„Mano mama gyva sudegė, ji jautė nežmoniškus skausmus, mes su kaimynais netekome namų – jis dabar gali nors ir žemę graužti, jokio atleidimo negali būti“, – sakė po Vilniuje įvykusios tragedijos motinos netekusi Gabrielė P., kurios dukrai keršijo V. Nupreičikas.
Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad tragišką gaisrą sukėlęs ir du žmones nužudęs V. Nupreičikas už grotų turės praleisti 15 metų. Be to, jis nukentėjusiesiems privalės sumokėti daugiau kaip 60 tūkstančių eurų turtinės ir 50 tūkst. – neturtinės žalos atlyginimą.
„Byloje nustatyta, kad kaltinamasis, uždegė medinį dviejų aukštų gyvenamąjį namą, kuriame buvo 7 butai, todėl akivaizdu, jog turėjo suvokti, jog name gyvena daug gyventojų ir kilus gaisrui, yra didelė tikimybė, jog gali žūti ne vienas žmogus, kadangi mediniame name ugnis plinta labai greitai, o uždegus laiptinę antrajame aukšte, šio aukšto gyventojams bus apsunkinta galimybė pasišalinti ir gaisro lokalizacijos vietos, – paskelbė teisėjos Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės pirmininkaujama kolegija. – Tokiu būdu, dviejų asmenų nužudymą sąlygojo vieningas V. Nupreičiko nusikalstamas sumanymas, kaltinamasis, nors ir nenorėjo tokių gaisro pasekmių – žmonių nužudymo, tačiau leido joms kilti.“
Anot teismo, byloje taip pat nustatyta, kad V. Nupreičikui uždegus gyvenamąjį namą, kuriame nakties metu buvo žmonės, iškilo reali grėsmė visų jų gyvybei, ko pasėkoje du žmonės žuvo, vienam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (II laipsnio nudegimas), kitam – nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat buvo iš kilusi reali grėsmė ir kitiems name buvusiems asmenims, kuriem pavyko išsigelbėti.
Bylos duomenimis, per gaisrą, kuris nusinešė 74 ir 55 metų moterų gyvybes, nukentėjo net aštuonios šeimos – medinį namą ugniagesiams pavyko užgesinti tik per keturias valandas, tačiau iš jo jau nieko nebeliko.
Tyrimo metu nustatyta, kad dar 2019 metų gruodžio 30 d., apie 3 val., V. Nupreičikas ant medinio namo sienų laiptinėje užpylė degaus skysčio ir padegė – gyventojams buvo atkirstas kelias į lauką, namas netrukus jau degė atvira liepsna. Žuvusios moterys gyveno antrajame namo aukšte, dar du namo gyventojai patyrė sunkių traumų, kai bandė gelbėtis.
„Atsikėliau trečią valandą nakties, netikėtai dingo elektra, – pasakojo per gaisrą veidą ir rankas apdegusi Gabrielė P. – Nuėjau pasižiūrėti, kas nutiko, ir pamačiau, kad pro duris jau lenda ugnis, tada pažadinau savo draugą, pribėgome prie durų, bet ugnis jau veržėsi pro jas, o mes buvome išsigandę ir sutrikę – atidarėme duris... O tada ant manęs – ugnies pliūpsnis, mano draugas dar spėjo į šalį nubėgti; viskas degė, baisu net prisiminti. Tada draugas mane iš karto pro langą ištraukė, aš tik spėjau šauktis pagalbos, nes viduje buvo mano mama. Šaukiau, bet jau buvo vėlu – ugnis skverbėsi į visas puses. Šiandien man baisu ir pagalvoti, kokį skausmą jautė mano mama – juk ji gyva sudegė. Kad ir kaip mes būtume norėję, tačiau jos niekaip negalėtume išgelbėti.“
Nelaimės priežasčių pareigūnams ilgai ieškoti nereikėjo – jau per pirmąją apklausą motinos netekusi Gabrielė P. tyrėjams nurodė, kad namą galėjo padegti jos dukros buvęs draugas.
„Jis – Romeo, norėjo pagąsdinti savo merginą, bet namo sudeginti nenorėjo, tik pagąsdinti“, – apie tragedijos priežastis kalbėjo sudegusiame name gyvenusi Olga Z., kurios tą naktį nebuvo namuose.
