„Tai labai realus scenarijus, kurio neįmanoma ignoruoti, bet problema ta, kad mes Lietuvoje nežinome, ką su tuo scenarijumi daryti. Visada reikia galvoti apie blogiausią scenarijų, o jis dabar yra realiausias, bet mes gyvename atsipalaidavę, nes netikime, kad tai įvyks, mūsų viduje yra netikėjimas“, – DELFI TV laidoje „Redaktoriaus virtuvė“ jos vedėjui, naujienų agentūros „Elta“ vyriausiajam redaktoriui Vytautui Bruveriui apie grėsmes aiškino Nepriklausomybės akto signataras, buvęs užsienio reikalų viceministras ir buvęs Lietuvos prezidento patarėjas A. Januška.
Jau juntamas spaudimas dėl taikos
A. Januška prisipažino, jog dėl karo Ukrainoje nerimauja ne tik patarusiuosius metus, kai pernai vasario 24-ąją prasidėjo didžioji invazija, tačiau jau devynerius metus nuo 2014-ųjų, kai Rusija užgrobė Krymą, o į jos neteisėtus veiksmus nebuvo tinkamai sureaguota.
„Visi dabar tuos karo metus mini, bet prieš devynerius metus pati pradžia buvo. Aš atsimenu, kaip tuomet Ukrainoje Lietuvos ambasadorius buvo Petras Vaitiekūnas, mes kalbėjome, pradėjome kalbėti apie tai, kad kažkas vyksta Kryme, kad atsirado kažkokie žmonės. Supratau, kad Petras važiuoja į Krymą. Tai buvo toks didvyriškas žingsnis, nes jis buvo vienintelis iš visų ambasadorių. Jis ten praleido gal kelias dienas. Tai toks vienas prisiminimas iš pačios pradžios ir tai turbūt buvo vasario pradžia, praėjo devyneri metai.
Ir ką jie parodė – tai pirmiausia buvo signalas, kad iš esmės rimtas karas prasidės, bet jis buvo sustabdytas prancūzų, vokiečių pagalba, po metų buvo pasirašyti Minsko susitarimai. Vienas, antras. Atrodė, kad galėjo išsispręsti problema. Ir kokios iš to pamokos – šiame reikale nebuvo Amerikos, Amerika paliko europiečiams spręsti šitą konfliktą patiems. Man atrodė ir tada, ir visą laiką, kad čia nėra sprendimas, nes tas sprendimas nebuvo naudingas Ukrainai, buvo užprogramuota pačiai Ukrainai problema. Bet kita vertus, buvo užprogramuotas laikas, kada Putinas galėjo pasiruošti, ir buvo galima laukti, kad tai kas įvyko, įvyks. Rusija ruošėsi, pasiruošė“, – pradžių pradžią prisiminė A. Januška.
Jis teigė, kad kai kurie žmonės, kuriuos galima vadinti tų Minsko susitarimų architektais, iki šiol dirba Vokietijos vyriausybėje, ir net neaišku, ar jie jaučia atsakomybę, už tai, kas įvyko.
„Abejoju, ar pasikeitė apskritai tas mąstymas, nes tas taikos norėjimas yra toks didelis, kad ignoruojama visa kita. Ir ta pamoka didžiausia, kad reikėjo sustabdyti, visi apsidžiaugė, kad karas buvo sustabdytas. Bet per tą laiką ten [Donbase] turbūt žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, tai būtent todėl, kad buvo sustabdytas karas, kaip buvo naudinga Rusijai. Dabar mes matome šimtus tūkstančių žuvusių ir tai gera pamoka, kad taika iš esmės neišsprendžia problemos, reikia daugiau matyti. Ir jei mes dabar padarysime kažkokią dirbtinę taiką, tai vėl užkonservuosime kažkokius dalykus, procesus, kurie išsiverš ir tada, nenoriu sakyti, milijonai žus, bet vėl bus. Mes tik atidedame augančiai kartai, kad jie mirti turės, jei neišspręsime šitos problemos dabar. Tai čia viena svarbi pamoka, kurią mes turime išmokti ir kartoti.
Ta perspektyva vienerių metų yra žiauri, bet jei pažiūrėsime, kas prie to privedė, žinoma, Putinas dėl visko kaltas, bet atsakomybė yra ir tų politikų, kurie kūrė Minsko susitarimus. Juos palaikė ir Lietuvoje, tiesa, nebuvo daug. Ir tuometė Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pozicija visada buvo, kad gerai yra tie Minsko susitarimai, ir Europos Komisija, ir Europos Sąjunga sakė, kad gerai. Mes dabar sakome, kad mes sakėme, kad mes žinome kažką, bet tai nebuvo visuotinis žinojimas Lietuvoje. Aš prisimenu tik vieną politiką, kuris labai aiškiai sakė, kad taip bus, kaip dabar yra, tai Vytautas Landsbergis. Jis iškart pasakė, kad čia bullshit visas šitas reikalas“, – teigė A. Januška.
