Šį uždarą ratą nutraukė jų sūnaus mokytoja, apie šeimoje vykstantį smurtą pranešusi atsakingoms tarnyboms. Atvykusi socialinė darbuotoja tiesiai paklausė: „Ar norite, kad jis vieną dieną jus užmuštų?“ Tik tuomet moteris susivokė, kad šis scenarijus įmanomas.
Tempė už plaukų ir sviedė į suolo kampą
„Turbūt pati dar ilgai nebūčiau susivokusi situacijoje – kentėčiau toliau, nes vaikas tėtį labai myli, o ir vyras myli vaiką, niekada jo neskriaudžia. Kartu mes pragyvenome daug metų. Tai žmogus, su kuriuo iš tiesų galima gyventi. Tiesiog vienu metu jis palūžo ir pradėjo gerti. Kai jis ne girtas, pats gesindavo bet kokį konfliktą – sako, kad reikia pirma apsiraminti, o tuomet susėsime ir pakalbėsime. Girtas tapdavo visiškai kitu žmogumi. Yra sulaužęs ne vieną mano mobilų telefoną. Išsiblaivęs kitą dieną parnešdavo naują ir atsiprašydavo, o po savaitės – vėl tas pats. Konfliktai kildavo dėl menkiausios smulkmenos. Pavyzdžiui, aš noriu miego, o jis reikalauja, kad sėdėčiau ir klausyčiausi jo. Arba antrą valandą nakties jis užsigeidžia vakarienės. Visada atsirasdavo, kas jam nepatinka. Iš pradžių viskas prasidėjo nuo pasistumdymų. Vėliau prasidėjo smūgiai. Iki tol nebuvau patyrusi nieko panašaus – niekada nesu turėjusi mėlynių“, - atviravo moteris.
Paskutinis sutuoktinių barnis baigėsi itin dramatiškai. Vyras griebė ant lovos sėdinčią moterį už plaukų ir pradėjo tempti. Neišlaikęs pusiausvyros jis krito, o moteris trenkėsi į suolo kampą. Ji susižeidė akį – net praėjus 2 savaitėms po įvykio, akies obuolys dar raudonuoja. Nuo smūgio ėmė bėgti kraujas iš nosies. Jį pamatęs, vyras apsiverkė, išbėgo iš kambario, patrypčiojo virtuvėje ir sugrįžo padėti moteriai valyti kraujo. Tuo konfliktas baigėsi.
„Rytojaus dieną turėjau eiti pasikalbėti su vaiko mokytoja, tačiau su tokia akimi net iš namų negalėjau išeiti. Mokytoja, nesulaukusi manęs, atėjo pati, mat mokykla – netoli namų. Pamačiusi mane, iškart pradėjo klausinėti. Nemačiau prasmės meluoti – juk akivaizdu, kad taip nugriūti neįmanoma. Kaip mokytoja, ji privalėjo pranešti apie įvykį. Aš jos neatkalbinėjau – kiekvieno žmogaus pareiga reaguoti. Jos vietoje turbūt elgčiausi taip pat. Kitą dieną pas mane atvyko mobilioji socialinė pagalba ir pasiūlė persikelti čia. Socialinė darbuotoja tiesiai pasakė – kol vyras nesusivoks, jis gali ir užmušti. Apie tai niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, bet juk ji teisi. Vieną kartą jis gali neapskaičiuoti savo jėgos arba aš galiu nesėkmingai kristi“, - svarstė pašnekovė.
Vaiko drama: tėtis buvo geriausias draugas
Taigi moteris susirinko būtiniausius daiktus, ir, neperspėjusi vyro, išvyko. Sūnus taip pat nespėjo susivokti, kas vyksta. Tik jau atvykęs į krizės centrą ir supratęs, kad miegos su mama čia, perklausė, kur jie grįš rytoj po mokyklos. Išgirdęs, kad vėl čia, nusisuko į sieną ir apsiverkė.
