse ar ūkiuose, tačiau skundikai ir anais laikais nebuvo mėgstami. Mano aplinkoje tokių ir nebuvo. Instruktorius vykdė skyriaus vedėjo, kartais ir pačių sekretorių pavedimus: rengdavo dokumentų projektus ar jų dalis įvairiems posėdžiams. Kiekvieną mėnesį tokių būdavo po keletą, įvairių lygmenų: partijos komiteto biuro posėdžiai, plenumai, partinio aktyvo susirinkimai, ūkinio aktyvo susirinkimai, seminarai, pasitarimai ir t.t. Instruktorius taip pat tirdavo partkomui adresuotus skundus. Nuolatinis darbas – vykdyti priėmimo į partiją planus.
Proporcija buvo tokia: trys darbininkai ar eiliniai kolūkiečiai, vienas tarnautojas ar kolūkio specialistas. Kiekvieną mėnesį partkomo biure kandidatais į partiją būdavo priimami 5–6 žmonės, tiek pat – iš kandidatų į narius. Dažnai lankydamasis įmonėje, įstaigoje ar ūkyje, dalyvaudamas įvairiuose ten vykstančiuose susirinkimuose, instruktorius galėjo, be abejo, pastebėti perspektyvų darbuotoją, informuoti apie jį savo vedėją, pasiūlyti įtraukti į vieno ar kito lygio kadrų rezervą, bet sprendžiamojo balso neturėjo.
Vedėjų kompetenciją buvo kiek didesnė – be skyriaus darbo planavimo, instruktorių veiklos kontrolės, jie rengdavo pranešimus konferencijoms, plenumams, aktyvų susirinkimams... Per mėnesį kartą ar dažniau privalėjo dalyvauti pirminių partinių organizacijų susirinkimuose, kad žinotų, kas vyksta „apačiose“... Jiems jau tekdavo bendrauti su įmonių ir ūkių vadovais (instruktoriams – retai), lydėti svečius iš Vilniaus, vakaroti su jais.
Skyrių vedėjai tiesiogiai iš Vilniaus nurodymų negaudavo, nebent dalyvaudami ten seminaruose. Vilniečiai bendravo tik su sekretoriais. Jokių į išorę išeinančių dokumentų skyrių vedėjai nepasirašinėjo, tokią teisę turėjo tik pirmasis ir antrasis sekretoriai, nors skyriai rengdavo beveik visus raštus ar kitus dokumentus. Patys sekretoriai, bent jau pirmasis ir antrasis, to nedarė.
Skyrių vedėjai teikdavo pasiūlymus kadrų klausimais, bet sprendė sekretoriai ir Vykdomojo komiteto pirmininkas. Dažnai reikėdavo ir formalaus partijos komiteto biuro pritarimo. Daugumą kadrų klausimų reikėjo derinti su Vilniumi – Centro Komiteto aparato darbuotojais ir skyrių vedėjais, bet tai darė tik pirmasis ar antrasis sekretorius.
- Ar jus vienijančią ideologiją, marksizmą-leninizmą, Jūs ir Jūsų partkomo kolegos vertinote rimtai?
- Nederėtų partijos komiteto laikyti labai vientisu dariniu. Tarp vadinamųjų gamybininkų ir ideologų buvo skiriamoji riba. Gamybininkai galėjo ir išgerti, o ideologams buvo nevalia. Pasitaikydavo išimtinių atvejų, kad ir tarp jų atsirasdavo alkoholikų, už tai jie buvo metami lauk. Tačiau apskritai ideologai turėjo būti šventi.
Mes, gamybininkai, į savo kompaniją ideologų priimti nenorėdavome. Asmeniškai tarp mano draugų nebuvo nė vieno ideologo. Būdavo, ateidavo į komitetą naujų žmonių ir norėdavo pakliūti į mūsų kompaniją, bet mes juos vertindavome rezervuotai. Todėl, kad jie ideologai, šventesni už mus. Norit būti šventesni – ir būkit. Sakau tai be ironijos. To meto požiūriu jie buvo už mus šventesni. Šventesni, nes negirtauja, skaito politinę literatūrą, nesvetimoteriauja. Jiems netgi nebuvo už ką kyšį duoti.
