Dėl šio pojūčio kyla begalės kitų problemų – pradedant nepilnavertiškumo kompleksu, baigiant klausimu, kam mes gyvename, jei anksčiau ar vėliau viskas baigsis. Ar mes ir toliau liksime viskuo besiskundžiančia savižudžių tauta, kaip patys save vadiname?
- Ar pati kada nors svarstėte, kodėl žmogus taip nusivilia gyvenu, kad ryžtasi savižudybei?
- Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausia problema žmogui nuo pat paauglystės, yra tyla. Viena vertus, ji gali būti padedanti, palaikanti, supratinga, kita vertus, žlugdanti, kaip siena, kurios, tu žinai, tikrai nepramuši. Tarsi realiai tavęs nebūtų. Mano manymu, tas jausmas, kad tavęs nėra, yra didžiausia šiuolaikinio pasaulio bėda. Gyvenimo tempas yra beprotiškas, šiuolaikinių technologijų pažanga – stebinanti. Mes matome, kiek daug gali dirbtinės smegenys ir kiek mažai – mes patys. Tačiau būtent dėl to pasijuntame sumenkę savo pačių išradimų akivaizdoje.
Pagrindinis klausimas, kuris mums visiems kyla – kam mes gyvename, jei anksčiau ar vėliau vis tiek viskas baigsis? Mano manymu, būtina apie tai mąstyti ir ypač kalbėtis šia tema su vaikais. Vaikams juk nuo ankstyvos vaikystės taip pat kyla tokie klausimai. Kartais matai, kad vaikas apsiverkia, nes jam yra baisu, nes jis nežino, kaip bus, kai nebebus mamos, tėčio, jo paties. Reikia suprasti, kad nuo to, kaip atsakysime vaikui į šį klausimą, tokį pojūtį jis nešis per visą gyvenimą – arba pakylėtą būseną, arba nusivylimą, arba klaikų siaubą, jeigu jam tėkšti – žinai, viskas baigsis ir nieko nebeliks. Net jei esame nereligingi, jausdami atsakomybę už gyvybę, negalime taip pasakyti mažam žmogui.
- Pati esate mama. Ar Jūsų penkiametis sūnus jau uždavė tokį klausimą
- Mes patys užbėgome už akių tokiems klausimams. Kažkada jam paaiškinome, kad žmonės auga, sensta ir vėliau išeina iš šio pasaulio, kadangi jau viską jame nuveikė, ir kažką veikia kituose pasauliuose. Tačiau kaip ten jiems sekasi, mes negalime žinoti. Kad viskas nesibaigia – tai, manau, pagrindinis žmogaus pojūtis, todėl pasaulyje yra be galo daug religijos formų. Galima išsirinkti tokią, kuri priimtiniausia. Ši atsvara kokia nors forma turi būti.
- Koks yra Jūsų gyvenimo varikliukas?
- Mano gyvenimo varikliukas visada buvo meilė gyvenimui, kuri atsveria mirties siaubą. Juk realiai viskas, ką tu darai, anksčiau ar vėliau baigiasi: spektaklio repeticija, albumo įrašymas, koncertas, net vaikai išauga ir mus palieka. Tų pabaigų tiek daug, kad su jomis tiesiog reikia surasti kažkokį savo santykį, susitaikyti su jomis. Aš į kiekvieną situaciją, kuri baigiasi, žiūriu kaip į pamoką: ką tu iš jos išmokai. Atsisėdi, peržvelgi buvusį etapą ir suvoki, kad dabar esi šiek tiek kitoks. Ir apima labai geras jausmas. Neprisijaukinus visų tų baisių dalykų, kaip pabaiga ir mirtis, jie gali užgraužti taip, kad po to reikės kitų žmonių pagalbos. Nesakau, kad man pačiai yra lengva. Kai lieki su savo mintimis ir dar, ne duok Dieve, pavargęs, visokių akimirkų būna.
Žmonėms, kurie atradę religinį kelią, yra lengviau, nes jie visą laiką pasitiki Dievu. Nors aš visą vaikystę taip pat augau religingoje aplinkoje, ieškau savo santykio su Dievu, savo pokalbio būdo. Ko gera, man tiesiausiai šis santykis mezgasi per muziką. Manau, kiekvienam žmogui reikėtų atrasti savo būdą, kaip jis gali šnekėtis su didesne už jį jėga, kuriai rūpi, kad tau būtų gera šiame pasaulyje, nes ji tave paleido į jį. Aišku, kad tai ne tėvai, todėl savo vaikus reikia paleisti. Jei tėvai bando prie savęs pririšti savo vaikus, dažniausiai tai būna skaudžios istorijos. Reikia išmokti paleisti žmones ir atrasti tą atramą, kuri net ne ant žemės, o kažkur tvyro ore. Vienam tai gali būti religija, kitam – kūryba, trečiam – dar kažkas. Ir labai svarbu nepamiršti, kad žmonės sutverti bendrauti. Jei matai, kad žmogui reikia pabūti kito žmogaus šalia, turi su juo praleisti kažkiek laiko, kad netaptum kaltininku to, dėl ko graušiesi visą gyvenimą.
- Kokia Jūsų asmeninė patirtis? Ar neteko patirti tos žlugdančios tylos, apie kurią kalbėjote?