„Vyras iš pradžių bandė mūsų ieškoti pas gimines. Sužinojęs, kad mes čia, net įsižeidė, kad nesikreipėme į jį finansinės pagalbos. Jis tikina visiškai mane palaikantis ir iš tiesų mums dabar padeda, duoda pinigų vaikui. Juk čia gauname tik gyvenamąjį plotą, kitkuo turiu pasirūpinti pati. Buvome kelis kartus ir susitikę, nes vaikui reikalingas tėtis. Jie geriausi draugai. Mama sūnui yra tas asmuo, kuris juo rūpinasi, visada yra šalia, bet esu reikalinga iki tol, kol pareina tėtis. Jis netgi man visko nepasakoja, kas vyko mokykloje, o tik tėčiui. Įsivaizduoju, kaip jam dabar sunku.
Nors sūnus stengiasi parodyti, kad mane visiškai palaiko, o tėtį smerkia (dažniausiai mūsų barniai vykdavo, kai jis miegodavo, tačiau jis girdėjo mano pokalbius tiek su mokytoja, tiek su socialine darbuotoja), prieš miegą girdžiu jį šnirpščiojant. Kai prieinu paklausti, kas yra, jis greitai nusišluosto ašaras ir sako: „Aš tik nosį tryniau“. Kai pirmą kartą ėjome susitikti su tėčiu, jis man aiškino, kad nemyli jo ir pasakys viską, ką galvoja, bet kai jį pamatė, puolė į glėbį su ašaromis“, - atviravo krizių namų gyventoja.
Pradėjo jaustis išlaikytinė, kuri turi nertis iš kailio
Moteris pagimdė dar mokydamasi mokykloje, bet jau būdama pilnametė. Jos vaiko tėvas buvo vos keliais metais vyresnis, tačiau atsakingas ir pasiryžęs kurti su ja šeimą.
„Iš esmės jis yra šeimos žmogus. Kai negirtas – tai normalus vyras, su kuriuo galima ir pasišnekėti apie viską, ir kažką nuspręsti, ir imtis kažkokių veiksmų. Mūsų finansinė padėtis taip pat gera – neskurdome, užteko ir pragyvenimui, pramogoms, išvykoms savaitgaliais. Viskas prasidėjo praėjusių metų rudenį, kai vyras ėmė kasdien išgėrinėti. Kiek bandžiau klausti, kas atsitiko, jis nieko nesakydavo. Tik kartą išsprūdo, kad jam sunku vienam išlaikyti šeimą, per daug atsakomybės. Tačiau kai tik susirasdavau darbą, padirbdavau vos kelis mėnesius, nes vaikas turi sveikatos problemų, jam reikia daugiau priežiūros, kartais tenka gultis į ligoninę. Man reikėtų lankstaus darbo grafiko, bet po mokyklos niekur nestojau, tad nelabai turiu iš ko rinktis. Tėvai man nepadėjo prižiūrėti vaiko, kad galėčiau mokytis. Mama norėjo, kad pagimdžiusi jo atsisakyčiau, esą tuomet ji pati apsiimtų jį globoti – taip gautų ir pinigų už globą. Aš nesutikau, o mama įsižeidė“, - pasakojo moteris.
Po kelių vyro girtavimo mėnesių vis dėlto moteriai pavyko priversti vyrą nebegerti. „Aš gi dirbu, negi neturiu teisės kaip normalus vyras išgerti vakare!“ - išgirdusi tokį pasiaiškinimą moteris su vaiku 2 savaitėms išvyko pas gimines. Supratęs, kad gali prarasti šeimą, vyras iškart nustojo gerti. Keletui mėnesių šeimos gyvenimas grįžo į įprastas vėžes, tačiau po Naujųjų metų problema atsinaujino su visu smarkumu: vyras pradėjo smurtauti.
„Aš vis tikėdavau, kad tai baigsis, nes kitą dieną jis labai atsiprašinėdavo ir keletą dienų elgdavosi taip, kad nors prie širdies dėk. Tačiau praeidavo savaitė ar dvi ir vėl viskas kartodavosi. Visi mano bandymai išsiaiškinti, kas nutiko, buvo bevaisiai. Aplinkiniai apie mūsų problemas nė neįtarė – atrodėme puiki šeima. Aš niekam nesiskundžiau – gėdijausi. Juk kai kurie žmonės įsitikinę, kad jeigu vyras muša – pati kalta. Ir man tokių minčių buvo – gal iš tiesų esu tokia bloga. Tačiau geriau pagalvojusi nerasdavau nieko, kuo jam prasikaltau. Sutinku, ir aš nesu šventoji. Gal kartais pernelyg sureaguodavau, kai jis darydavo pastabas dėl buitinių dalykų. Vėliau grauždavausi. Kartais man būdavo pikta, kad jis labai griežtai liepia, ką jam gaminti valgyti.