Negaliu sakyti už visą sistemą ir kitų rajonų partijos komitetus, tačiau Mažeikių partkome ideologai ir norėjo būti šiek tiek šventesni už kitus, kad galėtų, esant reikalui, pašiepti, pirštu parodyti. Ta takoskyra susidarė natūraliai – visoje partijos sistemoje tas ideologinis darbas buvo aukštinamas, stengiamasi visur jį pabrėžti kaip pirmenybinį. Partija pirmiausia buvo ideologinis darinys. Tie, kurie užsiėmė gamyba ar organizaciniu darbu, buvo kaip ir šiek tiek pašaliniai. Ir pačiame partiniame komitete privalomam politinio švietimo rateliui vadovauti buvo skiriamas tik ideologas. Jie buvo tie, kurie mokė ir prižiūrėjo „žemesniuosius“, tarsi aukštesnė kasta.
- Nejautėte potraukio tapti ideologu?
Būti ideologu nejutau jokio pašaukimo. Buvau tam visiškai netinkamas. Jei būčiau turėjęs bent kokį potraukį – būčiau išvažiavęs mokytis į Leningrado aukštąją partinę mokyklą. Tačiau žinojau, ko ten reikės mokytis – visus tuos marazmus – ir supratau, kad tai ne man. Rašydavau gerai pranešimus – tas teisybė. Palikau komitete krūvą įvairiausių pranešimų, kurie, regis, pravertė po manęs atėjusiems skyrių vedėjams. Mane pakeitęs žmogus man į Informacinį skaičiavimo centrą dargi atnešė šampano ir padėkojo už tai. Dėkingas buvo ir po jo dirbęs vedėjas, su kuriuo net susidraugavome.
Į ideologiją buvo žiūrima su tam tikra ironiška šypsenėle. Netgi aukštumose. Nežinau, kaip TSKP CK, tačiau iš LKP CK atvažiavęs koks, tarkim, skyriaus vedėjo pavaduotojas – pakankamai aukštas asmuo, jei tik turėjo gerą humoro jausmą, galėjo pasakyti: „Jeigu jūs man parodysite tikrą, gyvą agitatorių, tai aš tikrai patikėsiu, kad jūs kažką nuveikėte“. Iš anksto nesusitarus, nebūtų buvę ko parodyti. Agitatorius – tai tas, kuris agituoja, tarkim, prieš rinkimus ar kitus įvykius. Popieriuose tokių agitatorių ideologai turėdavo po keletą kiekviename kolektyve. Ideologijos skyrius ir trečiasis sekretorius puikiai žinojo, kad užsiima nežinia kuo, kad tik sudaro popierinę veiklos regimybę. Juokaudavome: sukasi, sukasi tie politšvietimo rateliai, o nėra nei rezultato, nei naudos.
Politinformatorių, kuris savo kolektyve pašneka apie tarptautinius įvykius, būtume radę. Tokių žmonių, labiau apsiskaičiusių ir mėgstančių pašnekėti, buvo.
- Kaip manote, kodėl ideologams nesisekė?
Tą patyriau savo kailiu, dirbdamas Informaciniame skaičiavimo centre. Visi tam tikro rango vadovai komunistai turėjo dalyvauti kuriame nors politinio švietimo ratelyje ar mokykloje. Buvau priskirtas prie rajono Vykdomojo komiteto. Mūsų politinio ratelio vadovas buvo tuometinio rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ redaktorius Antanas Barauskas. Tas, kuris XX LKP suvažiavime balsavo prieš Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo TSKP. Jis buvo baigęs aukštąją partinę mokyklą.
