Kas iš tiesų slepiasi po plačiai reklamuojamais rusiškais renginiais, DELFI klausė kultūros ekspertų.
Ž. Pipinytė: rusiškų filmų populiarumas – ne tik nostalgija praeičiai
Kalbėdama apie rusiškų filmų populiarumą Lietuvoje, kino kritikė Živilė Pipinytė akcentavo, jog „paprasta meile ir nostalgija praeičiai to nepaaiškinsi“.
„Pastebėjau, kad Leonido Gaidajaus komedijas mėgsta ir visiškai kitokiame kontekste užaugę žmonės“, - komentavo kino kritikė.
Ž. Pipinytės įsitikinimu, didesnė problema už televizijų rodomus rusiškus filmus yra ta, kad lietuviškas kinas nieko negali pasiūlyti.
„Sakysim, TV3 per šventes visada rodo „Vienas namuose”. Visame pasaulyje yra tradicija švenčių išvakarėse rodyti tuos pačius filmus. Tačiau mes savo nieko neturime, nes „Valentinas 1“ ir visi kiti filmai - išaugę ne iš lietuviško konteksto ir yra tik mėgdžiojimas, bandymas prisitaikyti prie vidutinio skonio“, - sakė DELFI pašnekovė.
Pasak kritikės, TV3 labai nuosekliai diegia amerikietiškąjį modelį, kitos televizijos rodo rusiškus filmus: „Kuo juos pakeisti? Vietoje kokios nors rusiškos komedijos rodyti Mario Martinsono „Tylią naktį”? - klausė Ž. Pipinytė.
Kino kritikės nuomone, rusiškų filmų gausa televizijose nėra nulemta politinių priežasčių: „Pas mus daug kas daroma iš inercijos, noro patikti, iš neišprusimo. Visiškai nebandoma gilintis į esmę, mechaniškai kopijuojama ir tiek“.
Vis dėlto bandymas cenzūruoti Ž. Pipinytei būtų prasčiausia išeitis, dar akivaizdesnis sovietinio mentaliteto pasireiškimas, negu patys filmai: „Neva, uždrausim, nerodysim ir tuo pataisysim žiūrovą. Tačiau ne. Tai tik pigus politikavimas“.
Kino kritikės nuomone, lietuviškų televizijų programos sudaromos bandant kažką nusižiūrėti, o ne kuriant kažką savo.
„Nėra rimtų žiūrovų auditorijos tyrimų, o visi tie reitingai – juokingi. Kita vertus, L. Gaidajaus komedijos yra puikios, nes išaugusios iš klasikinės amerikietiškojo slapstiko tradicijos. Puikiai suprantu, kodėl netgi sovietinės tradicijos nežinantys žmonės jomis žavisi. Todėl, kad tokių komedijų yra mažai“, - sakė Ž. Pipinytė.
P. Subačius: rusų kultūros invazija – smarkiai dotuojama
Jie iki šiol labai gudriai manipuliuoja įvairiomis žmonių silpnybėmis, pirmiausia – nepasitikėjimu savimi, išgąsčiu dėl nemokamos kalbos, nesuprantamos kultūros. Mintis, kad Vakarų pasaulis yra ištvirkęs, supuvęs ir taip toliau, Europoje siekia romantizmo ir dar ankstesnius laikus. Paskui ji buvo perimta sovietų ir dabar kai kurie žmonės ją sąmoningai ar nesąmoningai tęsia“, - sakė P. Subačius .
Anot profesoriaus, koncertai, renginiai ir tai, ką perka televizijos, kol kas nesusilaukia išsamaus ekonominio vertinimo: „Visi kalba apie informacinį karą ir panašius dalykus. Tačiau itin svarbus - ekonominis aspektas: už kiek? Už kiek galima įsigyti atlikėją, koncertą, laidą“.
Abejotini kultūros politikos prioritetai
Pavyzdžiui, jei iš pastarųjų metų kultūrai skirto bendro biudžeto atimtume dalį, išleistą Valdovų rūmų statyboms, paaiškėtų, kad likdavo vos pusė visų Lietuvos kultūrai skirtų pinigų. P. Subačiaus žodžiais, net ir tie ganėtinai kuklūs pinigai yra tiesiog juokingi, atėmus infrastruktūros projektus, kurie ne tiek kultūrai tarnauja, kiek kažkieno ambicijoms.
„Kita vertus, net ir labai intensyvi, protinga ir dosni Lietuvos kultūros politika tikrai negalės atsverti nujaučiamų dalykų, apie kuriuos pas mus kartais kalbama. Paprastai tariant, iš Rusijos gali nusipirkti filmą 10 kartų pigiau, negu kainuotų savas”, - pateikė pavyzdį DELFI pašnekovas.
