Po to, kai Rusija vėl pakeitė savo ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje vadą – juo tampa pats Rusijos generalinio štabo viršininkas V. Gerasimovas, o karo vado „specialiojoje operacijoje“ pareigas ėjęs S. Surovikinas nustumtas į pavaduotojo poziciją, pasipylė svarstymų, spėlionių bei būgštavimų, kokios yra tikrosios šių rokiruočių priežastys.
Ar tai reiškia galios žaidimus pačiame Kremliuje, o gal nepasiteisinusius generolus kaitaliojantis Vladimiras Putinas, kuris, nepaisant susikurto įvaizdžio, yra apsuptas padlaižių ir nieko nenutuokia apie karą nusprendė, jog verta suteikti dar vieną galimybę jau susimovusiam generolui? Ar tai yra koks nors signalas, kad Rusija rengiasi galingam puolimui artimiausiu metu?
Sprendimus priima beprotis, kuris klausėsi pasakų?
Logikos Kremliaus veiksmuose jau senokai neranda net Rusijos sąjungininkai. Kantrybę su Rusija praradusi kadaise viena ištikimiausių partnerių Armėnija jau atsisakė rengti Rusijos organizuotas pratybas savo teritorijoje.
Kinijos pareigūnai, anot „Financial times“, V. Putiną jau atvirai vadina bepročiu, kuris išdūrė Pekiną – prieš pat karą su Xi Jinpingu susitikęs V. Putinas Kinijos lyderiui esą melavo apie Rusijos pasirengimus karui ar bent jau jo mastą.
O Rusijos ekspertu laikytas Kinijos Užsienio reikalų viceministras Le Yuchengas netgi buvo dviem rangais pažemintas pareigose pernai birželį – tokia bausmę perspektyviu Kinijos diplomatijos vadovu neseniai laikytam pareigūnui skirta už žvalgybos klaidas, nes nesugebėta tiksliai įžvelgti rusų planų, kurie, kaip kinams dabar jau aišku, buvo parengti ypač siauruose ratuose Kremliuje.
Kita vertus, būtent naujasis okupacinių Rusijos pajėgų Ukrainoje vadas V. Gerasimovas ne tik buvo vienas iš to siauro ratelio Kremliuje dalyvių, bet ir vienas tų, kurie, kaip spėjama, įtikino V. Putiną ryžtis invazijai. Kartu su S. Šoigu jie sudarė įspūdį, kad Rusijos armija išties yra „antroji pasaulyje“, tad jau Ukrainą esą bus lengva įveikti. Juk per dešimtmetį nuo V. Gerasimovo vadovavimo generaliniam štabui pradžios Rusija reformavo, modernizavo savo karines pajėgas, išbandė jas Sirijoje, kuri tapo rusiškos ginkluotės bei rusų karinės vadovybės pratybų poligonu.
Tad Vakaruose nesuprantamu, nelogišku žingsniu laikomas V. Putino noras užpulti Ukrainą, prisidengus išgalvotais, tiesiog absurdiškais pretekstais siaurame Kremliaus sprendimų priėmėjų ratelyje galėjo atrodyti visiškai aiškus, pagrįstas, nes nupieštas optimistinėmis spalvomis: 2022-ųjų pradžioje atrodė visai įtikinama, kad Kyjivas kris per 72 valandas, ukrainiečių gynyba subyrės nuo Rusijos aviacijos, kruizinių ir balistinių raketų smūgių, veržlių, žaibiškų sausumos operacijų, o patirties ir populiarumo tuo metu daug neturėjęs Volodymyras Zelenskis turėjo pasinaudoti amerikiečių pasiūlymu ir sprukti iš šalies. Kaip žinia, viskas įvyko kiek kitaip.
Todėl ir dabar atrodo vėl nelogiška keisti karinę vadovybę Ukrainoje tais žmonėmis, kurie sykį jau susimovė, o tuos žmonės, kurie bent jau pademonstravo gebėjimus – nustumti į šalį.
