Kitų tokio politinio ilgaamžiškumo pavyzdžių nei dabartinėje, nei tarpukario Lietuvoje nepasitaikė. Per beveik ketvirtį amžiaus, praleistą parlamente, užkietėjęs kairysis laisvamanis Č. Juršėnas matė girtų jedinstvininkų „delegaciją”, besiveržiančią į Aukščiausiąją Tarybą (AT) ir reikalaujančią tuometinio šalies vadovo Vytauto Landsbergio galvos, kolegas parlamentarus, besimatuojančius dujokaukes ir laukiančius sovietų armijos antpuolio, vėliau, Lietuvos euroatlantinės integracijos laikais, pats Seimo galerijomis vedžiojo britų karalienę Elžbietą II su palyda, mandagiai primindamas karališkajai porai, kad viduramžiais Anglijos Karalystė buvo gerokai mažesnė už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ilgametis Seimo vadovas Č. Juršėnas gali paliudyti, kaip skaudžiai keitėsi visuomenės požiūris į tautos atstovybę: Lietuvos piliečių, 1991 m. sausį galėjusių paaukoti gyvybes už savo parlamentą, vaikai po 18 metų daužė Seimo langus.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo Seimo vicepirmininko Česlovo JURŠĖNO, kodėl jis, gana garsus LTSR žurnalistas, į parlamentą pateko tik Nepriklausomybės laikais, ir ką veiks padėjęs į stalčių Seimo nario mandatą – rengs TV laidas, kandidatuos į Europarlamentą ar, naudodamasis LSDP garbės pirmininko pareigomis, stengsis, kad parlamentas visada būtų Lietuvos politinio gyvenimo centras, nebijantis atstatydinti ministrų ir netgi šalies prezidentų.
- Garsėjate pedantiškumu, tai gal suskaičiavote, kiek Seimo sesijų Jūsų „sąskaitoje“ iš viso, įskaitant ir neeilines? Kurios įsimintiniausios?
- Tokia statistika pasirūpino kiti žmonės. Kadangi per metus būna dvi sesijos, pavasario ir rudens, o aš parlamente praleidau beveik 23 metus, mano gyvenimo tyrinėtojams nesunku buvo suskaičiuoti, kad posėdžiavau 46-iose eilinėse sesijose (kelios, tiesa, nutrūko anksčiau, mat baigėsi Seimo kadencija), o neeilinių įvairiais laikotarpiais būta 32. Taigi iš viso 78-ios. Įsimintiniausia ir svarbiausia, be abejo, buvo ta, kuri prasidėjo 1990 m. kovo 10-ąją. Rytojaus dieną Aukščiausioji Taryba balsavo dėl istorinių sprendimų. Neužmirštama ir pratęstoji 1990 m. rudens sesija. Ji truko net iki 1991 m. kovo mėnesio, sutapo su Sausio 13-osios tragedija. Tada buvo išbandoma kiekvieno parlamentaro, Kovo 11-osios akto signataro tvirtybė. Atlaikėme.
Žinoma, gerai prisimenu ir pirmąją, kaip čia taikliau pavadinus, mūsų pakraipos (kairiosios daugumos – red. past.) Seimo sesiją. 1992 m. pabaigoje-1993 m. pradžioje reikėjo skubiai rengti šalies prezidento rinkimus, steigti Konstitucinį Teismą. Pirmosios trys tos kadencijos Seimo savaitės man, laikinajam parlamento pirmininkui, buvo tikras košmaras – neturėjau nei pavaduotojų, nebuvo nei Seimo prezidiumo, nei valdybos. Vienam teko atsakyti už viską, organizuoti svarbiausius darbus. (O Seimo vadovybės ir eilinių narių teisinę padėtį, parlamento struktūrą, Seimo komitetų ir komisijų įgaliojimus, parlamento sesijų tvarką, įstatymų leidybą apibrėžiantis nuolatinis Seimo statutas, dar vadinamas parlamento Konstitucija, patvirtintas tik 1994 m. vasario 17 d., įsigaliojo vasario 26 d. – red. past.).
Nesikuklinsiu. Tiek metų, kiek aš, Lietuvos parlamente nepraleido net ir joks tarpukario Pirmosios Respublikos politikas. Normalus parlamentarizmas tada truko nuo 1920 m. gegužės iki 1927 m. balandžio, o tariamas (smetoninis) parlamentarizmas – 4 metus. Net ir sudėjus abu laikotarpius, vis viena mažiau nei 22,5 metų. Tiek laiko aš turiu Seimo nario mandatą. Kitos tokios ilgos, nepertraukiamos parlamentinės kadencijos nebuvo nei Pirmojoje, nei dabartinėje Antrojoje Respublikoje.
