Pasak reitingo sudarytojų, dalykinis gimnazijų reitingas padeda moksleiviams pasirinkti mokyklą, kuri geriausiai išmoko tų disciplinų, kurios jiems bus reikalingos stojant į aukštąsias mokyklas bei studijuojant.
„Išskyrėme po 50 maždaug iš 350 šalies gimnazijų bei vidurinių mokyklų, kurių abiturientai sėkmingiausiai išlaiko kiekvieno dalyko valstybinius brandos egzaminus (VBE)“, – teigė jie.
Taip pat nurodė, kad antrus metus buvo vertinti ne kiekvienos mokyklos abiturientų laikyto dalyko vidurkiai, o visi pjūviai: kokia kiekvienos mokyklos mokinių dalis, laikiusi konkretų egzaminą,
išlaikė balais nuo 36 iki 85 (tai yra pagrindiniu lygiu).
„Jie už tai gavo 4 taškus. Tiesa, čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad NŠA priskiria pagrindiniam lygiui itin platų įverčių spektrą. Iš tiesų, surinkusiuosius nuo 36 iki 50 balų derėtų vadinti ne pagrindiniu lygiu, o patenkinamu.
Mokykla, kurios didžiausias nuošimtis (nuo visų konkretų egzaminą) laikiusių mokinių išlaikė aukščiausiu lygiu, tai yra balais nuo 86 iki 100 gavo 6 taškus. Tos mokyklos, kuriose nebuvo neišlaikiusių konkrečios disciplinos abiturientų, gavo po vieną papildomą tašką“, – atkreipė dėmesį reitingo sudarytojai.
Kalbėdami apie kriterijus, jie teigė, kad skaitytojų vertinimai taip pat yra pateikti, kiek kiekvienoje mokykloje buvo mokinių, kurie kiekvieną egzaminą išlaikė silpnai, tai yra surinko nuo 16 iki 35 balų.
„Tiesa, šio parametro nevertinome taškais, jis yra pateikiamas tik visuomenei susipažinti. Atkreipsime dėmesį, kad į dalykinį reitingą pateko tik tos mokyklos, kuriose lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir anglų kalbos VBE laikė daugiau nei 5 abiturientai, o kitus egzaminus, jei laikė ne mažiau nei 3 abiturientai.“
Matematikos geriausiai išmoko:
1. Vilniaus licėjus
2. Klaipėdos licėjus
3. KTU gimnazija
4. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija
5. Vilniaus jėzuitų gimnazija
Lietuvių kalbos geriausiai išmoko:
1. Utenos r. Užpalių gimnazija
2. Vilniaus licėjus
3. Kauno jėzuitų gimnazija
4. LSMU gimnazija
5. KTU gimnazija
Istorijos geriausiai išmoko:
1. KTU gimnazija
2. Vilniaus licėjus
3. Vilniaus A. Kulviečio klasikinė
4. Vilniaus M. Biržiškos gimnazija
5. Vilniaus jėzuitų gimnazija
Biologijos geriausiai išmoko:
1. Klaipėdos licėjus
2. KTU gimnazija
3. Vilniaus licėjus
4. Vilniaus jėzuitų gimnazija
5. Varėnos r. Merkinės V. Krėvės gimnazija
IT geriausiai išmoko:
1. Klaipėdos licėjus
2. KTU gimnazija
3. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija
4. Vilniaus licėjus
5. LSMU gimnazija
Chemijos geriausiai išmoko:
1. Klaipėdos licėjus
2. KTU gimnazija
3. Šilalės S. Gaudėšiaus gimnazija
4. Alytaus A. Ramanausko -Vanago gimnazija
5. Jonavos Senamiesčio gimnazija
Fizikos geriausiai išmoko:
1. Marijampolės marijonų gimnazija
2. KTU gimnazija
3. Vilniaus jėzuitų gimnazija
4. Klaipėdos licėjus
5. Šilutės r. Vainuto gimnazija
Anglų kalbos geriausiai išmoko:
1. Kauno r. Vandžiogalos gimnazija
2. KTU gimnazija
3. Vilniaus licėjus
4. Klaipėdos licėjus
5. Vilniaus jėzuitų gimnazija
Geografijos geriausiai išmoko:
1. Vilniaus licėjus
2. Kauno jėzuitų gimnazija
3. Raseinių r. Viduklės S. Stanevičiaus gimnazija
4. Vilniaus Žirmūnų gimnazija
5. Kauno „Saulės“ gimnazija
Mokyklos dar labiau išsisluoksniavo
G. Sarafinas sako, kad dveji vegetavimo metai dar labiau išsluoksniavo mokyklas. Pasak jo, jau anksčiau mokyklos galėjo skirtis 5-6 kartus, pradedant įvairiausiais aspektais.