Jis pritarė minčiai, kad istorija gali pasikartoti, nes jau galima matyti ženklų, kad Vakarai, įskaitant ir JAV, vis stipriau „laužia“ Ukrainą, jos valdžią sėsti dėl taikos, kalbėtis apie taiką, nors niekas net nežino jos turinio. Esą planuojamas Ukrainos kontrpuolimas pavasarį gali būti paskutinis, jei jis nepavyks, tai liks tik derėtis dėl taikos.
„Pirmiausia yra problema su visuomenėmis, o demokratinėse valstybėse politikai turi reaguoti, ką žmonės mąsto. Amerikoje yra 50 ir 50 proc. taika bet kokia kaina prieš paramą iki galo, atrodo, kad ta dalis už taiką didėja po truputį. Vokietijoje tai yra akivaizdi 60 proc. žmonių nuomonė, kad reikia dabar taikos, kad per mažai dėl to daroma, kad reikia ne ginklus tiekti. Tai įsivaizduokime, kad tie visi politikai jaučia santykį su tais žmonėmis, ir atitinkamai elgiasi. Sakyčiau, kad tas politinis elitas dar visai neblogai laikosi, nes jie vis tiek visi bendrauja ir dauguma, kas gali būti, jei mes bandysime primesti taiką už Ukrainos teritoriją, už kažkokią narystę. Visuomenės spaudimo negalima ignoruoti, tai tam tikra prasme pavojinga, bet mes galime tam atsispirti, jei turėsime labai stiprią Rytų Europos koaliciją, kuri ir dabar yra vertinama, kuri labai aiškiai pasisako už tai, kad karas turi baigtis Ukrainos pergale. Įsivaizduoju, kad Vakarai nevisiškai įsivaizduoja, kokia yra situacija. Galvojama, kad jei susėsi su Putinu prie stalo, tai prie stalo gali atkovoti teritorijas. Bet Rusija niekada nesilaikė nei sutarčių, kurios padarytos prie stalo, ir niekada taikos pokalbiais neatidavė jokių teritorijų“, – pabrėžė A. Januška.
Gali sugriūti ir Europos Sąjunga
Tačiau teigiama, kad Vakarų lyderiai, kurie veikiausiai savo visuomenių yra spaudžiami palenkti Ukrainą derėtis dėl taikos, net nenori girdėti, kad tokia karo baigtis tik užprogramuoja kitą karą, kuris būtų neabejotinai didesnis.
„Suprantama, kad jie nenori girdėti tokio argumento, nes jis yra labai nepatogus, į jį labai sunku atsakyti. Mes sakome, kad bus blogai, o jie sako, kad jūs nežinote ateities, jei taip buvo, tai nereiškia, kad taip ir bus. Istorija gal ir neturėtų kartotis, bet vienas istorijos veikėjas Kremlius, nesvarbu, kas jame sėdi, turi savo veiklos metodiką, kad ji būtinai priveda prie istorijos kartojimosi. Tai ekspansinė politika, visą laiką Rusija turi plėstis, nes jei ji nesiplečia, patiria krizes. O Ukraina dar yra svarbu, nes tai yra pavyzdys, kad slavų tauta staiga eina į Vakarus ir gali parodyti Rusijai, kokia gali būti Rusijos perspektyva. Čia yra baisiausia argumentas šitai Kremliaus imperinei mąstysenai“, – aiškino diplomatijos ekspertas.
Paklaustas, koks, jo nuomone, bus tolimesnis karo Ukrainoje scenarijus, A. Januška teigė, jog tikėtina, kad Vakarai neatsisakys spaudimo tartis dėl taikos, kad Ukrainai bus suteikta paskutinė galimybė kontrpuolimui, o tada bus žiūrima, kuo jis baigsis, laukiama, kad gal jis įstrigs ir tada Ukrainos valdžia tarsi jau nebeturės išeities, liks tik sėsti prie derybų stalo.