- Politikos apžvalgininkai tvirtina, kad nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų sulig kiekviena kadencija Seimo įvaizdis vis blanksta, kuo toliau, tuo labiau prastėja parlamentarų darbo kokybė, įstatymus leidžia atsitiktiniai žmonės, skandalistai. Kodėl taip nuvertėjo parlamentaro mandatas?
- Mes patys juk neįsiveržėme į Seimą. Aš jau šeštą kadenciją jame dirbu. Esu vienintelis toks. Ir nė karto jėga neprasibroviau. Mane ir visus kitus parlamentarus išrinko žmonės. Už kokius tautos atstovus visuomenė balsuoja, tokį Seimą ir turi. Bet nesutinku, kad Seimas nepataisomai sugedęs. Kiekvienas parlamentas nuo 1990-ųjų atliko savo užduotis, ir Lietuva žengė pirmyn. Aukščiausioji Taryba buvo revoliucinė institucija, pakeitusi valstybės santvarką, nors, tai padarę, AT deputatai susipjovė tarpusavyje. Taigi skeptikai arba juodieji metraštininkai gali džiūgauti – jau tada prasidėjo parlamento erozija. 1992-1996 metų Seimui (Č. Juršėnas buvo jo pirmininkas - iš pradžių laikinasis, po to – nuolatinis – red. past.) reikėjo įgyvendinti naująją Konstituciją. Pagrindinius kuoliukus sukalėme.
Vėlesnių kadencijų Seimams teko rūpintis, kad Lietuva įstotų į NATO ir Europos Sąjungą. Kokia bebuvo parlamentų sudėtis, geriau ar blogiau Lietuvos piliečiai vertino savo atstovybę, vis dėlto parlamentarai atliko euroatlantinės integracijos namų darbus. Jie ypač sunkūs (ne tik visai valstybei, bet ir Seimui, kuriam reikėjo spėti laiku pakeisti esamus teisės aktus ar priimti naujus) buvo stojant į ES. Ir paskutinieji Seimai, nuolat esantys visuomenės nuomonės apklausų dugne, patvirtina svarbiausius įstatymus.
Kai kada net pralenkia vadinamuosius „geresniuosius“ praeities parlamentus. Sakysime, daugelį metų nebuvo priimami keli pačioje Konstitucijoje tiesiogiai minimi įstatymai. O šios kadencijos Seimas ėmė ir nubalsavo dėl konstitucinių įstatymų sąrašo.
Žurnalistų bendruomenė Seimo ydas dabar ypač paryškina. Žiniasklaida atskleidžia ne tik iš tikrųjų blogus darbus, bet perkrato ir kiekvieną Seimo veiklos smulkmeną, negailestingai prikala prie gėdos stulpo net ir truputį paslydusius parlamentarus. Virš Aukščiausiosios Tarybos tokio padidinamojo stiklo nebuvo, nors pirmasis „parlamentinis“ antausis buvo skeltas būtent AT koridoriuose. Neprisimenu, kad kada nors vėliau parlamentarai irgi būtų nesuvaldę rankų.
- 1991 m. sausį net sovietų kariuomenė nedrįso pulti Seimo, o 2009-ųjų sausį parlamento langai dužo nuo savų piliečių paleistų plytų. Kodėl per palyginti trumpą laiką įvyko toks mūsų visuomenės sąmonės lūžis - 1991 m. žmonės gynė savo atstovybę, net buvo pasirengę paaukoti už ją gyvybę, o 2009 m. niokojo arba buvo abejingi, nesulaikė rankų, pasirengusių sviesti akmenis?
- Nekorektiškas palyginimas. Tada mus puolė Maskva, o 2009-aisiais bent dalis iš minios, susirinkusios prie Seimo, buvo tiesiog provokatoriai. Teismas atitinkamai įvertino jų elgesį. O parlamentus policijai tenka ginti visame pasaulyje. Pasitaiko net ir baisesnių dalykų. 2009 m. pradžioje žmonės buvo pasipiktinę Seimo „naktine“ mokesčių reforma ir kitais nepopuliariais ekonomikos gelbėjimo būdais. Visuomenė nerimavo, kad gyvenimas pablogės, todėl ir žmonių nuotaikos buvo piktos, prislėgtos. Profesinių sąjungų lyderiai išvedė savo narius į demonstracijas, o provokatoriai nusitaikė į Seimo langus.
- Sovietų laikais net melžėjos, suvirintojai tapdavo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatais. Jūs ir tada buvote garsus žmogus, žinomas žurnalistas. Kodėl į parlamentą patekote tik Sąjūdžio laikais?
- Anais laikais buvo nustatytos tam tikros normos, kiek procentų LTSR Aukščiausiojoje Taryboje turi būti vyrų ir moterų, jaunų, senų ir vidutinio amžiaus žmonių, miesto ir kaimo gyventojų, inteligentų, darbininkų ir tarnautojų. Deputatų mandatai buvo numatyti ir valytojoms, ir inžinieriams, ir direktoriams. Net ir ne visi kompartijos sekretoriai į AT pakliūdavo, jau nekalbant apie inteligentus ir ypač žurnalistus.