„Pasiskiepijusiais mokytojais, testuojamais mokiniais, srautų valdymais, vadyba, įvairiomis tvarkomis ir pagalba mokiniams. Jau nekalbu apie akademiškumą. Ten skirtumai stulbinami, bet kartu didžiuliai skirtumai buvo regėti ir kalbant apie mokinių ir mokytojų savijautą“, – sakė jis.
Jo teigimu, tokiomis aplinkybėmis mokyklos lygis ir pridėtinė vertė kiekvienam vaikui tampa visiška loterija. Mat vieniems pasiseka, kitiems – ne.
„Tikrai ne vaikai dėl to kalti, viskas priklauso tiesiog nuo aplinkybių. Liūdna, kai švietime nėra jokio bendro standarto.“
„Reitingų“ žurnalo vyr. redaktoriaus teigimu, per matematikos mokymą puikiai atsiskleidžia mokyklų skirtumai.
„Iš tiesų, mūsų valstybei nesiseka mokyti matematikos nei vaikų, nei jaunuolių. Kasmet lygis vis leidžiasi ir rezultatai prastėja, o jeigu kuriais metais šiek tiek pagerėja, tai tik todėl, kad būna palengvinamos matematikos užduotys per brandos egzaminą.
Labai apibendrinti skaičiai būtų maždaug tokie: įprastai kasmet Lietuvoje nuo 35 iki 38 proc. dvyliktokų matematikos brandos egzamino apskritai nelaiko. Tai jie supranta, kad matematikoje yra silpni, net labai silpni. Supranta, kad nieko nesimokė ir neišmoko. Taip pat kiekvienais metais matematikos egzamino dar neišlaiko tie, kurie laiko – nuo 15 iki 30 proc. Vadinasi, matematikos Lietuvoje nemoka virš 55 proc. dvyliktokų“, – sako jis.
Pasak G. Sarafino, tai yra siaubingi skaičiai ir kai Lietuva bando lygintis su Suomija arba Estija, tai išryškėja tam tikri skirtumai.
„Kalbant apie stiprius mokinius, dalyvaujančius olimpiadose, mes tikrai nesiskiriame. Esame netgi stipresni. Tačiau mes skiriamės silpnais mokiniais, mūsų silpnų mokinių žinios, ne tik matematikos, daugybės dalykų, yra silpnesnės negu silpnų mokinių Estijoje. Todėl mes visuose tyrimuose ir velkamės žemiau vidurkio arba dažnai dugne.
Patenkinamai arba gerai matematikos Lietuvoje išmokoma maždaug trečdalis jaunuolių. Tai jie per egzaminus gauna nuo 16 iki 70 balų iš 100. Tikrai gerai išmokome tik 10 proc. mokinių. Tiek Lietuvoje pavyksta išmokyti matematikos“, – teigia vyr. redaktorius.
Jo teigimu, tai yra valstybės bėda ir drama, taip pat yra mokyklų, kuriose nei vienam mokiniui nepavyksta daugiau ar mažiau geriau išlaikyti matematikos egzaminą ir gauti pakenčiamus pagrindus.