Generolus keitė vieną po kito
Viena vertus, vos prieš tris mėnesius paskirtas S. Surovikinas fronte reikalų išties pernelyg nepagadino: sutelkė išblaškytas rusų pajėgas, įnešė daugiau tvarkos, aiškumo vadovavimo grandinėje, sustiprino rusų gynybą po gėdingų pralaimėjimų Charkivo fronte, pelnė karių pagarbą, netgi turėjo tiesioginį ryšį su V. Putinu, kuriam blaiviai pristatė realų, o ne pagražintą karo paveikslą.
Tačiau labai šis generolas ir nepasižymėjo – Rusijos teritorija jau vadintas Chersonas prarastas, o, kaip juokauja ukrainiečiai, vieninteliu S. Surovikino pasiekimu galima laikyti iš Chersono pagrobtą meškėną.
Vis dėlto pati ypač dažna karui tiesiogiai vadovaujančių ar jį bent jau kuruojančių generolų kaita Rusijoje neliko nepastebėta: iš pradžių karui netiesiogiai vadovavo Rusijos Generalinis štabas su V. Gerasimovu priešakyje. Bet po nesėkmingos karo pradžios jau pavasarį pasirodė žinios, kad V. Putinas nušalino V. Gerasimovą nuo karo reikalų, o iš viešumos buvo dingęs ir su V. Gerasimovu sietas Gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Tada buvo „Sirijos skerdiku“ praminto generolo valanda – vadu trumpai pabuvo Aleksandras Dvornikovas, kuris nieko gero nenuveikė.
Savo vaidmenį suvaidino ir generolas Aleksandras Lapinas, kuris labiau išgarsėjo apdovanodamas savo sūnų fronte bei tuo, kad iš jo viešai tyčiojosi Kremliui lojalūs karo korespondentai ir Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas,
O dabar vėl grįžtama prie pradinio pasirinkimo: neatsitiktinai V. Gerasimovo paskyrimą viešai pristatė pats S. Šoigu, su kuriuo generolo karjera jau senokai susieta.
Viena vertus, S. Šoigu įtaka Rusijoje pastarąjį dešimtmetį ir taip buvo didelė – ištikimasis ir viešumoje su V. Putinu nebūtinai ypač jaukiomis aplinkybėmis pasirodantis buvęs ekstremaliųjų situacijų, o jau dešimtmetį – gynybos ministras atrodė nepakeičiamas. Kaip ir V. Gerasimovas, kurio žvaigždė dėl tariamos jo vardu pavadintos doktrinos sužibo net Vakaruose.
Niūrusis S. Šoigu ir permanentiškai liūdno veido V. Gerasimovas sudarė jėgos porelę, kuri tvirtai stovėjo V. Putinui už nugaros, konkuravo su kitais Kremliuje įtakingais klanais – pirmiausiai žvalgybininkų.
Tačiau susimovė ir vieni, ir kiti – žvalgyba V. Putinui teikė tą informaciją apie Ukrainą, kurią jis norėjo matyti, o S. Šoigu su V. Gerasimovu piešė „antrosios pasaulio armijos“ paveikslą, nors realybėje paaiškėjo, kad tai tėra mitas.
Prastu taktiniu, logistiniu pasiruošimu, žudynėmis ir plėšikavimais, siaubingais nuostoliais, o ne sėkmingomis karinėmis operacijomis Ukrainoje pasižymėjusi Rusijos armija vis dar kaunasi, tačiau jos įvaizdžiui ir pajėgumams suduotas didelis smūgis. Ir visa tai – dėl tų pačių V. Gerasimovo bei S. Šoigu kaltės. Jie metė į mūšį kovingiausius armijos dalinius, elitines Rusijos pajėgas, iššvaistė juos, paaukojo, kaip nieko vertus. Ir nepaisant to jie grįžta. Kodėl?
Kai kito pasirinkimo tiesiog nėra?
Pirma priežastis gali būti istorinė: Kremliaus vadovybėje svarbiausia yra išlikimo, politinės kovos dėl įtakos klausimai. Patirti nuostoliai nieko nereiškia, palyginus su nesėkmėmis už kurias brangiai sumoka rusų žmonės, tačiau nebūtinai sprendimų priėmėjai.
