Tokį įspūdį, bendraudama su kolegomis iš užsienio, susidarė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Interviu DELFI E. Žiobienė piestu stojo prieš vaikų auklėjimą kūno bausmėmis ir tvirtino, kad užauginti gerą vaiką galima jo nežeminant.
– Lietuvoje daug aistrų sukėlė siūloma įstatymo pataisa, kuria būtų draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus. Esate tai įvardijusi kaip būtinybę auklėti tėvus – kad suprastų, jog smurtauti negalima. Paaiškinkite Lietuvos žmonėms, kodėl auklėti vaikus smurtu nėra gerai.
– Smurtas šeimoje kažkada buvo tabu, nes tai laikyta privačiu gyvenimu. Atsirado Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir staiga paaiškėjo, kiek šeimose smurto. Smurtas šeimoje tapo valstybės reikalu. Pralaužti ledai ir natūralu, kad pradėta kalbėti apie vaikus.
Kada tėvai taiko kūno bausmę, dažniausiai patys būna streso būsenoje, susinervinę. Reikia sugebėti įveikti stresą. Kaip negalima trenkti savo kolegai, darbuotojui ar vadovui, lygiai taip pat negalima savo vaikui.
– Siūlymo oponentai sako, kad beržinė košė nieko blogo, kai kurie Seimo nariai didžiuojasi, kad juos vaikystėje mušė – esą užaugo geresni. Dar sakoma, kad beržinė košė – lietuviškos kultūros dalis.
– Jeigu dedovščina yra kultūros dalis, tai taip. Nemanau, kad aklas paklusnumas, pagarba yra tai, ką turėtume ugdyti vaikams. Manau, ir nepažemintas žmogus gali užaugti normalus ir geras. Deja, būti tėvais mūsų niekas neruošia. Realiai mokykloje išmokstame vektorius ir kitus dalykus, bet gyvenimui mūsų neparuošia.
– Kaip Jums atrodo – ar smurtas prieš vaikus paplitęs taip pat kaip smurtas šeimoje? Išgirstame tik baisiausius atvejus, kai vaikai atgabenami į ligoninę po smūgio į sieną. Juk jei šeimoje smurtaujama prieš motiną ar tėvą, ar nepakeliamos rankos prieš vaiką? Galbūt mes daugelio atvejų nežinome.
– Natūralu, kad ir kontrolierius, ir vaiko teisių skyriai nelabai sužino – jei, visuomenės suvokimu, kūno bausmės elementaru, apie jas mažai sužinome. Kartais būna, kad mokytojai pastebi. Jei šeimoje keliama ranka prieš moterį ar prieš vyrą, nejau tie žmonės muša tik sutuoktinius? Tikėtina, kad tai yra kultūros dalis.
– Oponentai ima gąsdinti, kad uždraudus bet kokį smurtą prieš vaikus, jie pradės terorizuoti tėvus ir po pliaukštelėjimo per užpakalį kvies policiją.
– Blogai, kad nemušimas supinamas su atsakomybe. Tai suvokimo, sąmoningumo ir, galų gale, žmogaus nežeminimo klausimas. Man keista, kai tėvai ima pasakoti, kad neturi ryšio su vaikais arba jiems neturi įtakos. Nekalbu apie paauglius, kalbu apie mažesnius vaikus. Sako: „Jūs nežinote, koks mano vaikas – jis nedarys, kaip aš sakau“. Tai yra keista, nes gyvenime tėvai turėtų būti tam tikrais autoritetais. Bet ne jėga.
– Kaip vertinate Seime įstrigusias įstatymo pataisas, kuriomis norima reglamentuoti vaiko paėmimą iš šeimos? Šalyje kurstoma baimė, kad vaikai bus masiškai atiminėjami.
Mano supratimu, tai visiškas absurdas, tad norėta įtvirtinti, kad teismas visais atvejais peržiūrėtų, kad laikina globa netruktų ilgiau nei 6 mėnesius ir tada būtų sprendžiama, ar vaikas nuolatinai globojamas, ar yra kažkokie pagrindai laikinai globą pratęsti. Neturi būti taip, kaip dabar vyksta. Man neramu, kad sprendimus priima savivaldybė, o ne teismas. Savivaldybės sprendimai dažnai būna politiniai, jie tempiasi ir vaiko teisės būna pažeidžiamos. Norėta sureguliuoti, kad sprendimai būtų teisėti.
– Kaip piktnaudžiavimo laikina globa atvejį galima įvardinti ir Garliavos istoriją?
– Garliavos atveju akivaizdžiai pasirodė, kad laikinoji globėja gali priiminėti ilgalaikes pasekmes turinčius sprendimus. Pavyzdžiui, dėl mokymosi namuose, negydymo. Tokie sprendimai laikinajam globėjui neturėtų būti suteikti.
– Žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimų, kad lietuvių emigrantų vaikai, ypač Skandinavijos šalyse, atiminėjami ir atiduodami homoseksualioms šeimoms. Ar įžvelgiate tokių tendencijų ir kaip vertinate emigrantų skundus?
– Nemanau, kad Skandinavijoje trūksta vaikų. Kita dalykas – visiems emigrantams reikia išmokti vieną taisyklę: jei važiuoji į užsienio šalį, reikia pasidomėti, kokia ten tvarka. Yra valstybių, kuriose nustatyta, jog vaikai iki tam tikro amžiaus negali vaikščioti vieni. Kodėl apie JAV negirdime, kad vaikus iš mokyklos paleido vienus arba vaikai vieni namuose – taip elgtis draudžiama iki 12-kos metų.
Turbūt Norvegija labiausiai skamba dėl to, kad ten daugiausia lietuvių nuvažiavo. Taip pat yra Airijoje, tik apie tai gal mažiau girdime. Kitas dalykas – tai privataus gyvenimo dalis ir žmonės labai šaukia tai, kas jiems naudinga. Bet jie nepasako paprastų esminių dalykų: ką tokio padarę, kad iš jų paėmė vaiką.
Kolegos iš Norvegijos dažniausiai įvardija alkoholį, linksmą gyvenimo būdą, norą nakčiai vaikus užmigdyti, palikti vienus ir išeiti linksmintis į klubą. Lietuvoje tai įmanoma ir, matyt, kartais praktikuojama. Skandinavus tai stebina – jeigu jie išgirsta naktį rėkiantį vaiką, suvokia, kad nieko aplinkui nėra, praneša atsakingoms institucijos. Galime juos vadinti skundikų tauta, bet, manau, tai ne skundikai, o sąmoningi žmonės, kuriems rūpi vaikas.
– Gal skiriasi mūsų mentalitetai? Teko girdėti, kad Skandinavijoje vyro mušamai moteriai neleidžiama auginti vaiko – esą jei neapgini savęs, kaip gali išauginti pilnavertę asmenybę?
Toks požiūris turi tam tikro racionalumo, tačiau tai diskutuotinas klausimas. Auginamas vaikas turi suprasti, kad niekas neturi teisės jo žeminti, o gavus smūgį, nereikia laukti antro. Turbūt labai nekatalikiškai sakau, bet jei žmogus mušamas, ar turi kentėti ir laukti kito karto? Kita vertus, jei tėvai taip auklėja vaikus, jie galbūt pripranta. Tai irgi negerai.
– LRT radijo reklamoje vaiko balsas nuolat prašo padėti užaugti – socialinė reklama ragina įsivaikinti. Nevyriausybininkai ragina imtis veiksmų ir skatinti vaikų auginimą šeimose – kad mažėtų vaikų namų, kurie laikomi sovietinių ir komunistinių režimų palikimu. Kaip žiūrite į tokius siūlymus?
– Lyginant su Europos šalimis, padėtis liūdna – globos namuose auga per 4000 vaikų, dar apie 500 kūdikių namuose. Tai yra daug. Akivaizdu, kad valstybė turi ieškoti priemonių, kaip tą išspręsti – reikia skatinti šeimas, kad šios imtų globoti, įvaikinti.
Tai yra politinės valios klausimas. Iš politinės valios turi gimti, kad kūdikiams kūdikių namuose ne vieta. Visko staiga neišspręsime, bet, bet kuriuo atveju, deinstitucionalizacija priklauso būtent nuo politikų. Tai priklauso ir nuo sprendimų, kiek pinigų skirti šeimai už vaikų globą. Štai kūdikių globai per metus skiriama apie 20 milijonų litų – šie pinigai turėtų keliauti visiškai kitaip.
– Ar tikrai Lietuvoje iš kūdikių namams skiriamų lėšų 70 procentų nukeliauja įstaigų administraciniam palaikymui ir darbuotojų atlyginimams, o kūdikių poreikiams tenka tik mažoji lėšų dalis?
– Prieš keletą metų darėme tokį tyrimą ir tiksliai suskaičiavome, kiek pinigų skiriama kūdikių namams. Pastatai yra seni, juos reikia išlaikyti, šildyti, pinigų reikia darbuotojų atlygimams. Vaikams skiriama labai mažai. Mus labiausiai nuvylė, kad drabužiams skiriama nulis lėšų, medikamentams – minimaliai. Liūdna ir baisu, bet kūdikių namuose drabužiai gaunami iš labdaros.