„Turime tokių mokyklų, kur 80 ar 90 mokinių tačiau jų visų matematikos vidurkis – 17 ar 18 balų iš 100. Nei vienas vaikas nepakyla aukščiau. Blogiausia, kad tos mokyklos yra šventai įsitikinusios ir kitus bando įtikinti, kad dabartinių mokinių motyvacija yra leisgyvė ir jos prikelti nebeįmanoma. Kartu jie įrodinėja, kad jaunosios kartos šiais laikais nebeįmanoma išmokyti matematikos.
Tiesa, šiuose „Reitingų“ numeriuose mes pristatome mokyklas, kurios vis dėlto išmoko vaikus matematikos. Jos aiškina, kad tai įmanoma iš šiais laikais jos išmokyti. Tai grįžtant prie loterijos, įsivaizduokite, jeigu jūsų vaikas patenka į mokyklą, kurioje yra aiškinama ir tėvams, ir vaikams, ir visiems aplinkui, kad ši karta nemokintina, neįmanoma jos išmokyti matematikos“, – svarstė G. Sarafinas.
Tuomet, sako jis, tų vaikų rezultatų skiriasi šviesmečiais, o tuo pačiu – ir ateitis.
Jis sakė, kad žurnale pristatyti ir 260 mokytojų, kurie sugeba išmokyti ir silpniausius mokinius. Viena iš jų – Regina Dilienė iš Marijampolės Rigiškių Jono gimnazijos.
„Tai lietuvių kalbos mokytoja ir per 37-erius metus, kiek dirba pedagoge, nebuvo nei vieno mokinio, kuris neišlaikytų jos mokyto dalyko, t. y., lietuvių kalbos egzamino. Kiti mokytojai sako, kad neįmanoma, tai beviltiška ir yra tokių mokytojų, kurių nei vienas vaikas neišlaiko egzamino.“
Per karantiną padėjo papildoma pagalba
J. Kučinskaitė nurodė, kad iš viso reitingavo 350 šalies gimnazijų ir dalykiniame reitinge vertintos tik tos gimnazijos, kurių mažiausiai 5 mokiniai laikė lietuvių kalbos, matematikos, anglų kalbos ir istorijos egzaminus.
„Tuo tarpu kitus egzaminus – fizikos, chemijos, informacinių technologijų, geografijos, biologijos, jeigu laikė bent 3 mokiniai. Šiais metais labai išryškėjo viena tendencija, tai karantinas, mokyklų uždarymas ir nuotolinis mokymas ženkliai perskirstė geriausiųjų gimnazijų pagal dalykus dešimtuką ir penkiasdešimtuką.
Pirmosiose pozicijose nebūtinai tik vadinamos atrankinės mokyklos t. y. tos, kurios į devintą klasę organizuoja egzaminus. Bet pateko taip pat ir nemažai regionų mokyklų. Jos paprastai būdavo pirmajame geriausiųjų šimtuke, bet tikrai ne penkiasdešimtuke.“
Pasak „Reitingų“ žurnalistės, tai lėmė korepetitoriai. Ji nurodė, kad remiantis valstybės kontrolės tyrimais, iki pandemijos 40 proc. daugiausia didmiesčių vyresniųjų klasių abiturientų turėdavo korepetitorius.
„Tai per karantiną ir nuotolinį mokymą, kai visi įgijo naujų įgūdžių, bei kai korepetitavimas persikėlė į nuotolį, ir regionų mokiniams tapo prieinami geriausi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos korepetitoriai. Mokytojai, universitetų dėstytojai, profesoriai ir docentai.