A. Barauskas buvo sąžiningas tuo, kad tikrai ta ideologija tikėjo. Domėjosi, skaitė daugiau nei buvo privaloma. Ir kai jis mums ką nors pasakodavo, buvo įdomu klausytis. Mes nemiegodavome. Manau, kad jis tai darydavo ne iš pareigos, o jausdamas malonumą. Tokių buvo vienetai. Visi kiti ratelių vadovai buvo ne ką mandresni už klausytojus, gal jie tingėjo ruoštis, juk tai buvo prievolė. Netgi nepasakyčiau, kad tame pačiame partijos komitete mes būtume turėję labai talentingus ideologus. Tiesiog dirbo už atlyginimą. Ko gera, galėtume išvesti paralelę tarp kunigų ir buvusių partinių darbuotojų. Juk yra ir kunigų, kurie dirba ne iš pašaukimo.
Trumpai pasakius, protingas žmogus ir anais laikais jautė, kad su ta ideologija kažkas ne taip, jei žodžiai skiriasi nuo darbų. Tą suvokė ir klausytojai, ir pranešėjai. Vargu, ar įtikinėjant kitus, galima įtikinti ir save...
- Vienoje pusėje – ideologiniai darbuotojai, kurie jautėsi šventesni ir tokius vaizdavo, kitoje – pramonės, žemės ūkio, organizacinio ir bendrojo skyrių darbuotojai, tarp kurių būdavote ir Jūs. Ar tie, kurie buvo laikomi šventais, Jums irgi tokie atrodė?
Taip, takoskyra buvo, bent jau Mažeikiuose. Labiau – neformalaus bendravimo lygmenyje. Mes, turintys inžinierių, ekonomistų ar žemės ūkio specialistų aukštojo mokslo diplomus jautėmės kur kas tvirčiau, negu tie, baigę partines mokyklas ir negavę rimtos specialybės. O jie į mus žiūrėjo kaip politiškai nepasikausčiusius. Čia būta ir tiesos. Skyrėsi ir darbo pobūdis: ar bendrauji su įmonių specialistais, ar su politinformatoriais, agitatoriais, politšvietimo ratelių vadovais.
Šventų nebuvo nei tarp jų, nei tarp mūsų, tačiau ideologiniai darbuotojai labiau konspiravosi, žinojo, kad jų nuotykis gali turėti skaudesnes pasekmes, atsiliepti karjerai – jie turėjo būti pavyzdžiu.
Partkomo žmonės naudojosi specialiomis parduotuvėmis, gaudavo deficitinių prekių. Sovietmečio partinės nomenklatūros socialinių grupių tyrinėtojai tai įvardina kaip „kitiems neprieinamą vartojimą“. Jam vietos savo romanuose neskyrėte. Ką galėtumėte pasakyti apie savo turėtas privilegijas?
Rajono lygio partiniai darbuotojai jokių ypatingų privilegijų neturėjo. Kai pradėjau dirbti, rajkomas buvo senose patalpose, nei parduotuvės, nei kavinės neturėjo. Kavinė ar, kaip tada vadindavo, bufetas buvo Vykdomojo komiteto patalpose ir buvo skirtas jo darbuotojams. Rajkome privilegija buvo galimybė įsigyti įvairesnių alkoholinių gėrimų, pavyzdžiui, „Palanga“, „Dainava“, „Stoličnaja“ ir pan. Tokio alkoholio buvo bibliotekoje, parduodavo senukas bibliotekos vedėjas. Pamenu, kaip nustebino tokia pora – alkoholis ir politinė literatūra.
Kai buvo įrengtos naujos patalpos, rūsyje įsikūrė parduotuvė, joje buvo įvairių prekių. Joje lankytis nebuvo uždrausta ir miestiečiams. Buvo drąsių moterėlių, kurios lankėsi gan dažnai. Saviems pardavėja kai ką pateikdavo ir iš po prekystalio. Pramoninių prekių parduotuvėse jokių privilegijų neturėjome, nebent su kooperatyvo pirmininko žinia, kai reikėdavo pasirinkti kostiumą ar batus, bet tai jau ne sistema, o atskiri atvejai.