Tragišką gaisrą sukėlęs V. Nupreičikas ikiteisminio tyrimo metu pripažino jam pateiktus kaltinimus, tačiau teisme savo poziciją pakeitė. Iš pradžių jis pripažino, kad norėdamas susigrąžinti buvusią merginą nutarė į ją atkreipti dėmesį ir padegė namą, bet nesitikėjo, kad ugnis taip išplis. O teisme jis pateikė kitą versiją – esą buvusi draugė vartojo narkotikus, jų prekeiviams buvo skolinga didelę pinigų sumą, todėl namą padegė skolą susigrąžinti bandę asmenys. Tiesa, vyras neneigė, kad jiems parodė, kur yra merginos namas, taip pat kartu su jais naktį nuvyko prie jos buto, ant tvoros dažais užpurškė užrašą „Skola“.
Tokius jo parodymus teismas vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ar siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį.
„Įvertintina ir tai, kad bandydamas sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, kaltinamasis nurodo, kad padegimo metu buvo šalia, tačiau nepadeginėjo ir nežinojo, kad kitas asmuo iš tikrųjų padegs namą, vienok, įrodinėdamas šią aplinkybę, kaltinamasis pats sau prieštarauja, nurodydamas, jog jam tam asmeniui paklausus kam reikia dažų, šis atsakė, kad jie ant namo sienos dažais parašys žodį „skola“, padegs ką nors namo viduje, pabels į duris ir pabėgs“, – teismo nuomone, akivaizdu, jog duodamas tokius parodymus V. Nupreičikas sakė netiesą.
Pasak teisėjų, V. Nupreičikas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ne vieną kartą keitė parodymus, jie taip pat pažymėjo, kad byloje nepasitvirtino aplinkybė, kad buvusi kaltinamojo draugė tuo metu turėjo kažkokių skolų.
„Mano dukra su juo draugavo – mano nuomone, tai jis padarė tyčia, nes dukra su juo išsiskyrė ir daugiau nenorėjo turėti reikalų, – sakė Gabrielė P. – Aišku, jis nenorėjo, kad kas nors žūtų, bet tai turėjo suvokti – puikiai žinojo, kad name gyvenu ir aš, ir mano mama, mano draugas, kaimynai. Jis gerai žinojo, kad tą naktį visi yra namuose. Tik mano dukros, kuriai keršijo, tą naktį nebuvo.“
„Paskutinį kartą jį mačiau per Kalėdas – atėjo, kartu sėdėjo prie stalo, atrodė neblogas vaikinukas, bet kai ilgiau pabuvo, per daug išgėrė, ėmė agresyviai elgtis – stumdyti mano dukrą, kavą išpylė. O kai ši jį paliko, dukros telefone pamačiau jo parašytą SMS žinutę – aš tau vis tiek atkeršysiu už tai, kad mane palikai. Taip ir padarė, bet ar ne per didelė šio keršto kaina?“
Nukentėjusioji sakė, kad ieškodami padegėjo pareigūnai net dviem savaitėms buvo sulaikę jos dukrą: „Ji buvo labai sutrikusi, patyrė šoką, nežinau, ką ji tyrėjams prišnekėjo, nes ją pačią dviem savaitėms į areštinę uždarė, o paskui išsiaiškino, Vladislavą sulaikė, o dukrą paleido. Aš iš karto sakiau, kad čia jo darbas, nujaučiau, nes viskas įvyko taip greitai, gali būti, kad jis net neplanavo, tenorėjo tik pagąsdinti ar pajuokauti.“
Gabrielė P. sakė, kad dviejų žmonių nužudymu kaltinamas V. Nupreičikas per savo advokatą jos šeimai atsiuntė užuojautą.
„Bet kad ji man nereikalinga, mamos netekau, jos jau neprikelsi, be to, neturiu ir namų, dabar turiu gyventi nuomojamame bute, – sakė ji. – Nemanau, kad Vladislavas jau išeis į laisvę, kalėjimas labai jį pakeis – jis savo gyvenimą pats sugriovė, dabar šių klaidų neištaisys, tegul pasėdi ir pagalvoja, bet labai abejoju, kad tai supras. Apie atleidimą ir kalbos negali būti – koks gali būti atleidimas, jeigu mano mama gyva sudegė, jautė ypač didelį skausmą. Jis dabar gali nors ir žemę graužti, jokio atleidimo negali būti.“
