JAV yra supervalstybė, turinti galingiausią kariuomenę ir stiprią diplomatinę tarnybą. Tačiau pastarųjų dešimtmečių įvykiai –– Irako karas, Krymo aneksija, chaotiškas atsitraukimas iš Afganistano rodo, kad rasti efektyvius globalaus pasaulio konfliktų bei krizių sprendimus yra sunku. Todėl Vašingtone permąstomi užsienio politikos prioritetai bei bandomi prioritetizuoti regionai, kuriuose JAV ir jos sąjungininkų interesai yra pažeidžiamiausi. Kur link krypsta amerikiečių dėmesys?
Grėsmių netrūksta: vis agresyvėjanti Kinijos politika, Rusijos grasinimai kaimyninėms šalims, teroristinės grupuotės, sunkiai suvaldomi migracijos srautai. O kur dar Irano ir Šiaurės Korėjos branduolinės ginkluotės plėtros programos, kurios meta iššūkį pasaulio stabilumui. Staigus karinių veiksmų Afganistane nutraukimas parodė, jog amerikiečiams kyla vis didesnė strateginio persitempimo rizika.
Tai reikšminga ir Lietuvai, mat JAV išlieka pagrindiniu saugumo ir stabilumo garantu mūsų regione – Vašingtono teikiamas užtikrintumas atgraso nuo grėsmių, kylančių Lietuvos saugumui ir teritoriniam vientisumui. Tačiau vis didesnis dėmesys Ramiojo Vandenyno ir Azijos regionams gali sąlygoti mažėjantį Vašingtono interesą Europai ir Rusijai.
Globalios pozicijos apžvalga yra esminis Bideno administracijos dokumentas, nurodantis tai, kiek ir kur tiksliai turi būti dislokuojami JAV kariniai daliniai, kaip perskirstyti diplomatinius išteklius bei kas kelia didžiausią grėsmę amerikiečių ir jų sąjungininkų interesams. Nors dokumentas nėra viešai prieinamas, skelbiamos pagrindinės apžvalgos tezės.
Ankstesnių administracijų kryptys
Kiekviena administracija stengėsi įnešti „naujumo” į šį dokumentą bei adaptuoti jį pagal prezidento idėjas ir darbotvarkę. Tačiau struktūriniai ir strateginiai pokyčiai tarptautinėje arenoje bei galių balanso svyravimai neabejotinai varžo vieno asmens ambicijas. Kitaip tariant, reikšmingi pokyčiai vyksta laipsniškai.
Pavyzdžiui, stiprėjanti Kinijos ekonominė ir karinė galia lėmė tai, jog dar Baracko Obamos vadovavimo metu šalies užsienio politika ėmė vis labiau krypti į Kiniją, vadinant šią kryptį „atsisukimu į Aziją”, o ne į Rusiją. Obama net yra pavadinęs Rusiją viso labo „regionine” galia.
Visgi fiasko pasibaigęs JAV santykių su Rusija „perkrovimas” signalizavo, jog stabilūs santykiai su Maskva taip pat reikalingi. Tikėtasi, jog su rusais pavyks suderinti esminius principus ir išvengti didelių problemų. Tačiau 2014-aisiais Kryme pasirodė „žalieji žmogeliukai”, o netrukus prasidėjo ir Rusijos kariniai veiksmai Donbase. Todėl JAV tikslas stabilizuoti santykius su Rusija ir daugiau išteklių perorientuoti į augantį į Ramiojo vandenyno regioną nebuvo įgyvendintas.
Kitas pavyzdys – ekscentriškas Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpis. Prezidentas ne itin džiūgavo, jog JAV turi rūpintis europiečių saugumu, taip pat nevengdavo kritikuoti NATO ar ES priimtas sankcijas Kremliaus atžvilgiu. Nepaisant to, strateginė aplinka bei skirtingų institucijų įgaliojimai ribojo prezidento laisvę vienašališkai švelninti toną santykiuose su Rusija. Pavyzdžiui, tuo metu JAV sankcijų politikoje ėmė aktyviai dalyvauti Kongresas – tik jis turėjo įstatyminę teisę atšaukti tam tikrus sankcijų paketus, tokiu būdu ribojant Trumpo veiksmų laisvę.
Nors Krymo aneksija privertė amerikiečius atsigręžti į Europą, pažymėtina, jog Kinija išliko prioritetiniu Trumpo administracijos klausimu. Tiesa, vieša konfrontacija su Kinija persikėlė daugiausiai į prekybos sritį – prasidėjo muitų karai. Visgi nebuvo galima nepastebėti, kad vyksta pokyčiai ir JAV karinės laikysenos Azijoje klausimu.