Žymiai lengviau, nei eiliniai piliečiai, galėjai apsirūpinti butu ar automobiliu, nors palaukti irgi reikėdavo. Manau, jei būčiau likęs dirbti inžinieriumi fabrike ir būtų gerai sekęsi, ir butą, ir automobilį būčiau įsigijęs, tik keletą metų vėliau – specialistai irgi buvo vertinami. Kiek geresnės galimybės buvo pailsėti sanatorijoje už Lietuvos ribų, būdavo skiriama ir vadinama pašalpa gydymuisi – atlyginimo dydžio, suteikiant atostogas.
Atlyginimai buvo orientuoti į respublikos vidurkį ir didėjo, kai buvo keliami atlyginimai visiems: pavyzdžiui, kol aš dirbau, instruktoriaus atlyginimas buvo 150 rublių (maždaug tiek pat, kiek gaudavau su premijomis dirbdamas inžinieriumi), skyriaus vedėjo – 180 rub., sekretoriai gaudavo ne ką daugiau – pirmasis sekretorius – 250 rub. (tiek pat gaudavo ir Vykdomojo komiteto pirmininkas). Tiesa, pirmasis sekretorius būdavo renkamas ir Aukščiausiosios Tarybos deputatu, tad prisidėdavo dar 50 rub. Kai kurie rajkomo darbuotojai už mažesnę kainą grupių vadovais vykdavo į užsienio keliones. Man neteko, nes mokiausi neakivaizdiniu būdu ir atostogas skirdavau mokslui.
Pradėdamas dirbti rajkome gyvenau dviejų kambarių bute be patogumų. Po trejų metų, kai tapau skyriaus vedėju, trijų asmenų šeima gavome trijų kambarių butą naujame name. Padirbęs ketverius metus gavau galimybę įsigyti automobilį „Moskvič-412“. Gal būčiau įsigijęs ir anksčiau, bet neturėjau pinigų. Rodos, ir visa nauda...
- Sakoma, kad valdžia keičia žmones. Kai kurie psichologai tvirtina, kad valdžia – tarsi psichologinis narkotikas. Ar patyrėte tai anuomet, dirbdamas partkome? O galbūt pastebite šio sindromo požymių dabar, būdamas arti dabartinės rajono valdžios?
Nė vienos, net aukščiausios pareigos, proto neprideda, tik sudaro galimybes tobulėti, mokytis. Taip buvo anais laikais, taip ir dabar. Viskas priklauso nuo žmogaus, jo moralinių imperatyvų, dorovės. Valdžia gadina tuos, kurie nori naudotis valdžia ir jeigu tai jiems pavyksta. Todėl bet kurios valdžios kontrolė – labai svarbus dalykas. Manau, kad tam labai padeda spauda ir kitos informacijos priemonės.
Anais laikais karjeristai buvo vienokie, dabar kitokie, tačiau esmė nepasikeitė: per kitų galvas – į aukštas pareigas. Žmogus turi stengtis iki galo atskleisti save, tačiau privalėtų objektyviai vertinti savo galimybes ir nekenkti kitiems.
Blogiausia, kai užvaldo noras praturtėti. Manau, kad dabar tai didesnė problema nei anksčiau, nes tada egzistavo tam tikri ribojimai ir didelių pinigų siekis neturėjo prasmės: nei žemės, nei miško nenusipirksi, didelio namo nepasistatysi, dviejų butų neturėsi – tad kam rizikuoti? Pastebėdavau anais laikais, kad yra vadovų, kurie pagal savo dalykines ir moralines savybes netinka užimamoms pareigoms. Tose pareigose jie užtrukdavo priklausomai nuo daromų kvailysčių kiekio ir kokį turėjo užnugarį, bet anksčiau ar vėliau karjera baigdavosi... Ir dabar panašus vaizdas. Gal dar nesame tiek nutolę nuo tų laikų, o gal tokia jau žmogaus prigimtis.
- Romane „Trys dienos po mirties“ lygiagrečiai vaizduojami sovietmečio nomenklatūros santykiai, dabartinių rajono politikų bei verslininkų rūpesčiai dėl valdžios ar pinigų. Ką galėtumėte pasakyti, lygindamas anų dienų valdžią ir dabarties politikus?