- Kaip vertinate atvejus, kai savižudybė romantizuojama ar net suestetinama?
- Savižudybės romantizavimas yra visiška nesąmonė. Argi taip tas žmogus gali padaryti įspūdį aplinkiniams? Reikia nepamiršti, kad jis nepamatys, kaip žmonės reaguoja. Mane labai sukrėtė, kai išgirdau žmonių, kuriems dėl savo darbo ypatumų tenka susidurti su savižudybių situacijomis, pasakojimus, kad kai žmogus žengia šį baisų žingsnį ir kelio atgal atgal jau nebėra, jis pradeda rėkti ir kviestis pagalbos, nes supranta, kad padarė didžiausią nesąmonę. Savižudybė prieštarauja žmogaus prigimčiai, nes pagrindinis žmogaus instinktas – išgyventi bet kokiomis sąlygomis ir, kiek įmanoma, ilgiau. Šis išgyvenimo troškimas – tiek mūsų laimės pojūčio, tiek mūsų geros sveikatos pagrindas. Mintys apie savižudybę paprastai susijusios ne su žmogaus prigimtimi, o su žmogaus pagalbos šauksmu.
- Ką manote apie atmosferą mūsų visuomenėje? Kodėl esame vadinami paniurėlių ir savižudžių tauta?
- Nieko panašaus. Aš mūsų visuomenę vertinu labai gerai. Neretai žmonės, neturėdami ką pasakyti, pradeda nuo to, ką girdi aplinkui. Kad mes šiek tiek zyziame, tai faktas, tačiau mes zyziame dėl to, kad esame maži. Kita vertus, mūsų noras būti dideliems yra kur kas didesnis negu visi zyzalai kartu sudėjus. Gigantomanija iš tiesų Lietuvoje pakankamai veši. Mes turime daug planų, susijusių su pasauline karjera, su noru nuversti kalnus, pakeisti pasaulį. Labai daug lietuvių užsienyje tampa įvairių idėjų įgyvendintojai. Ta karta, kuri važiuodavo indų plauti, jau atidirbo. Šie žmonės baigė studijas ir dirba rimtus darbus. Pavyzdžiui, tiek Holivude yra daug lietuviškų šaknų turinčių žmonių, tiek visur kitur pasaulyje.
Aš dedu didžiules viltis į dabartinį jaunimą. Tik svarbu, kad šie jauni žmonės, turėdami visas galimybes, nebematydami Lietuvos kaip uždaros teritorijos, nepamirštų to, kas yra jų tėvų viduje – gelmės ieškojimo. Gyvenimo esmę sudaro santykiai tarp žmonių – tiek užsienyje, tiek čia. Jei išvykęs jautiesi blogai, tai ženklas, kad reikia sugrįžti ir mylėti tuos artimus žmones, kurie gyvena čia. Aš pati daug laiko praleidau ne Lietuvoje, bet kai tu grįžti, supranti, kad tai tavo šalis, tavo žmonės. Tu gali suprasti iš pusės žvilgsnio, kuo jie gyvena ir kaip gyvena. Mes visi nemėgstame šalčio, rudenį visi jau pradedame laukti vasaros ir pan. Tas bendrumo jausmas šildo, tik reikia nebijoti dažniau nusišypsoti aplinkiniams. Man irgi tai nelengva, bet stengiuosi tai keisti. Su sese esame sutarusios, kad sakytume viena kitai komplimentus ir už juos dėkotume. Užuot aiškinusis, kad kitas žmogus ką nors supranta ne taip, daug geriau jį už ką nors pagirti, pasakyti ačiū už tai, ką jis padarė tau gera. Pavyzdžiui, pasakyti „ačiū“ mamai, kas būna neretai labai sunku.
- Žinoma. Užaugus šiandieniniams vaikams gyvenimas dar labiau keisis. Tai žmonės, kurie nematė sovietmečio, nepatyrė baimės išsakyti savo nuomonę, nes būsi išvežtas ar uždarytas. Aš pati viso to patyrusi mažai, baisiausias mano atsiminimas – Sausio 13-oji. Žmonės, kurie su tuo visai nesusidūrė, bus šviesesni. Lietuviai per savo istoriją jau parodė, kad jiems reikia duoti priešą ir tuomet jie labai susivienija. Dabar reikia išmokti susivienyti ne prieš priešą, o geriems darbams. Beje, tai mes irgi mokame – koncertai, skirti surinkti lėšų sergantiems vaikams ar tiems, kuriems reikia pagalbos, sulaukia didžiulio atgarsio. Mes įrodome, kad esame dosnūs. Aš pati optimizmo šviesą stengiuosi skleisti per muziką. Kaip tik prasidės mano koncertų turas per Lietuvą. Noriu pasakyti, kad jei žmogui labai reikia su kažkuo pasikalbėti, jis visada gali prie manęs prieiti – prieš koncertą ar po jo. Aš esu atvira. Nebūtina savo emocijų laikyti savyje, reikia nebijoti apie jas pasikalbėti. Ir jos tiesiog praeis.
Šis interviu parengtas savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“, kurią inicijavo emocinės paramos telefonu ir laiškais tarnyba „Jaunimo linija“, dalis. Kviečiame apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėti prie „tylos mažinimo“.