Tačiau dažniau stengdavausi įtikti, kad tik visi liktų patenkinti. Taip praradau save – savo poreikių jau neberasdavau. Ryte keldavausi valanda anksčiau, nes reikėdavo ir pečių pakūrenti, ir pusryčius pagaminti, ir rūbus vyrui bei vaikui paruošti. Juos išleidusi išvirdavau kažką pavalgyti šunims, gamindavau vaikui pietus, kad galėtų pavalgyti grįžęs iš mokyklos, toliau – skalbimas, tvarkymasis, pamokų ruošimas, vakarienė... Vakare jie abu patenkinti, sotūs, žiūri televizorių, o aš pasėdžiu virtuvėje, atsigeriu arbatos – tai vienintelis laikas sau. Dabar manau, kad per daug stengiausi. Kita vertus, visus tuos metus jaučiausi, kad esu skolinga. Juk vyras mane išlaikė, nieko nereikalavo mainais, nevertė dirbti, kad tik galėčiau rūpintis vaiku ir namais. Galiausiai pradėjau galvoti, kad iš tiesų jis turi visas teises, o aš esu išlaikytinė, todėl privalau stengtis, kad jam būtų gerai. Taip ir praradau save. Man buvo svarbiausia, ko norėtų vyras ir vaikas, o ne aš“, - atviravo pašnekovė.
Abu žmonės nori išsaugoti šeimą
Moteris prisipažįsta – ji nenorinti ardyti šeimos, juolab kad jų bendrame gyvenime buvo daug daugiau gero nei blogo, tačiau pasiryžusi negrįžti, kol neįsitikins, kad vyras tikrai negeria. Ją palaiko ir vyro tėvai, kurie pasiryžę netgi ją priimti gyventi pas save. Jiems ši naujiena taip pat buvo tikras šokas.
„Pirmomis dienomis čia buvo sunku: sėdi kambaryje, žinai, kad vyras namuose blaivus, kad gailisi ir nori, jog sugrįžtume. Tačiau jis turi gauti pamoką – nebus taip, kad negeria savaitę-dvi, palaksto aplink, o po to vėl tas pats. Kol jis negeria, jis tikrai labai geras vyras ir labai geras tėvas. Net ir girtas jis stengdavosi gražiai elgtis su vaiku, o visą pyktį išliedavo ant ant manęs. Nežinau, kodėl kentėjau. Kita vertus, kai vyras verkia, gailisi, pats stebisi, kaip jis galėjo taip pasielgti, tu, kaip durnelė, tiki, kad gal jis suprato, gal viskas bus gerai. Tačiau kitą kartą gauni dar didesnę įžeidimų ir smūgių dozę. Po jos seka tas pats atsiprašymas, tas pats gailestis. Prasideda rutina – gyveni nuo vieno įvykio iki kito. Vieną kartą – smarkesni smūgiai, kitą kartą – silpnesni, o kartais tik apsiplūsta ir eina miegoti“, - svarstė pašnekovė.
Šiandien jos vyras labai stengiasi, pasiruošęs laukti žmones sprendimo tiek, kiek prireiks. Norėdamas parodyti savo ketinimų rimtumą, jis pradėjo kaupti pinigus jų nuomojamo buto remontui, nors dar prieš metus dėl to buvo neįkalbamas – esą kokia prasmė remontuoti nuomojamą butą, nors remonto ten verkiant reikia. Į kitą vietą keltis šeima nenori – esą ten labai ramu: vienoje pusėje – miestas, o kitoje – jau gamta.
„Mano vyras yra stiprus žmogus savo vidumi, aš žinau, kad jis gali negerti, bet jam reikia didelio postūmio, jis turi suprasti, kad jei grįšiu, negalės vėl viskas tęsis“, - tiki pašnekovė, tačiau priduria, kad šiuo metu gyvenanti šia diena, o ne viltimi.