Jo nuomone, švietimo reforma aktuali ir tikrai būtina, tačiau valdžios atstovai savo sprendimais „iš viršaus“ labai primena kaimynus iš Rytų ir sovietinį paveldą, kai tam tikri išskirti ekonominiai rodikliai ar administraciniai interesai buvo laikomi pagrindiniais argumentais.
„Susidaro įspūdis, kad dabartinė valdžia ne visada sugeba suprasti, kaip atrodo realios derybos, realūs pokalbiai ir kaip apskritai veikia demokratijos mechanizmas“, – teigia profesorius.
– Kokia yra švietimo reformos, kurią parengė valstybės suburta komisija ir kuri lems šalies universitetų ateitį, esmė? Kokie jos pliusai ir minusai?
– Reforma yra tikrai aktuali ir reikalinga. Jos reikia dėl daugybės ekonominių, demografinių, mokslinių ir kitokių rodiklių, rodančių, jog universitetų raida yra būtina. Tačiau nesutikčiau su tuo, jog reformos esmė – universitetų susijungimas.
Dėl susijungimo, jei tokio reikia, paprastai kalbasi patys universitetai, o Seimas tam gali pritarti arba ne. Šiuo atveju yra siūloma tiesiog universitetus sujungti. Akademinių bendruomenių nuomonės nebuvo klausiama, jų balsas laikomas tik patariamuoju. Vyriausybė remiasi tik darbo grupės, kurios atrankos kriterijai, beje, taip pat kelia daug klausimų, nuomone ir visai nekreipia dėmesio į vieno ar kito universiteto bendruomenių pareiškimus. Todėl universitetų susijungimą reikia atskirti nuo sujungimo. Tai ne tas pats.
Šiuo atveju mes susiduriame su daugybe problemų, kurių viena svarbiausių yra konstitucinė universitetų autonomijos teisė. Konstitucinis teismas šią situaciją jau yra komentavęs – galutinius sprendimus dėl savo ateities turi priimti universitetų bendruomenės ir teikti pasiūlymus Seimui, arba turi būti bendros tarimosi dėl susijungimo grupės, o jų pasiūlymus turėtų tvirtinti ir universitetų senatai.
– Taigi, yra pažeidžiama svarbiausia universitetų teisė – autonomija?
– Tai galima pagrįsti remiantis ir 40 Konstitucijos straipsniu bei jo aiškinimu, išdėstytu Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 dienos dokumente, kuriame pabrėžiamas universiteto bendruomenės balsas priimant universiteto likimą lemiančius dokumentus.
Šios reformos atveju matome, kad nežiūrint to, kad mokslininkai skelbia tarptautinius straipsnius apie universitetų raidą, atlieka tyrimus ir stebėsenas, jie nėra įtraukiami į diskusiją, o siūlomi sprendimai yra valingi, administraciniai, nuleidžiami iš „viršaus“, jų pagrįstumu ir kompetencija galima abejoti.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad mūsų valstybės pareigūnai užsiiminėja socialine inžinerija?
– Taip. Aš manau, kad valstybės pareigūnai yra linkę imituoti demokratinius pokalbius ir užsiimti stipriąja socialine inžinerija. Demokratija pati iš savęs leidžia silpnąją socialinę inžineriją, kuri atrodo kaip įvairios paskatos, kvietimas prie derybų stalo.
Pavyzdžiui, tam, kad universitetai galėtų sėsti derėtis arba kad akademinė bendruomenė galėtų laisvai kritikuoti savo administraciją, Vyriausybė turi daugybę paramos būdų ir įrankių. Tuo tarpu Vyriausybė, remdamasi jos įgaliotos darbo grupės bei Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymu, teikia minėtą universitetų sujungimo projektą svarstyti Seimui, aplenkdama pačių universitetų bendruomenes, ignoruodama jų pritarimą. Toks elgesys jau gali būti traktuojamas kaip stiprioji socialinė inžinerija, kuri Lietuvos demokratinę santvarką atspindi tik iš dalies.
Apie stipriosios inžinerijos žalą, kuri skatina autoritarinį, iracionalų, valdininkišką požiūrį, socialinė ir politinė filosofija, kritikai ir demokratijos teoretikai yra rašę daug. Tai pavojinga tendencija, kurios požymių Lietuvoje yra daug. Reikia stabdyti tokius autoritarinius, „lengvus“ sprendimus.
