Delfi jau skelbė, kad Turkijos naikintuvas virš Sirijos šiaurės vakarinės Idlibo provincijos antradienį numušė trečią per pastarąsias kelias dienas Damasko režimo karinį lėktuvą. Lengvąjį atakos orlaivį L-39 pilotavęs siras katapultavosi, tačiau neišgyveno.
Šis incidentas – tik vienas pavyzdys iš pastaruoju metu paūmėjusios įtampos Idlibo provincijoje, kur verda nuožmūs mūšiai tarp Sirijos režimo pajėgų ir „sukilėliais“ vadinamų grupuočių, kurias visiškai atvirai remia Turkija. Sirijoje vos per kelias savaites jau žuvo dešimtys turkų karių – Ankara atsakė artilerijos smūgiais ir aviacijos antskrydžiais prieš sirų pajėgas, nukaudami daugiau nei šimtą režimo karių.
Vis garsiau kalbama, kad šis konfliktas gali įtraukti ir NATO, mat Ankara toliau prašo didesnės NATO paramos, nors iki šiol Aljansas apsiribojo tik žodiniais pažadais ir politiniu užtarimu.
Tuo metu Sirijos režimą remianti Rusija vien žodiniais įspėjimais neapsiriboja ir toliau telkia pajėgas – į Viduržemio jūrą link Sirijos krantų permestas jau ketvirtas per pastarąją savaitę laivas, šį kartą desantinis, su nežinomu kroviniu.
Į Sirija per pastarąsias tris dienas Rusija atsiuntė jau 8 transporto lėktuvus Il-76, kuriais buvo pristatytos priešlėktuvinės gynybos sistemos bei personalas – būtent Turkijos aviacija daro didžiausią žalą režimo pajėgoms.
Tiesioginio susidūrimo rizika auga, mat prie režimo pajėgų prisišlieję Rusijos karo policininkai – daugiausiai iš čečėnų suformuoti daliniai, o dar didesnė rizika kyla ore, kur be turkų naikintuvų, sirų lėktuvų taip pat veikia ir Rusijos karo aviacija. Atrodytų, kad Turkijos lyderis Recepas Tayipas Erdoganas visiškai be tikslo įsivėlė į konfliktą Sirijoje. Tačiau ekspertai tikina, kad toliaregišku strateginiu požiūriu nepasižymintis R. T. Erdoganas vis dėlto turi savų kozirių ir jo taktinis blefavimas susijęs ir su jo paties įsivarymu į kampą.
Siekia išlaikyti savo galios įvaizdį
Turkija turi būti pašalinta iš NATO, Turkija nusisuka nuo Vakarų ir puola į Rusijos glėbį – tokios antraštės dar prieš kelis mėnesius mirgėjo pasaulio žiniasklaidoje, vertinant Ankaros karinę operaciją Sirijoje – iš pradžių prieš kurdus, o vėliau, remiant Sirijos režimui besipriešinančius sukilėlius, ir Sirijos šiaurinėje dalyje. Čia jau dislokuoti tūkstančiai turkų karių, šimtai karinės technikos vienetų, laikančių Idlibo – paskutinio pasipriešinimo židinio kontrolę. Dar daugiau karių ir technikos sutelkta pasienyje.
Ir nors Turkija išties dar visai neseniai buvo laikoma Rusijos sąjungininke dėl sprendimo įsigyti priešlėktuvinės gynybos sistemų S-400, dėl ko pašlijo Ankaros ir Vašingtono santykiai, Turkijos Hacettepe universiteto profesorė Sebnem Udum Delfi tikino, kad iš tikrųjų tai nėra strateginis poslinkis.
„Turkijai narystė NATO yra kritinė dėl branduolinio skėčio. Tai taip pat yra JAV įsipareigojimų Turkijos saugumui simbolis. Be to, tai susiję ne tik su turkų saugumo politika, bet ir psichologija po Pirmojo pasaulinio karo, kai turkai bijojo prarasti teritorijas ir būti padalinta. Mums reikia aljansų. Todėl Ankaros santykiai su JAV – ypač galinga valstybe yra ypatingi, jie bus išsaugoti, o santykiai su Rusija yra kitokie“, – tikino ekspertė. Jos teigimu galėjo pasirodyti, kad Turkija išties link Rusijos, o Ankara gali netgi nusisukti nuo Aljanso ir siekti savų branduolinių ginklų. Bet ne viskas taip paprasta.
„Erdogano pozicija dėl branduolinių ginklų, suprantama iš R. T. Erdogano pasisakymų, yra susijusi ne tiek su pačiais ginklais, kiek su lygybės principu.
Svarbiausias žodis kalbose yra lygybės principas, Turkija nori būti matoma lygiavertė ar galinga, kaip ir pasaulinės galios. kai mūsų šalis buvo sukurta, kilo rimta išgyvenimo problema, kaip Turkija buvo matoma karo nugalėtojų. Todėl pabrėžta europietizacija ir mažiau dėmesio skirta Osmanų imperijos praeičiai. Tačiau nuo XXI a. nauja užsienio politika, ypač užsienio reikalų ministro Ahmeto Davutoglu, buvo įkvėpta būtent osmanų istorijos. Jis matė naują tilto tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį, leidžiantį Turkijai būti aktyvia ir spręsti regioninius reikalus“, – sakė pašnekovė.
Būtent todėl Turkija esą siekia pademonstruoti savo galią visur – tiek derybose su JAV, tiek su Rusija, tiek NATO viduje. Pavyzdžiui, tai, kad Turkija blokavo NATO gynybos planus Baltijos šalims, anot ekspertės, nereiškia, jog toks sprendimas buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Lietuvą ar Lenkiją – Turkija tenorėjo parodyti, kad turi svertų derybose ir jais pasinaudos.
