Atminimo lentą Vilniaus universiteto auklėtiniui atidengė ir kalbas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Vilniaus universiteto rektorius profesorius Benediktas Juodka ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Pasak D. Grybauskaitės, poeto kūryba jau virto neatsiejama visų tapatybės dalimi – savo žodžius J. Marcinkevičius įdėjo į visų širdis, išmokė pažinti ir pajusti tų žodžių vertę, gylį ir esmę.
„J. Marcinkevičiaus kūryba mus veda taurios meilės Lietuvai keliu. Jo siekis gyventi santarvėje mums ir šiandien labai aktualus. Santarvėje, kuri yra subrendusios pilietinės visuomenės būsena, kylanti iš laisvės, sąmoningumo ir kūrybiškumo“, – sakė prezidentė.
B. Juodka atkreipė dėmesį, kad paminklinė lenta J. Marcinkevičui atidengta šalia XVII a. poetui genijui Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir Nobelio premijos laureatui rašytojui poetui Česlovui Milošui skirtų atminimo lentų.
Poeto žmona: svarbiausia jam buvo tėviškė ir universitetas
„Iš tikrųjų viskas be priekaištų, jis panašus, ir nuostabi forma, parinkti labai gražūs žodžiai – ar galima sugalvoti gražesnius žodžius universiteto kieme? Visiems kartoju – jam buvo svarbiausios dvi vietos – tėviškė ir Vilniaus universitetas“, – DELFI sakė poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė.
Poeto našlė atkreipė dėmesį, kad J. Marcinkevičius – paprastas ūkininko sūnus, pokario vaikas, pats savarankiškai ėjęs į gyvenimą, o dabar įamžintas šalia garbingų žmonių. Pasak G. Marcinkevičienės, jos vyras stojo į universiteto Filologijos fakultetą žinodamas, ko siekia.
„Manau, jis nesupyks, kad šitaip buvo pagerbtas. Jis buvo labai kuklus žmogus“, – teigė G. Marcinkevičienė.
J. Marcinkevičius – vienas mylimiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos poetų. Dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę jis daugelio lietuvių akyse užsitarnavo moralinį autoritetą ir pagarbą, buvo vadinamas tautos sąžine.
Savo kūryboje poetas gynė tautos kultūrinę savimonę, į lietuvių literatūrą grąžino humanistinę žmogaus idėją. J. Marcinkevičiaus kūryboje nagrinėjamos Lietuvos, jos istorijos ir dabarties, žmogaus egzistencinės problemos, poetizuojamas Lietuvos gamtos grožis. Jo dramos, eilėraščiai, poemos išsiskiria metaforomis, užuominomis ir nutylėjimais.
Poetas Anapilin išėjo 2011 m. vasario 16-ąją. Vilniaus universitete jis studijavo 1949–1954 m.