Kiek ir kokių dronų reikia Lietuvos gynybai: ginčai dar nesibaigė, bet viena aišku – taip, kaip yra, tęstis nebegali

Ginčai dėl dronų Lietuvoje įaudrino visuomenę, viešai susikirto net šalies prezidentas, krašto apsaugos ministras, kiti politikai, o ir kariškiams tenka gintis. Ar išties bepiločių orlaivių pajėgumų vystymui neskiriamas pakankamas dėmesys? Kas kam trukdo, ko trūksta ir kada visus tenkins rezultatas?

Diskusijos dėl dronų, bepiločių orlaivių ir jų sistemų poreikio Lietuvos apginamumo kontekste pastaraisiais metais kaito ir, regis, pasiekė aukščiausią tašą, kai aukščiausiu lygiu suabejota, ar tinkamai vystomas šis pajėgumas.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako viena, Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas atkerta kita, jį palaiko premjerė Ingrida Šimonytė, bet čia įsikiša ir paprieštarauja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Prasideda vienų pajėgumų, pavyzdžiui tankų ir kitos šarvuotosios technikos lyginimas bei supriešinimas su dronų, oro gynybos pajėgumais bei poreikiais, į ką neiškentęs atšauna ir kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, kuris nenori diskutuoti su tais, kurie „nelabai įgalūs kalbėti apie karinį patarimą“.

Tai, pasisakyti jau spėjo visi – politikai, žurnalistai, dronų entuziastai, kariškiai, tikri ir tariami ekspertai, jokios karinės patirties neturintys ir atvirkščiai – karčios kovinės patirties dronų, regis, dominuojamame kare Ukrainoje turintys lietuviai.