Buvau „matomas ir girdimas“ žurnalistas – 1978-1983 metais teko vadovauti „Vakarinėms naujienoms“ (vakarinis laikraštis, leistas Vilniuje lietuvių ir rusų kalbomis nuo 1958 m. sausio iki 1999 m. lapkričio - red. past.), vienu metu buvau ir TV informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius. Pagal galiojusią mandatų paskirstymo sistemą tokiems, kaip aš, vietos LTSR parlamente neatsirado. Tik Sąjūdžio laikai suteikė galimybę atskleisti visuomenei savo sugebėjimus, įtikinti rinkėjus, kad esi pranašesnis už savo varžovus.
Į LTSR parlamentus liaudies atstovai būdavo atrenkami pagal kvotas, „nuleistas“ iš vietinės kompartijos centro komiteto ar iš pačios Maskvos, o per istorinių laisvėjančios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 24 d. rinkimų kampaniją turėjai prieš žmones vos ne nuogas stovėti (žinoma, perkeltine prasme), jie tave iš visų pusių apžiūrinėjo, kamantinėjo ir tik iki valios išklausinėję sprendė, ko esi vertas, ar galima tau patikėti atstovauti tautai. 1990-aisiais mane išrinko jau per pirmąjį ratą.
- 2006-aisiais Lietuvoje apsilankiusios Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vyras, Edinburgo kunigaikštis Pilypas, jus pavadino „gyva parlamentarizmo mumija“ (ar kažkaip panašiai). Įsižeidėte ar palaikėte šiuos žodžius komplimentu?
- Iš tiesų tai aš pats jų didenybėms pasakiau, kad esu „gyvas (veikiantis) Lietuvos parlamentarizmo eksponatas“, nes buvau pristatytas karališkajai porai kaip politikas, Seimo nariu renkamas nuo pat valstybės atkūrimo. Ar visiškai tiksliai kunigaikščiui mano žodžius išvertė, kaip jis vėliau kitiems perpasakojo mūsų pokalbį, kokie po to laikraščiuose pasirodė šio susitikimo aprašymai, gal kažkas norėjo įgelti man – nežinau, nesidomėjau.
Tiesą sakant, nelabai man ir svarbu. Tada vedžiojau karališkąją ekskursiją po Seimą, jiems labai stiprų įspūdį padarė stendai, vaizduojantys milžinišką Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Turėjau tokį šviečiantį pieštuką, juo rodžiau, kaip plačiai buvo nusidriekusi LDK, ir aiškinau: „Black sea“ („Juodoji jūra“) - „Baltic sea“ („Baltijos jūra“), „Baltic sea“ - „Black sea“. Karalienei tai buvo nepaprastai įdomu, ji pasikvietė savo vyrą ir paprašė, kad dar kartą parodyčiau įspūdingus viduramžių Lietuvos kontūrus. Kažkaip netyčia mano ranka krustelėjo ir pieštuko smaigalys nukrypo į salą, Didžiąja Britanija vadinamą. Palyginti su LDK žemėlapyje ji atrodė tokia mažytė...
- 2002 m. gegužės 15 d., būdamas Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, leidote, kad parlamente būtų iškabinta vadinamoji „istorinė“ raudona vėliava su Vyčiu. Nuo to laiko ji vis agresyviau braunasi į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, stumdama į šoną konstitucinę Lietuvos trispalvę, kuri daugeliui paprastų lietuvių yra brangiausia ir vienintelė. Kodėl politinis elitas taip pamėgo vėliavą, kurios istoriškumas labai abejotinas? Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Darius Baronas tvirtina, kad Gediminaičių laikais tai tegalėjo būti retai iškeliama kariuomenės pulkų, bet ne valstybės vėliava.
- Man nelabai patinka, kai raudona vėliava su Vyčiu vadinama istorine „kabutėse“. Per Žalgirio mūšį būtent ji plevėsavo virš Vytauto pulkų. Dar 1905 m. patriarchas Jonas Basanavičius įrodinėjo, kad „seniausia Lietuvos vėliava – raudona su baltu raiteliu viduryje, ją ir reikėtų laikyti Lietuvos tautine vėliava“. Tai ne naujiena. Ir jokia valstybės simbolių kompromitacija. Mūsų herbas – taip pat raitelis raudoname dugne. Tai gal apskritai raudoną spalvą panaikinkime?.. Trispalvė įrašyta į Konstituciją, ji lieka, o istorinė vėliava keliama tam tikrose vietose įstatymų numatytomis progomis. Šalia trispalvės. Jos puikiausiai gali drauge plaikstytis viena kitai netrukdydamos.
