Dėl to tokia įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.
Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos būtų skiriamos asmenims, netarnavusiems Lietuvos valstybei, taip pat asmenims, kurie, atlikdami tarnybą Lietuvos Respublikos teritoriją okupavusiai valstybei, dalyvavo slopinant pasipriešinimą okupacijai ar vykdant nusikalstamą veiklą prieš Lietuvos gyventojus.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui šiai valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika.
Spręsdamas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas atsižvelgė į šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes.
Pirma, 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų sistemos įstaigų darbuotojus, įskaitant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose dirbusius SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros, turintis darbo vidaus reikalų įstaigose patyrimą, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą; šiame kreipimesi buvo užtikrinta, kad bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų sistemos darbuotojų garantijos.
Antra, kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai buvusių pavaldžių padalinių, Lietuvos Respublika 1990 m. kovo 11 d. objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai. Todėl šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, negalėjo iš karto to padaryti. Šie pareigūnai buvo skatinami tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, taip pat stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose.
Trečia, Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos valstybę 1991 m. sausio-rugpjūčio mėn. Šių padalinių pareigūnai, atlikdami pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose apsaugos ir kontrolės funkcijas, kartu užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją ir tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo.
Ketvirta, Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, be kita ko, įskaityti į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.