„Kita vertus, kai kalbama apie poslinkį į Rusijos orbitą – to nėra, tiesiog išlieka galios šaltinių diversifikavimo politika – taip, mes esame įsipareigoję NATO, bet kai kalbame apie savo geografiją, grėsmes ir rizikas, mes negalime ilgai laukti atsakymų. Su tokia problema jau susidūrėme du sykius. Kitais atvejais ginkluotės pardavimą varžė sąlygos ir įsipareigojimai dėl raketinių technologijų kontrolės režimo. Tad kai vertiname ūmias grėsmes, renkiesi tinkantį pasiūlymą. Tai ne mentaliteto poslinkis, bet politinis sprendimas“, – sistemų S-400 įsigijimą aiškino S. Udum.
Šventas Kario kultas
Vis dėlto S-400 sandėris dabar jau atrodo praeitis – Rusija pati dislokuoja šias sistemas Sirijoje ir raketos gali būti nukreiptos į turkų lėktuvus, kurie vis drąsiau skraido virš Sirijos.
Po 2016-ųjų nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoganą autoritarizmo dvelksmą ir cenzūrą pajutusioje Turkijoje net ekspertai ar juo labiau kariškiai nenori atvirai prieštarauti šalies lyderiui viešai ar aiškinti jo motyvus. Tačiau ypač mėgstamos metaforos ir vaizdingi išsireiškimai.
Pavyzdžiui, apie R. T. Erdogano strategiją daug ką pasako posakis, kad „karavanas suformuojamas kelyje“. Taigi – strategijos dar gali ir nebūti. Kita vertus, turkai gerai prisimena, kad jų šalis per savo istoriją kariavo 13 karų su Rusija ir daugelis jų buvo nesėkmingi – todėl su rusais reikia elgtis atsargiai. Bet kartu prisimenama ir kitkas – draugystė su Rusija ilgai netrunka, nes „Rusija yra kaip balta žiemos saulė – ji šviečia, bet nešildo“. Tačiau kodėl Turkija taip rizikingai elgiasi Sirijoje, kur gali bet kada prasidėti kariniai veiksmai su rusų kariais?
Juo labiau, kad turkai, regis, žino vieną pamoką: 2015-siais virš Turkijos rusų lėktuvą numušę turkai vėliau sulaukė didelės dozės dezinformacijos, ekonominio, politinio spaudimo, ekonominių sankcijų ir turistų boikoto. Turkija iki šiol priklauso nuo Rusijos energijos išteklių, ypač dujų, o taip pat turistų, žemės ūkio eksporto. Tad konfliktas su rusais atrodo nelogiškas.
Kita vertus, Turkija gali neturėti kitos išeities – įžengę į Idlibo provinciją iš jos taip lengvai pasitraukti Turkija negali, nes tai būtų laikoma valdžios pralaimėjimu ir pažeminimu. O būtent to turkai negali sau leisti dėl istorinių priežasčių ir nacionalinio mentaliteto.
„Tai nėra mūsų karinės kultūros dalis, pas mus svarbus karinis heroizmas. Tas, kas nori tapti lyderiu, prezidentu, turi įrodyti savo gebėjimus mūšio lauke prieš technologiškai pranašesnį priešininką, vien savo raumenų ir smegenų galia.
Ir bendrai, turkams labai rūpi kariai, net 2016-ųjų nepavykęs perversmas nepakeitė turko kariškio įvaizdžio, turkai palaiko kariuomenę, tai mūsų genuose, esame kariuomenės nacija. Tai nėra šalies institucija, tai yra visuomenė“, – pabrėžė S. Udum.
Turkijoje žinoma, kad karys besąlygiškai klauso griežtų įsakymų – jei siunčiamas mirti, jis herojus, kankinys. Mehmečikas. Tai yra armijos šalis. Todėl R. T. Erdoganas juos siųs ir jie paklus.
Tik jei prieš 20 metų karininkai buvo sprendimų priėmėjai, tai dabar tokie yra politikai, o kariuomenės vadas yra niekas. Net jei visa aukščiausia vadovybė pasikeitė, liko lojalistai – dalis karininkų iki šiol nesitraukia iš pareigų, apsimeta lojaliais nenorėdami užleisti vietos lojaliems padlaižiams. Todėl tokia karinė valstybė yra pernelyg išdidi, kad atsitrauktų vien dėl rusų ar juo labiau sirų spaudimo.
Galiausiai laukia naujas susitarimas
„Derybose, kai nori gauti daugiau, spaudi oponentą kiek tik gali ir parodai, kad turi kitų pasirinkimų. Vis dėlto manau, kad galiausiai nesugadinsime santykių nei su Rusija, nei su JAV, suvaldysime šį procesą norėdami parodyti, kad nesame didžiųjų galių įrankis. Kai žmonės pamato, kad kažką rimto darai nepaisydamas didžiųjų galių prieštaravimo ar su tuo susijusios rizikos, tai, matyt, išties esi jėga, su kuria reikia skaitytis. Tai yra įvaizdžio konstravimo dalykai.
Sirijoje Turkija tenori turėti įtakos, suvaldyti migracijos srautus, todėl susidūrimas su Rusija nebus ilgalaikis, galiausiai žmonės susės prie bendro stalo, pasikalbės ir ras sprendimą. Galiausiai Turkija tikisi, kad būtent Rusija įtikins Siriją “, – sakė ekspertė.