Iš tikrųjų, tos vidutinio sluoksnio ir aukštesnes pajamas gaunančios šeimos ir regionuose irgi samdė korepetitorius kaip ir didmiesčiuose. Regionų ir mažų miestelių mokyklų vadovai komentuoja, kad pagerėjusius jų abiturientų rezultatus pagal atskirus dalykus lėmė korepetitoriai, kurių paslaugas apmokėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Taip pat ir mokytojų dalykininkų asociacijos <...> abiturientams rengė įvairias konsultacijas nuotoliniu būdu.“
Taip pat pažymėjo, kadangi 2020 m. Kelmės r. savivaldybėje buvo didžiulis procentas mokinių, neišlaikiusių matematikos valstybinio brandos egzamino, tai savivaldybė papildomai inicijavo korepetitavimo paslaugas.
„Įdomu tai, kad gimnazijų vadovai sako, kad prie šių nuotolinių pamokų jungiasi ne tik abiturientai, bet jungdavosi ir patys mokytojai dalykininkai. Jie klausydavo, kaip tą patį dalyką, ar matematiką, ar lietuvių kalbą, ar anglų kalbą dėsto universiteto dėstytojai arba kitų mokyklų mokytojai. Tada aiškindavosi su mokiniais tuos dalykus ir patiems mokytojams buvo toks kvalifikacijos kėlimas.
Kai kurios savivaldybės taip pat apmokėjo abiturientams psichologus, kurie per tą užtrukusį Lietuvoje nuotolinį mokymą, <...>, ir tai taip pat prisidėjo. Bet buvo mokinių, kurie dėl nuotolinio mokymo susimovė per egzaminą ir negavo prognozuotų balų, kuriuos jiems prognozavo dėstę mokytojai.“
Kai kur nėra nei vieno psichologo
Reitingų sudarytojai atkreipė dėmesį ne tik į akademiškumą, bet ir į psichologinę savijautą mokyklose. G. Sarafino nuomone, kai kur skirtumai yra sunkiai suvokiami, mat vienur dirba 4-5 psichologai, o kitose – nei vieno.
„Trečdalyje Lietuvos mokyklų apskritai nėra psichologų. Šiais, tokio pandeminio mokymosi laikais, kai daug mokinių patiria frustraciją, serga depresija, jaučia nerimą, kai mokytojai perdegę. <...>. Kai kurių mokyklų vadovai mano, kad problemas galima išspręsti klasės valandėlėje, tai jūs įsivaizduojate, kaip atrodo tokia mokykla. Nuneigiamos daugybė problemų.
Tačiau yra mokyklų, kurios visiškai kitaip žiūri, vertina ir padeda vaikams. Palangos pradinėje mokykloje yra mažiau negu 100 mokinių, o dirba 3 pagalbos mokiniui specialistai. Natūralu, kad tai tobula. Vadinasi, tie trys specialistai tokiam kiekiui vaikų gali padėti.“
Tačiau, sakė G. Sarafinas, yra visiškai ir kitų pavyzdžių, mat Panevėžio J. Miltinio gimnazijoje 690 mokinių tenka 1 pagalbos specialistas.
„Apskritai, daugiau nei 30 mokyklų nėra jokių pagalbos specialistų. Gali kilti klausimas, kas išvis tie pagalbos specialistai, tai yra tokie žmonės: psichologai, logopedai, socialiniai pedagogai, specialieji pedagogai ir mokytojų padėjėjai. Vienur tai yra išplėtota, kitur – „numirę“.
Taip pat nurodė, kad blogiausias vaizdas yra su visais socialiniais pedagogais ir psichologais – miestuose, net ir prestižinėse gimnazijose, ir atrankinėse gimnazijose.