Kai Antrojo pasaulinio karo metais į varžybas kas pirmasis paims Berlyną įsitraukė du sovietų generolai – Georgijus Žukovas ir Ivanas Konevas, vadovybė Maskvoje ir pats Josifas Stalinas tik mėgavosi tokia kova. Nesiskaitydami su siaubingais nuostoliais, Vakarų sąjungininkų ekonominę, logistinę ir tiesioginę karinę paramą turintys sovietų generolai metė divizijas ir armijas prieš nukraujavusią vokiečių kariuomenę tik dėl šlovės – kas pirmas pasieks Berlyno vartus.
Prieita net iki draugiškos ugnies epizodų, nes buvo žinoma, kad Stalinas nevykėlių netoleruos. Nors sovietų propaganda liaupsino šiuos du generolus, ypač G. Žukovą, jo praeities nesėkmės bei pasiektų pergalių kaina buvo nutylimos – taip sudaromas įspūdis, kad į mūšį veda pergalingi vadai.
Tad ir dabar, nepavykus pirmam, antram, trečiam ar dar kitam planui įveikti ukrainiečių, puolamosioms operacijoms vadovavę vadai nustumiami į antrą planą, o ruošiantis jau, regis, neišvengiamam pavasariniam puolimui telkiamos pajėgos bei jų sėkmė bus susieta tiesiogiai su naująja vadovybe. Ir ši vadovybė su V. Gerasimovu priešakyje puikiai žino, kad susimauti antrą sykį negalima.
Kita vertus, kaip pažymi ir Rusiją tyrinėjantis garsus amerikiečių apžvalgininkas ir knygų autorius Markas Galeotti, paskyrimas vadovauti karui yra ne tik rizikingas žingsnis, bet ir savotiškas pažeminimas pačiam V. Gerasimovui. Rizikinga todėl, kad vietoje jo kažkas vis tiek turės vadovauti Generaliniam štabui – sėdėti ant dviejų kėdžių tuo pat metu ypač sudėtinga, o jei nuo aukštesnės kėdės tave nustumia ant žemesnės, rizikingesnės, galinčios sulūžti, tai nėra pagarbos ženklas.
Bet Kremliaus valdžios viršūnėse, kur galioja kiek kitokios, mafijos ir kalėjimo pasaulyje įprastesnės taisyklės, tokie generolų stumdymai neturėtų pernelyg stebinti: generolai, kaip ir eiliniai kariai gali būti paaukojami.
Kita vertus, kaip pažymi M. Galeotti, dar kyla nemažai klausimų dėl V. Gerasimovo gebėjimų ne šiaip susidoroti su iškeltomis užduotimis – net ir mobilizavus čmobikus Rusijos armijoje išlieka opi šarvuotosios technikos, šaudmenų trūkumo problema, kuri susidarė būtent dėl nesėkmių pavasarį-vasarą. Dar reikės suvaldyti prieš metus tokios įtakos neturėjusius ambicinguosius konkurentus – tą patį R. Kadyrovą bei „Vagner“ vadovą, kuris irgi atvirai tyčiojasi iš rusų armijos, o visą pergalės šlovę linkęs prisiimti sau bei savo „privačiai“ bendrovei – nelengva patikėti, kad Jevgenijus Prigožinas kadaise tebuvo V. Putino asmeninis virėjas, o dabar yra vienas karo vadų.
Būti lojaliu šiame karo etape jau neužtenka, kaip ir būti tokiu, kuris įvardija praeities klaidas. Dabar reikia būti sėkmingu mūšio lauke, nes Kremlius kitų pasirinkimų tiesiog neturi.
Kas išgyvens šiame žiauriame išlikimo žaidime, kuriame V. Putinas ir jo režimas negali sau leisti pralaimėjimo – J. Prigožinas, S. Šoigu su V. Gerasimovu ar kiti, į paraštes nustumti arba iš jų dar neišlindę rusų generolai? Tokie klausimai be didelio ir rimto puolimo vargu ar gali būti atsakyti.