„Toks scenarijus tikrai galimas, bet čia yra vienas nežinomasis. Neaišku, kaip Rusija jausis toje situacijoje. Tarkime, Ukraina užstringa, bet kaip Rusija – ar irgi užstringa beviltiškoje situacijoje, ar ji atsilaiko. Jei rusai bus geroje būsenoje, tai tada bus neįmanomos derybos, bus pasirinkimas toliau vis tiek teikti ginklus Ukrainai ir tikėtis, kad jie atsilaikys. Bet čia problema yra su ukrainiečių moraline situacija, nežinau, kiek jie dar gali atsilaikyti. Gal tie ukrainiečiai yra kažkokie ne žmonės, tikrai yra herojai. Ir ta nepasibrėžta Vakarų situacija, kad duodame, bet nepakankamai, gali išsekinti ir pačią ukrainiečių tautą. Ukrainiečiai pasakys, kad pavargome, tada nauja mobilizacija, pereitų daugiau teoriškai į partizaninį karą. Yra tokie scenarijai, bet vis tiek viduje nenorėčiau tuo tikėti.
Vis tiek Vakarų politikai supranta, kad jei dabar leisime Rusijai pasprukti nuo atsakomybės, tai tada mes turime didelę problemą, pirmiausia su savo principais, dėl kurių po II Pasaulinio karo praėjome tiek, kūrėme Europą, kur gerbiamos sienos, europinės vertybės. Jei rusai dabar iš to pabėga, tai mes sugriauname viską. Jei mes pripažįstame, kad teritorijas galima atkovoti jėga, jei rimtai užšaldysime tas teritorijas, kurios dabar yra užimtos, tai viskas, bet reiškia, kad Rusija pamynė, pažemino visą Europą ir Ameriką, ir visą Vakarų civilizaciją. Ir tai turės didžiules pasekmes. Sakyčiau, kad jei rusai nepralaimės, kas yra tikėtina, apskritai gali nelikti Europos, nebeliks Europos Sąjungos kaip tokios, nes nebeliks vertybių, kuriomis remiasi Europos Sąjunga“, – tvirtino A. Januška.
Lietuva – lyg narve su meška
Nors jis ir tvirtino, kad Vakarai visas šias grėsmės tikrai turėtų suprasti, problema vis dar išlieka nekintantis mąstymas apie Vladimirą Putiną.
„Visa vakarietiška sąmonė priima kaip duotybę, kad Putinas yra nenugalimas, kad jis negali būti įspraustas į kampą, mes jam turime palikti išeitį, o su taika turi sutikti tie, kas yra aukos, Zelenskis ir kiti. Tai, kai siūloma taika, tai iš anksto matoma, kad Putinas gali nesutikti, bet mes turime sutikti už taiką rusams atiduoti kažką, o kompensacija Ukrainai gali būti artimesnė perspektyva narystei NATO ar ES“, – didelę problemą įvardijo A. Januška.
Ar visa tai reiškia, kad realybėje karo taip ir nepavyks sustabdyti, jis gali tapti net globaliniu, nes Kinija gali pradėti tiekti ginklus Rusijai, o tuomet dar reikšmingiau įsikištų ir JAV?
„Manau, kad šis karas gali tapti globaliu, jei ukrainiečiai nepasieks esminio lūžio. Kas tai yra? Jei dabar ukrainiečiams pavyktų atsikovoti visus pietus, sugrįžti iki prieš metus buvusią situaciją, kai Krymas izoliuotas, ir tada užbombarduoti tiltą, Krymas tampa izoliuotas, tada galima kažką bandyti kalbėtis, tada galėtų kažkas būti. Bet, žinoma, paraleliai, kaip Kissingeris derėjosi su vietnamiečiais, matyt, turėtų vykti karas, jei ir vyks taikos derybos, Ukraina turėtų toliau kariauti, bandydama išstumti rusus vis toliau, kad Rusijos pusė prie derybų stalo žinotų, jog kuo ilgiau čia sėdi, tuo daugiau jų išeina. Manau, kad tai gana realistinis scenarijus.
Nemanau, kad Vakarai gali leisti, jei neįvyks kažkoks stebuklas ar „kolapsas“, tai, manau, vis tiek labai realistinis scenarijus, kad Ukraina kažkokių esminių pergalių pasieks, nors ir negalutinių.
Bet kas darysis? Manau, Rusija iš esmės užsidarys savyje, ir koks realus scenarijus, kas bus su Rusija, tai ji taps Iranu, Šiaurės Korėja, tokia valstybe, kuri yra izoliuota iš visų pusių, ir sieks revanšo net ir Rusijos karinio pralaimėjimo atveju. Net jei neįvyks visiškas „kolapsas“ pačios Rusijos valdžios, tai ji bus tokia uždara Irano tipo valstybė, kuri kariaus su visu pasauliu, naudos visas priemones. Tai mums didžiausias pavojus, o mes laiko neturime, mums reikia labai mąstyti apie tai, finansų neturime investuoti į savo karines galimybes per dvejus metus. Čia yra tai, kas gali atsitikti.