P. Subačius neabejoja, kad rusų kultūros invazija yra labai smarkiai dotuojama: „Kaip kai kurios šalys dešimt kartų pigiau ar brangiau perka dujas, taip ir filmus galima pirkti dešimt kartų brangiau arba pigiau”.
Televizijos, pramogų industrija, profesoriaus žodžiais, yra ne kaži kokie dvasingi ir asmeniški žmonių pasirinkimai, o verslas, tad viskas ir vyksta pagal verslo logiką. Jeigu gali gauti kad ir prastesnį produktą beveik už dyką arba kai kuriais atvejais tau netgi sumokama, kad jį vartoji - imi. O ypač, jei dar yra žmonių, kurie tuos „Žydruosius žiburėlius” žiūri.
Rusiškas popsas - skalbimo milteliai
Populiariųjų rusiškų renginių reklama P. Subačiui primena skalbimo miltelių reklamą.
„Net ir labai gero džiazo koncerto ar spektaklio taip nepareklamuosi, nes auditorijos kitos – jos labiau diferencijuotos, labiau renkasi, skiria dešimtis muzikos atmainų. O rusišką popsą – nesvarbu, kino ar estrados - galima „pavaryti” vienu srautu, kaip dantų, pastą, skalbimo miltelius ir ta reklama tampa labai ryškiai matoma. Informacija apie kitus renginius sklinda plačiu elektroninių kanalų tinklu, skiriama tikslinėms auditorijoms, todėl nėra tokia pastebima“, - komentavo Vilniaus universiteto profesorius.
Vis dėlto rusiškos kultūros invazijos P. Subačius nėra linkęs sureikšminti, nes „jos bumas labiau matomas, nei yra reikšmingas: dėl reklamos kiekio, dėl to, kad į tai reaguojama“.
„Aš asmeniškai manau, jog mes esame europietiškesnė valstybė, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, - sakė DELFI pašnekovas.
Švenčia miniomis
Profesoriaus įsivaizdavimu, koncertai, apie kuriuos buvo diskutuojama pastaruoju metu, tikrai lankytojų skaičiumi nė iš tolo neprilygs šimtams ir tūkstančiams įvairių vakarėlių, kuriuose buvo grojamas džiazas, pati įvairiausia kitokia vakarietiška ar lietuviška muzika.
„Manau, vis mažiau žmonių Kalėdas ir Naujuosius metus švenčia prie televizoriaus, netgi jei pasilieka namuose. Per 25 metus taip ir neatradę kitokių galimybių švęsti, matyt, ir tampa ta publikos dalimi, kuriai televizijos, jautriai reaguodamos į paklausą, siūlo žiūrėti „Po pirties“. Kaip 1970-1980 metais žiūrėjo, taip kasmet ir žiūri. Tai žmonėms tapo ritualu“, - mano DELFI pašnekovas.
J. Katinaitė: nuolankiai „guberniški“
Muzikologės Jūratės Katinaitės teigimu, lietuviškoji koncertinė scena – taip pat neproporcingai nuslydusi į rusų muzikinės kultūros prezentacijas ir tai lemia „mūsų provincialumas, kultūrinis uždarumas bei šimtmečiais kauptas „Šiaurės Vakarų gubernijos“ mentalinis paveldas“.
„Nesu rusofobė, myliu Čaikovskį ir Šostakovičių, žaviuosi senąja rusų smuiko ir fortepijono mokykla, man gražu klausytis inteligentų išpuoselėtos rusų kalbos, bet manyčiau, kad Lietuva bent trečiame Nepriklausomybės dešimtmetyje galėtų vaduotis iš „Pribaltikos“ mentaliteto“, - DELFI sakė muzikologė.
„Naivu, beprasmiška ir, pagaliau, žalinga ignoruoti ar bandyti apsisaugoti nuo rusų kultūros įtakos, tačiau rusų atlikėjų meną turėtume priimti ir skleisti kaip pasaulinės muzikos spektro dalį, kad ir ryškią, tačiau ne gožiančią visą kitą“, - įsitikinusi muzikologė.
Komentuodama rimtosios muzikos festivalių ir koncertų organizatorių žodžius apie tai, kad sunku rasti ryškesnių žvaigždžių, už rusų atlikėjai, J. Katinaitė juokavo: „Gaila, kad, žvelgiant į aukštybes nuo Vilniaus, žvaigždėmis nusėtas tik rytinis dangaus skliautas“.
„Atkreipčiau dėmesį, kad nei lietuvių dailės, nei literatūros gyvenimas nėra toks nuolankiai guberniškas. Rusijos muzikinis gyvenimas irgi pasikeitė, ten taip pat yra originalesnių idėjų, užaugo nauja atlikėjų karta, tačiau Lietuvoje pristatoma jo dalis yra ypač inertiška ir ribota su tais pačiais vardais, net nesuteikiant publikai progos jų pasiilgti“, - konstatuoja muzikologė.