– Kaip manote, kodėl mūsų valstybė pasirinko būtent tokį socialinės inžinerijos modelį, o ne labiau demokratinį?
– Ši reforma ne pati iš savęs, o jos eiga – kaip ji priimama, įgyvendinama – labai primena kaimynus iš Rytų ir sovietinį paveldą, kai tam tikri išskirti ekonominiai rodikliai ar administraciniai interesai buvo laikomi pagrindiniais argumentais. Man susidaro įspūdis, kad dabartinė valdžia ne visada sugeba suprasti, kaip atrodo realios derybos, realūs pokalbiai ir kaip apskritai veikia demokratijos mechanizmas.
Jei įsivaizduojama, kad ministro atėjimas į universiteto salę ar universitetų atstovų pakvietimas į ministeriją ir savo pažiūrų išdėstymas, nesuteikiant galimybės išsamiai diskutuoti, yra demokratija, tai tada ir sovietinis režimas buvo demokratija. Komunistų partija surasdavo grupę žmonių, kurie viešai galėdavo palaikyti partiją šiai aktualiais klausimais. Tada buvo sakoma: štai, darbo kolektyvai pritaria, taigi, mes priimame sprendimą. Dabar elgiamasi analogiškai. Parodomasis kolektyvizmas neturi nieko bendra su realia demokratija.
– Kaip reikėtų pakreipti abiejų pusių – valdžios ir universitetų – pokalbį, kad diskusija visgi vyktų, kad nebūtų pažeistos universitetų teisės ir būtų laikomasi demokratijos principų?
– Dabartinė situacija man primena ėjimą atbulomis į Rytus. Tai reiškia, kad į Vakarus esame tik atsisukę, o žingsniuojame priešinga kryptimi. Universitetų reforma tikrai būtina. Bet ji neturi įvykti per dieną. Universitetai galėtų jungtis tiek šalies viduje, tiek su užsienio universitetais. Kai kuriems jų juk išties trūksta studentų, studijų kokybės, kai kurie patys nesugeba išspręsti ūkio problemų.
Vyriausybė turėtų leisti universitetams patiems paruošti susijungimo projektus ir jie galėtų būti palaikomi finansiškai ar politinėmis priemonėmis, juolab kad priemonių tokiai paramai valstybė tikrai turi nemažai. Nereikia jokio projekto „iš viršaus“, pakaktų tiesiog labiau paspausti pačius universitetus derėtis.
Turime Vytauto Didžiojo universiteto pavyzdį, kai siekiant aukštojo mokslo kokybės, jau prieš dvejus metus buvo inicijuoti konsolidacijos procesai. Tai vyksta pačių akademinių bendruomenių iniciatyva.
Derybų procesas sumažintų universitetų pasipriešinimą, priverstų pačias akademines bendruomenes daugiau judėti. Tarpusavyje tartis galėtų net atskiri fakultetai, katedros ir siūlyti sprendimus savo Senatams, Taryboms. Tai tikrai įmanoma.
Lietuvoje šiuo metu egzistuoja tinklinės doktorantūros studijos, kai vienas vedantysis universitetas aplink save suburia kitų universitetų mokslininkų grupę. Universitetai jau seniai darniai bendradarbiauja, sudaro daugybę teisinių, finansinių ir kitokių sutarčių.
Tokių sutarčių pagrindu galima organizuoti kompleksinius, daugiafunkcinius junginius, kooperacijas. Gaila, kad žengiama banaliu posovietiniu „sujungti, nukreipti, priversti“ keliu. Atrodo, kad dešimtys metų dalyvavimo tarptautiniuose projektuose nieko neišmokė.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad universitetų reforma yra suprantama kaip nacionalinės reikšmės reikalas ir manoma, kad galime arba nekreipti jokio dėmesio į ES šalių praktiką, arba pasirenkami patogiausi, manipuliaciniai pavyzdžiai. Tačiau, jei mūsų universitetai raginami kurti, vykdyti tarptautinius projektus, kurie būtų pripažinti visoje ES erdvėje ar visame pasaulyje, mažų mažiausiai keista neatsižvelgti į Europos universitetų bendradarbiavimo patirtis vykdant reformas.