Visi, kurie prisiima atsakomybę už valstybę, turi apie tai galvoti. Visada reikia galvoti apie blogiausią scenarijų, o jis dabar realiausias, bet mes gyvename atsipalaidavę, nes netikime, kad tai įvyks, mūsų viduje yra netikėjimas. Aš iki vasario 23-iosios vakaro netikėjau, kad bus tas karas, nes viduje tikėjau, kad tai yra feikas, kad mus nori „išdurti“. Mes gyvename laisvai, galima sakyti, kad mes esame Rytų pafrontės Europa, kuri yra įmesta į narvą su meška. Ir Lietuva galvoja, kad mes būsime suvalgyti paskutiniai ar galbūt išliksime tame narve. Tai tokios būsenos esame. Bet niekas negarantuoja, kad mes nebūsime pirmi, kad meška nepasirinks mūsų pirmų iš tų penkių ar šešių pafrontės valstybių. Mes to dar nelabai suvokiame. Neaišku, ką rusai darys, gali būti hibridinių dalykų, ir tai labai realus scenarijus, kurio neįmanoma ignoruoti. Bet problema ta, kad mes Lietuvoje nežinome, ką su tuo scenarijumi daryti“, – aiškią grėsmę įvardijo A. Januška.
Jis tvirtino, kad Lietuva žūtbūt turi kuo greičiau ruoštis galimai Rusijos agresijai, siekti strateginės partnerystės su Lenkija, nes tai yra vienas iš būdų atgrasyti Kremlių.
„Lietuvai reikia ruoštis labai rimtai, ir tas laikas labai trumpas, mes neturime penkerių metų. Gal kitais metais matysime kitą perspektyvą, bet dabar ji tokia, reikia sprendimų, bet biudžeto sprendimų nėra. Iš Miuncheno saugumo konferencijos išsinešiau svarbiausią žinią, jog Norvegijos premjeras kalbėjo apie Ukrainos karo pamokas, jis pasakė, kad mes suvokėme, jog neapsisaugome nuo Rusijos raketų, kurios sunaikins Norvegijos infrastruktūrą. Ir jie sukūrė dvi komisijas, ką padaryti, kaip apsiginti, oro erdvės gynyba yra svarbiausia. Mums, kurie už 30 km nuo Vilniaus turime Baltarusiją, kurie turime Kaliningrado sritį, oro gynyba yra absoliučiai svarbi, raketos sudaužytų visą infrastruktūrą, tai neišvengiama. Visa problema, kad reikia ruoštis, kaip atgrasyti, jog tai nebūtų daroma. Tas NATO 5 straipsnis turi savo atgrasymą.
Vokiečiai mūsų neišgelbės, bus per mažai, tai nepakankamai atgraso, todėl mums reikia kalbėti su lenkais, nes jie priartėjo prie 4 proc., ir bus 5 proc. BVP gynybai skiriami, jie dabar perka ginklų iš Pietų Korėjos, jie stato prieštankines užtvaras. Mūsų politikai, ministrai turi sakyti, kad mums reikia užsienio kariuomenės, o Lietuvos kariuomenei ta užsienio kariuomenė – vos ne šuniui penkta koja, nes čia pinigus reikia dalintis, čia infrastruktūras reikia kurti, o mūsiškiams reikia ginklų. Ir kai pradėjau kalbėti, kad mums reikia strateginės partnerystės, kad reikia, jog lenkai ateitų, sako, tegul jie stovi savo pusėje prie Suvalkų koridoriaus, jei reiks, ateis.
Bet mes dabar turime investuoti, ir tų kelių procentų tikrai neužteks. Čia reikia susitarti su visuomene, blogai, kad su ja nesikalbama. Mes kartais matome viešoje erdvėje, kad didžiuliai pinigai skiriami KAM, bet kyla skandalų, o nėra paaiškinimų, kodėl turime pirkti ginklų, kodėl kuriame infrastruktūrą, kaip prašome lenkų, kad ateitų. Jei norime, kad pas mus būtų kita kariuomenė, kad ji kartu prisiimtų pirmą smūgį, tai tos kariuomenės čia turi būti daugiau, ir už tai reikia sumokėti, bet tada nebus karo, tada Rusija neišdrįs pulti, nes tada būtų užpuolimas Lenkijos ir tikrai kiltų didžiulis karas“, – išeitis, kaip Lietuvai apsisaugoti, vardijo A. Januška.
