M. Čergelytė yra „MiMi.C“ mados namų įkūrėja, salono „Brunello Cucinelli“ vyrų drabužių skyriaus vadovė.
Iš Lietuvos išvažiavo 12-oje klasėje
M. Čergelytė „Žinių radijo“ eteryje kalbėjo, kad Londone ji jau pasiekė nemažai, nors jai vos 24-eri metai. Ji teigė iš Lietuvos išvažiavusi vos 12-oje klasėje.
„Aš iki 11-os klasės prasimokiau Mažeikiuose ir tada man buvo tas lūžis, kai nusprendžiau, kad Lietuvoje daug dalykų esu padariusi ir jau man reikia išsikraustyti ir plėsti akiratį. Ir 12-ają klasę pabaigiau internetinėje Ozo vidurinėje, nes aš jau tuo metu išsikrausčiau į Londoną. Pabaigti mokyklą sekėsi gan neblogai“, - „Žinių radijo“ eteryje kalbėjo M. Čergelytė.
Paklausta, kodėl pasirinko Londoną, dizainerė teigė, kad tai iš dalies turėjo būti meilės emigracija: „Tuo metu turėjau vaikiną ir mane buvo paskatinusi meilės emigracija. Bet galiausiai prieš išsikraustant mes išsiskyrėme, bet aš savo planų jau nebekeičiau. Be to, buvau nusižiūrėjusi madų koledžą, kuris mane labai domino.“
Kelionė į Londoną vėliau tapo žymia pjese bei spektakliu
Dizainerė prisiminė kelionę į Londoną mikroautobusu. Pasak jos, vėliau iš jos pasakojimų gimė garsioji Marius Ivaškevičius pjesė „Išvarymas“.
„Į Londoną važiavau mikroautobusu, nes sugalvojau, kad noriu išvažiuoti su savo siuvimo mašina, kurią man tėtis buvo nupirkęs. Dėl to pasirinkau tokį važiavimą, tai buvo įdomi patirtis, buvo daug įvairių nuotykių ir vėliau buvau susitikau su scenaristu ir iš tų nuotykių kilo pjesės „Išvarymas“ scenarijus.
Aš jau buvau buvusi Londone, tai važiavau šiek tiek su realesne mintimi, bet vis tiek su idealizuota Londono vizija, kad tai yra madų sostinė. Buvo ironiška, kai važiavau autobusiuku su visomis valytojomis, nekalbančiomis angliškai, buvo ir diedukų, geriančių degtinę, ir mėsa smirdėjo iš bagažinės. Tai buvo labai kontrastinga, nes tuo metu aš važiavau į madų savaitę“, - „Žinių radijui“ kalbėjo M. Čergelytė.
Taip pat mergina prisiminė vieną pirmųjų būstų Londone: „Neturėjau kur gyventi, todėl buvau apsistojusi pas pažįstamą. Bet tai ilgai netruko, nes man buvo gėda. Tuo metu pažįstama gyveno skvote (negyvenamas pastatas, kurį užima žmonės ir nemokamai gyvena) ir aš prie jos prisijungiau. Ten gyvenau su įvairių tautybių žmonėmis. Tai ilgai netruko, aš susidarau darbą gal po savaitės, pradėjau dirbti ir užsidirbau bei išsikrausčiau į normalų kambarį.“
Sunkiausia – finansiniai dalykai
Paklausta, kas buvo sunkiausia Londone, ji teigė, kad buvo finansiškai sunku: „Mano pirmasis darbas buvo gal šiek tiek prastesnėje, bet taip pat drabužių parduotuvėje. Aš jį susiradau per porą dienų, tiesiog vaikščiodama su savo CV kaip ir visi žmonės. Tačiau tas darbas taip pat ilgai netruko, aš labai greitai kopiau ir jau po kelių savaičių dirbau pasaulyje pripažintam prabangių prekių prekybos centre. Aš žinojau, ko aš noriu ir man po truputį sekėsi.
Londonas yra labai brangus miestas ir finansiškai man visuomet buvo sunku, turėjau dirbti pilnu etatu ir taip pat dar studijuodavau, taigi reikėdavo tvardyti nuovargį ir save išlaikyti finansiškai. O norint kurti ar būti dizaineriu, tai yra labai brangus hobis.“
Paklausta, ko ją išmokė Londonas, dizainerė teigė, kad tolerancijos: „Išmokė labai daug apie skirtingas kultūras, skirtingas rases. Londonas yra kaip visas pasaulis, ten yra pilna įvairiausių žmonių. Išmoko viską toleruoti bei skirti kultūras.“