Kalbant apie nacionalinius interesus, jie kaskart sukelia įtarimų dėl savo kompetencijos, patyrimo, autoritarizmo ir panašiai. Paradoksalu, bet Lietuvos piliečiai, apklausti užsienyje, pasirodo, daug labiau vertina ir pasitiki ES nei savo pačių valstybe. Ir tai nėra atsitiktinumas. Nepasitikima kietos socialinės inžinerijos sprendimais, kurie egzistuoja visose srityse, ne tik švietimo. Žmonėms nepatinka tvarka iš viršaus.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje taip nuvertinami ir kritikuojami humanitariniai bei socialiniai mokslai? Kodėl norima nukreipti studentus į kitas, neva ekonomiškai perspektyvesnes specialybes? Juk būtent šie mokslai būtini pilietinės visuomenės brandai, jie suteikia gerokai platesnę pasaulėžiūrą nei technokratinis požiūris.
– Technologijos tikrai nėra joks blogis. Tačiau kur slypi ta humanitarinių ir socialinių mokslų kritikos riba? Pavyzdžiui, šiandien turime labai daug gabių specialistų, kurie geba kurti technologijas. Tuo tarpu žmonių, kurie pastarąsias užpildytų pasakojamuoju ar vaizduojamuoju turiniu, vis labiau stinga. Atsiranda disproporcija. Ypač kūrybinių industrijų srityje.
Lyginant su Vakarų pasauliu mes labai atsiliekame su integruotais, tarpdisciplininiais humanitarinių ir socialinių mokslų specialistais. Kitas klausimas – kiek mūsų humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, kuriuos turime, yra inovatyvūs? Labai svarbu, kad jie keistųsi, atsinaujintų, taptų tarpdisciplininiais, gebėtų integruotis į Europos humanitarinių ir socialinių mokslų rinką.
Technologinis pasaulio matymas – labai vienpusis. Girdėti iš Švietimo ir mokslo ministerijos skeptišką ar neigiamą požiūrį savo atžvilgiu yra gana baugu. Peršasi išvada, kad nebelabai susigaudome, kokiame pasaulyje gyvename.
– Vyriausybės plane yra numatyta sujungti Kaune esančius universitetus. Jei taip nutiktų, daugiau nei pusę studijų turinio sudarytų technologiniai mokslai. Tai turbūt dar labiau apsunkintų humanitarinių ir socialinių mokslų integraciją į Europą?
– Sunku pasakyti. Juk universitetai skirtingi ne tik pagal siūlomas studijas, bet ir savo dvasia. Tarkime, KTU ir VDU save prisimena nuo 1922 m. Vėliau ta dramatiškoji istorinė atmintis jau skiriasi. Dėl to atsiranda įtampų. VDU, kuris atstovavo humanitariniams ir socialiniams mokslams, kuris buvo siejamas su tarpukario nepriklausoma Lietuva, buvo laipsniškai uždarinėjamas, tuo tarpu technologijų institutas – tik stiprinamas, o nuo 1974 m. gavo dar „garbingą“ A. Sniečkaus vardą.
1989 m. įsiplieskusi VDU atkūrimo dvasia nesutapo su tuometinio A. Sniečkaus politechnikos instituto dvasia. Tuometinis universitetų susipriešinimas paliko skaudžių žymių. Jos jaučiamos net ir dabar, nors daug jaunosios kartos dėstytojų dirbo tiek KTU, tiek VDU. Man neaišku, kodėl šiandien šie du skirtingi akademiniai pasauliai turi būti trikdomi. Technologijos yra labai garbingos, reikalingos, būti technologinių universitetų rate yra garbė.
Bet visiškai neaišku, kodėl viskas turi būti suplakta į vieną, be to, dar sovietinio pavadinimo tipo Kauno universitetą? Kam to reikia? VDU jau ne vienerius metus juda tarpdisciplininių, integruotų studijų link ir turi tame patirtį. Taigi, procentinis studijų pakraipos pasiskirstymas dar nieko nesako. Viskas priklauso nuo to, kokios tos technologijos, kokie tie humanitariniai ir socialiniai mokslai.
Tarkime, dalis KTU programuotojų galėtų integruotis į humanitarinius ir socialinius mokslus. Bet ar taip bus? Juk viskas priklauso nuo mokslininkų vidinės laisvės. Manau, jog mechaninis skatinimas jungtis, užuot skatinus bendradarbiauti – supriešina.