Vis didesnis amerikiečių dėmesys Kinijai nėra staigmena – apie tai dar prieš keletą dešimtmečių rašė žymus tarptautinių santykių teoretikas Johnas Mearsheimeris. Jo manymu, atsigręžimas į Kiniją yra neišvengiamas, kadangi Kinijos ekonominis ir karinis potencialas meta tiesioginį iššūkį JAV. Todėl Europa turi aiškiai suvokti, jog ateityje žemyno šalių atsakomybė užtikrinant savo saugumą ir stabilumą tik augs. Naivu tikėtis, jog europiečiai galės remtis vien tik JAV saugumo garantijomis.
Bideno prioritetai nesikeičia
Kokiu keliu žengia Bideno administracija? Jau prieš pasirodant apžvalgai galėjome numanyti potencialias jos gaires. Jas išduoda prezidento laikysena užsienio politikos klausimais ir praktiniai JAV veiksmai tarptautinėje arenoje.
Bideno požiūris į Kiniją, panašu, esmingai nesiskiria nuo ankstesnių administracijų. Šių metų apžvalgoje visų pirma akcentuojamas Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas. Šios orientacijos prielaida – JAV siekis riboti Kinijos įtaką pasaulyje, tuo pačiu rengiantis galimai konfrontacijai. Skelbiami ir praktiniai pokyčiai dėl JAV karinio buvimo regione – raginama plėtoti karinę infrastruktūrą Australijoje ir Ramiojo vandenyno JAV salose, didinamas karinių laivų ir lėktuvų skaičius, skiriamas didesnis finansavimas regiono pajėgoms.
Be to, nekeista, jog Europai dokumente skiriama sąlyginai mažiau dėmesio. Žadama sustiprinti JAV atgrasymo priemones prieš Rusiją, panaikinti Trumpo administracijos nustatytą 25 tūkst.. karių limitą Vokietijoje bei įkurti karinio regiono vadovybę. Tai rodo ilgalaikį įsipareigojimą sąjungininkams, net jei šie sprendimai negali būti lyginami su ambicingais planais Azijoje.
Bideno susitikimas su Putinu šių metų birželį parodė, jog Vašingtonas nori išlaikyti sąlyginį dialogą su Rusija – vėlgi, tam, kad būtų išvengta geopolitinių sankirtų. Todėl Rusijos pusei pateiktas 16 neliečiamų strateginių objektų sąrašasi.
Bideno išsakyti reikalavimai siunčia žinią ir apie tai, kad amerikiečių galimybės ateityje skirti didesnius išteklius Europos saugumui gali būti ribotos. JAV administracija ir stengiasi išlaikyti gerus santykius su sąjungininkais Europoje, ir skatina juos auginti gynybinius pajėgumus, tokiu būdu savarankiškai užtikrinant Senojo pasaulio saugumą.
Su tuo susijęs vis glaudesnis NATO ir ES bendradarbiavimas saugumo politikos srityje, taip pat – Bideno nenoras plėsti sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“. Pastarasis sprendimas leido pagerinti santykius su Berlynu bei gauti vokiečių pasižadėjimą didinti Vokietijos gynybos išlaidas, taip pat neleisti Rusijai įgyti energetinio monopolio Ukrainos atžvilgiu. Be to, tikimasi, kad europiečiai daugiau dėmesio ir lėšų skirs tokioms iniciatyvoms kaip Trijų Jūrų formatas. Visgi kol kas JAV išlieka pagrindiniu Ukrainos partneriu teikiant finansinę paramą bei tiekiant ginkluotę.
Nepaisant šių tendencijų, Vidurio ir Rytų Europa, pastaraisiais metais besidžiaugianti didesniu nei įprasta regione JAV karių skaičiumi, viliasi, jog status quo reikšmingai nesikeis. Amerikiečiai supranta regiono valstybių abejones dėl saugumo grėsmių iš Rytų, todėl stengiasi jas atliepti – auga ginkluotės pardavimai, didėja parama kariniams infrastruktūros projektams, rengiamos pratybos Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. Maža to, auga ir visuomenės ryžtas ginti Baltijos šalis – 59 proc. amerikiečių reprezentatyvioje apklausoje teigiamai atsakė į klausimą apie tai, ar Rusijos agresijos atveju JAV karinės pajėgos turėtų ginti Baltijos šalis. Visa tai rodo, jog amerikiečių parama išlieka stabili.
Net jei JAV žvilgsnis vis labiau krypsta į Aziją, amerikiečiai supranta, jog europiečiams reikia bendrystės su Vašingtonu, o Vašingtonui – su Europa. Keičiasi ir galimo bendradarbiavimo spektras, jį praplečiant naujais darbotvarkės klausimais – to pavyzdys yra pradėtas Lietuvos ir JAV dialogas dėl Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono. Vakarų pasaulis, net ir sprendžiantis tarpusavio nesutarimus, sąjungininkus laiko viena iš esminių vertybių. Kartu tai stiprybė, padedanti atsverti augančią autoritarinių režimų įtaką.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Rytų Europos studijų centro transatlantinių santykių ir saugumo politikos tyrimų programą.