Anų laikų nomenklatūrinių darbuotojų nevaizdavau idealistų, netgi romano „Trys dienos po mirties“ pagrindinis herojus Valdas Sėlis – mano akimis – nėra pavyzdinis. Dar nepatrauklesnį parodau buvusį ideologą Rugienių, nesugebėjusį pakeisti mąstysenos.
Tarp dabartinių politikų daug padorių žmonių, tačiau valdžia žmogų gadina, to nepaneigsi. Manau, ilgai užsibūti politikoje nebuvo sveika tiek tada, tiek dabar. Jei galima apsieiti be politikos – tai ir reikia daryti: taip patariu savo dukrai ir anūkei. Politikoje buvo ir yra daug purvo, deja.
- Jūsų romano „Pasroviui“ veikėja – KGB karininkė, ruošta darbui su inteligentais. Šios veikėjos portretą ir jai skirtą siužetinę liniją kūrėte, panašu, su meile. Ar gyvenime teko panašią moterį ar vyrą sutikti? Kokį tikslą turėjote, vaizduodamas KGB veikėją kaip protingą, sistemai, šeimai ir meilužiui save padalinti bandančią moterį?
Danguolė romane „Pasroviui“ yra vienintelis personažas, neturintis prototipo. Buvo labai netikėta, kai vertinant mano vaizduotės rezultatą, buvo sakoma, kad pavyko atskleisti tokio žmogaus charakterį, sukurti intrigą. Danguolė man buvo būtina atskleisti kito veikėjo, Vytauto, esmę. Yra vyrų, kurie myli tik kartą gyvenime. Tam reikėjo ypatingos moters, sugebančios užkerėti, sutikęs tokią moterį vyriškis jaučiasi tarsi meilės apsėstas.
KGB linija knygoje atsirado susitikus su buvusiu instituto grupioku, kuris pasiguodė, kad kitas grupės draugas jį apkaltino teikus informaciją KGB. O tiesa išaiškėjo tokia – pats šmeižėjas, pasirodo, buvęs KGB informatorius... Tai privertė susimąstyti, kodėl žmonės tapdavo tokiais. Tema rado vietos knygoje – kaip to meto realybės dalis.
Tokią KGB darbuotoją pavaizdavau ir todėl, kad parodyčiau, jog priešas buvo gudrus, toje sistemoje dirbo ir gabių – gal net dorų – žmonių. Prisiminiau ir pokarį, mano paties vaiko akimis matytą ir iš suaugusiųjų istorijų nuklausytą. Ne iš nuogirdų žinau apie abiejų pusių nesąmoningus žiaurumus, kerštus. Karas yra karas, jame absoliučiai teisių nebūna.
- Abiejuose Jūsų romanuose yra idealizuojami ar bent jau labai romantiškai piešiami ištekėjusių moterų, antrajame – dar ir vedusio vyro – meilės romanai už šeimos ribų. Kodėl taip nutiko?
Viena iš mano trilogijos temų – mes labai nedaug žinome net apie savo artimiausius žmones, nors dažnai įsivaizduojame žiną viską... Mano pastebėjimu, tikrai laimingų santuokų ir šeimų gal tik koks dešimtadalis, absoliučiai ištikimų sutuoktinių ne ką daugiau. Tačiau ne visi nuotykiai veda į santuokos griūtį – būna, kad kaip tik priverčia susimąstyti, perkainoti vertybes.
Žmonių santykiai – sudėtinga tema, kiekvienas atvejis unikalus. Nenoriu būti nei advokatas, nei prokuroras, juo labiau – teisėjas. Noriu tik, kad skaitydami mano knygas, žmonės susimąstytų. Aš nesu šeimyninės neištikimybės šalininkas, esu už tradicinę šeimą, nes tokia šeima – tai vertybė, kuriai alternatyvos nematau. Bet patirtis verčia būti realistu – net stipriausią žmogų aplanko silpnumo akimirkos.