Situaciją po truputį bandoma keisti. Labiausiai liūdina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje sukurtoje darbo grupėje skaičiuojama – iki 2020 m. galima padaryti tą ir tą. Tačiau tiems vaikams reikia gyventi čia ir dabar.
–Ar tiesa, kad pokyčiams labiausiai priešinasi globos namų vadovai?
Vakaruose daugiau pagalbos šeimai. Siekiama kiek įmanoma dirbti su biologine šeima. Kitas dalykas – bendruomenė skatinama globoti, kad vaikas iš bendruomenės neiškeliautų, liktų pas profesionalius globėjus, kurių iki šiol pas mus nėra.
– Jūsų pirmtakė Rimantė Šalaševičiūtė yra sakiusi, kad pagal vakarietiškus standartus Lietuvoje iš tėvų turėtų būti atimama kur kas daugiau vaikų nei dabar. Juk pavažinėjusi po Lietuvą matote tikrąją vaikų padėtį.
– Taip, su tuo visiškai sutikčiau – mūsų standartas pakankamai žemas. Jis net nėra normaliai teisiškai įtvirtintas – jei aprašytume visas situacijas, kada vaikus reikėtų paimti, turbūt reikėtų paimti gerokai daugiau. Tikrosios nepriežiūros tikrai yra. Pasivažinėkime po kaimus, pažiūrėkime, kaip dideliuose bendrabutinio buto daugiabučiuose gyvena vaikai – daug jų bus neprižiūrėtų, aprengtų ne pagal oro sąlygas. O kur dar mokyklos nelankymas, romų vaikų problemos.
– Sakoma, kad vaikui bet kuriuo atveju geriau pas tėvus, kad ir geriančius. Juk ir vaikų globos namuose pasitaiko vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų...
– Retai, bet tokių atvejų pasitaiko. Aš esu prieš institucijas – vaikui tikrai ne vieta jose. Nebent tai šeimyninio pobūdžio institucija, pavyzdžiui, SOS vaikų kaimas, kuriame yra nedidelis namelis, savas kambarys su savais daiktais, mamomis vadinamos beveik nesikeičiančios auklėtojos. Labiausiai palaikau globą šeimoje – kad vaikas turėtų savo kampą ir suvokimą, kaip atrodo šeima, jos gyvenimas, kad gautų normalius įgūdžius.
O dėl geriančių tėvų: jei galima, reikia tėvus motyvuoti, jei tik įgūdžių stoka, galima juos formuoti, padėti, eiti į priekį ir sulaikyti vaiką tikrojoje šeimoje. Mane daug kritikavo dėl šios frazės, bet mama yra mama. Globos namuose paklausus vaikų, ypač mažesnio amžiaus – jie apie mamą pasakos kaip apie karalienę. Nors ta mama geria ir, kaip buvo žadėjusi, neateina. Vaikas svajonėse vis tiek turi mamą.
– Pati esate keturių dukrų mama. Ar, remiantis Jūsų asmenine patirtimi, Lietuva – palanki auginti vaikus?
– Labai gaila, bet mūsų politiniai sprendimai šiandien yra labiau orientuoti į socialinę paramą sunkiai gyvenančioms arba socialinei rizikai priklausančioms šeimoms. O vidurinės klasės šeima, sakyčiau, suspausta – ar turi du, ar daugiau vaikų. Juk viską išlaiko ir mokesčius moka būtent vidurinioji klasė.
Paslaugų vaikams pasirinkimas labai minimalus. Viskas orientuota į mokamas paslaugas. Džiaugiuosi, kad kol kas tik du vaikus reikia leisti į būrelius. Štai tenisas kainuoja 260 Lt, plaukimas panašiai...
Turint keturis vaikus, visiškai nėra jokių lengvatų. Nesakau, kad valstybė turėtų kažkaip remti, bet ji turėtų galvoti apie prioritetus – kad vaiką stumtų į priekį. Aišku, Vilniuje blogai su darželiais. Man dar neteko susidurti, nes dukros per mažos, bet situacija bloga. O privatūs darželiai kainuoja beprotiškai.
– Po motinystės atostogų į darbą grįžote nepraėjus nė metams. Kaip, palyginti su kitomis šalimis, atrodo Lietuvoje mamoms sudaromos sąlygos?
– Motinystės atostogų ir išmokų prasme mes turbūt esame lyderiai Europoje. Galbūt norėtume gauti dar daugiau pinigų, bet realiai žiūrint, sąlygos geros. Tik staiga jos dingsta, nes lopšelių nėra, galimybių nėra ir daryk, ką nori. Taigi gimdyti skatinama, bet nieko daugiau.
Galėčiau turėti du mamadienius per mėnesį, bet dėl darbo srauto negaliu. Turbūt panašai jaučiasi tėvai, turintys tris ir daugiau vaikų.