„Pavyzdžiui, yra tokia didžiulė, ne atrankinė, bet didžiulė mokykla Vilniaus Ozo gimnazija. Joje mokosi 1541 mokinys. Tai pagal akademinius rezultatus prasta mokykla, ji yra paskutiniame šimtuke. Bet ir pagal kitką, mat nors ir sunku patikėti, bet tokio dydžio mokykla neturi nei vieno psichologo. Jokių psichologų nė kvapo ir yra du specialieji pedagogai, bet tokiam kiekiui mokiniui sunku tai pavežti.“
Dar viena bėda – mokyklų tinklas
Pasak G. Sarafino, mokyklų tinklas jau niekaip nepaaiškinamas, mat tai yra kažkoks paranormalus darinys, kurį kuria maždaug 60 kūrėjų.
„Visi tie kūrėjai turėjo skirtingą viziją, skirtingą tikslą ir skirtingas priemones. Tai yra milžiniška kakofonija, kai važiuoji per Lietuvą ir nesupranti, kodėl viskas taip yra susimaišę. Matote, bendrą viziją kuria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, bet mokyklas valdo ir tinklą reguliuoja ne ji. Viską daro savivaldybės ir viską jos daro labai skirtingai.
Visada kyla klausimas, ar įmanoma mūsų valstybėje sukurti kažkokią bendrą sistemą su bendrais tikslais. Kaip sukurti sistemą, kai vienoje mokykloje mokosi dešimt mokinių, o kitoje mokykloje – šimtai mokinių. Kaip įmanoma, kai skirtumai tarp mokyklų yra 360 kartų?“, – tikino jis.
Taip pat glumina, kai šeimos mano, kad mokyklų tinklas nėra svarbus, mat nuo jo priklauso, kur ir kaip bus išmokomas kiekvienos šeimos vaikas.
„Labai svarbu visiems sutarti, kad mažoje mokykloje neįmanoma vaikui pasiūlyti normalių galimybių ir sąlygų. Jeigu mokykloje iš viso yra dvidešimt mokinių, tokia mokykla neturi finansavimo samdyti gerų mokytojų, tokia mokykla neturi normalios infrastruktūros, neturi normalios įrangos, tokioje mokykloje vaikai gauna tik trečdalį galimybių to, ką gali gauti vaikai didesnėse mokyklose.
Tokioje mokykloje vaikai net dalies disciplinų negali mokytis. Įsivaizduokite, atsiranda mokykloje vienas mokinys, kuris nori mokytis chemijos arba vienas, kuris nori mokytis informatikos. Tai administracija pasiūlo apsigalvoti ir nesimokyti chemijos ar informatikos. Vienam mokiniui nesamdys mokytojo.“
G. Sarafinas pateikė pavyzdį, kad Šilutės savivaldybėje yra daugiau nei 4670 mokinių ir čia veikia 15 mokyklų. Tauragės r. savivaldybėje mokosi tiek pat mokinių ir veikia 9 mokyklos.
„Tai Šilutėje vienai mokyklai tenka 311 mokinių vidutiniškai, o Tauragėje – 511. Tai yra kone dvigubi skirtumai.“
Pasak jo, toliausiai pažengusi dėl mokyklų tinklo yra Švenčionių savivaldybė, kur yra tik 4 mokyklos. Todėl tas regionas gali pasiūlyti maksimaliausią kokybę.
„Tačiau turime ir kitų pavyzdžių, Kelmės r. savivaldybėje, kur yra tiek pat mokinių, kiek Švenčionių r. savivaldybėje, o mokyklų triskart daugiau – 12. Tai čia vienai mokyklai vidutiniškai tenka 218 mokinių. Mažiausioje mokykloje mokosi 37 mokiniai, o kai kuriuose skyriuose mokosi po 11 mokinių.
Šioje savivaldybėje argumentacija, kad kaimuose reikia palikti kuo daugiau mokyklų, nes tai kultūros ir švietimo židiniai. Tačiau tie židiniai kažkaip nelabai šviečia.“
Jo teigimu, Švenčionių r. nenumirė nei vienas kaimas, o mokiniai gauna aukščiausią mokymo lygį. Prasčiausia situacija – Šalčininkų r. ir Vilniaus r., kurie metai ir iš metų regresuoja.