- Bet parlamentarai, agituojantys už istorinę vėliavą, nelabai gerbia svarbiausią jos elementą – Vytį. Ten, kur pagal parlamentinio etiketo taisykles tikrai turėtų kabėti istorinis Lietuvos herbas Vytis – 2007 m. įrengtoje Seimo plenarinių posėdžių salėje virš prezidiumo, jo nėra. Kodėl iki šiol sieną virš prezidiumo dengia „laikinas sprendimas“ – didelė trispalvė, nors salę projektavęs architektas Algimantas Nasvytis toje vietoje buvo numatęs didelį stilizuotą, metalinį (gal net paauksuotą) Vytį?
- Už tą „gal net paauksuotą“ Vytį tamstos kolegos mus „užkaltų“. Taip ir įsivaizduoju laikraščių antraštes - „Puota maro metu“. Tokia kompozicija labai brangiai kainuotų, o pinigų nėra. Architektų brolių dvynių Nasvyčių sumanymą vis atidedame iki geresnių laikų. Manau, per kitą kadenciją Seimas įstengs deramai sutvarkyti plenarinių posėdžių salės sieną virš prezidiumo. Viskas paruošta, net metaliniai strypeliai įkalti ir kai kurie kiti parengiamieji darbai padaryti. Tik reikia lėšų galutinai įgyvendinti šį sumanymą.
- Tuomet, kai 1990 m. kovo 11-ąją atėjote į Aukščiausiąją Tarybą, kuriai vėliau prigijo Atkuriamojo Seimo vardas, parlamentas buvo vadinamas „Lietuvos širdimi“. Ar dabar, kai atsisveikinate, Seimą dar galima taip pavadinti?
- 131 deputatas į Aukščiausiąją Tarybą susirinko 1990-ųjų kovo 10-ąją. Dar du deputatai atsirado kovo 11-ąją. Bet pirmasis AT posėdis vyko išvakarėse, todėl pagal tradiciją Seimo pavasario sesijas pradedame kovo 10-ąją. Atkuriamasis Seimas yra antiistorinis, atsiradęs post factum (vėliau) AT pavadinimas. Manyčiau, ir dabar per daug nenusikalstant istorinei tiesai Seimą galima vadinti Lietuvos širdimi. Mūsų šalis yra parlamentinė respublika. Na, anot Konstitucinio Teismo, su kai kuriais pusiau prezidentinės santvarkos bruožais. O parlamentinės respublikos centras, svarbiausioji vieta yra Seimas: jame priimami įstatymai, palaiminami įvairūs valstybės veikėjai, parlamente išklausomos Vyriausybės veiklos ataskaitos, pagaliau, Seime krinta ministrai ir netgi šalies prezidentai, verda karštos ir turiningos diskusijos. Mano nuomone, šis gražus palyginimas, užrašytas ant 1991 m. sausio barikadų, ir dabar tebėra prasmingas, kad ir kaip Seimas būtų kritikuojamas.
- Ar, baigęs politiko karjerą, nepaseksite kito garsaus Jūsų kartos žurnalisto, Algimanto Čekuolio pavyzdžiu ir nenuspręsite rengti TV pokalbių laidos? Juk 2001 m. kartu su dešiniųjų patriarchu V. Landsbergiu įdomiai ginčydavotės visuomeninės televizijos laidoje „Dviese valtyje”.
- Taip, visai nebloga ji buvo. A.Čekuolį aš pirmiausia pasikviečiau į savo laidas, po to jis nuėjo toliau ir ėmė sėkmingai rodytis TV ekrane savarankiškai. Kai dėl manęs, tai abejoju, ar, sulaukus tiek metų (Č.Juršėnui – 74-eri – red. past.), būtų labai išmintinga įkyrėti žiūrovams nebe jaunatviška savo išvaizda. Turiu kitų gerų ateities planų.
- Gal 2014 m. kandidatuosite į Europarlamentą, kur pasuka daugelis buvusių garsių ES valstybių politikų? Ar neatsisakytumėte pasiūlymo tapti ministru, jeigu socialdemokratams palankiai susiklostytų rinkimai į Seimą?
- Jeigu būčiau galvojęs apie Europos Parlamentą, turėjau apsispręsti anksčiau. Nesirengiu į jį kandidatuoti. Ir apie ministro portfelį negali būti nė kalbos. Vykdomosios valdžios veikla man ne tokia miela kaip parlamentaro darbas. Bet nuo parlamento, nuo politikos ir savo partijos tikrai nesiruošiu atitrūkti. Juo labiau, kad esu LSDP garbės pirmininkas, turiu teisę dalyvauti visuose partijos posėdžiuose ir visuomet pasinaudosiu man suteiktu sprendžiamuoju balsu. Veikti bus ką, bet tik ne tomis kryptimis, apie kurias užsiminėte.