− Ar ilgai gyvenate šiame bute Žaliakalnyje?
− Daugiau nei trisdešimt metų šiame bute gyvenau su vyru. Dabar jau šešerius metus gyvenu su jaunėlio sūnaus šeima. Anksčiau turėjau dviejų kambarių butą, vyrui priklausė dviejų kambarių butas Jonavoje, abu juos išsikeitėme, nes netyčia radome šį − apleistą, suniokotą, nugyventą. Čia buvo komunalinis butas, jame gyveno trys šeimos. Mano dabartinis kambarys buvo dažytas mėlynai ir pilnas tarakonų. Iš pradžių norėjau sprukti iš čia, paskui „pasisėmiau“ kantrybės, ir pamažu viską sutvarkėme: išgriovėme kai kurias sienas, panaikinome tarnaitės kambarėlį. Virtuvėje stovėjo pečius – labai gailiuosi, kad jį nugrioviau: tada mąsčiau kitaip. Galėjo būti puikiausias židinys! Buvo laikai, kai antikvarinius baldus mesdavo į gatvę ir pirkdavo klaikias dirbtinio medžio spintas.
Kai atvažiavau gyventi į Kauną, gyvenau vienuolikoje butų. Visus nuomojausi, tik vieną gavau iš valdžios, kai dirbau Kauno menininkų namų direktore.
Kai įsigijome šiuos namus, viską dariau pati. Pamenu, parduotuvėse nieko nebuvo, važiuodavome į Lenkiją pirkti tapetų ir kitų reikmių. Vyras dirbo „Buitinio“ kombinato direktoriumi, buvo gana įtakingas vyriškis. Tame „Buitiniame“ veikė ir siūlų verpykla, todėl jis parnešdavo visokių siūlų. Viską mezgiau: ir lovatieses, ir sukneles, ir kilimus. Tokie juokingai vaikiški buvo mano namai.
− Dažnai girdime, kad moteris – namų židinio kurstytoja. Ar pritariate tam?
Saviškį auginau tik iki trejų metų. Anuomet kūdikiui sulaukus dviejų mėnesių jau reikėdavo grįžti į darbą, o vaikai buvo atiduodami į lopšelį – vaikišką kolūkį. Ten vyravo nesveikos sąlygos, buvo formuojama iškreipta vaiko mąstysena: kas tavo, tas ir mano − viskas bendra. Nebuvo jokio saugumo, jautrumo ir orumo, todėl užaugo liūdna karta.
Jei moteris dirba, turi auginti vaikus, gaminti valgyti ir šluostyti dulkes, o vyras parėjęs skaito laikraštį arba žiūri televizorių, šeima yra nesveika. Nežinau, kaip to išvengti. Gavau laišką su pasiūlymu apmokestinti viengungius, kaip buvo tarybiniais laikais. Jei iki 25 metų neturi vaikų, turi mokėti duoklę tiems, kurie už tave atliko šią pareigą tėvynei. Logikos yra, bet ne tie laikai.
− Ar kada nors teko samdyti interjero dizainerius?
− Tikrai ne. Nusipirkome sodybą kaime – buvusią kaimo pradinę mokyklėlę. Kai ji buvo uždaryta, trejus metus stovėjo tuščia: net grindų lentos buvo išluptos, pavogti radiatoriai ir durys. Ten dirbau kaip arklys. Samdėme porą statybininkų, nes ne viską galėjome padaryti patys, bet interjeras buvo mano valioje. Tada galėjome sau leisti daugiau: turėjome verslą ir jis neblogai sekėsi.
Trejus metus tvarkėme, kol baigėme. Buvo labai gera, kol buvo pilna šeima: suvažiuodavo mano vaikai, vyro vaikai, anūkai, buvo smagūs vakarai. Dabar tik maniškiai renkasi.
− Ar tai − poilsiui skirtas namas?
Gerai būtų (juokiasi). Greičiau – darbui ir poilsiui. Surinkau visus savo draugus ir rytoj ten važiuosime į pavasario talką, nes liko negrėbtų lapų. Reikia kasti duobes, atnaujinti sodą – darbų tikrai užteks. Aš esu darbomanė. Paprastai ten važiuoju su savo krikšto dukra. Aš dirbu, o ji iš paskos vaikšto su mineralinio vandens buteliuku: jei nugriūčiau, ji mane gelbėtų.
Man patinka sodyboje. Ten labai gražūs vakarai, didelės žvaigždės – nėra dirbtinių miesto ūkų. Ten turime visko: pelių, žalčių, ežių. Iš pradžių žalčių bijojome. Rudenį jų, kol kas slieko dydžio, būna visur: sporto salėje, ant laiptų. Mažuliukai, ausytės gražios, geltonos. Pavasarį jie pasitinka jau riebūs ir ilgi: keistai susipina, susiglaudžia galvomis ir guli prieš saulę ant laiptų. Ir ką tu jiems padarysi? Koja trepsiu – jie nė krust.
Turiu bičiulę – rusę, disidentę. Atvykusi iš Maskvos, vieniša, augina 11 metų dukrą, puikiai kalba lietuviškai, trejus metus gyvena Lietuvoje. Nusipirko viensėdį, laiko dvi karves, du arklius, vištų, turi traktoriuką, viską pati pasidaro. Pati pirtį pasistatė, dabar iš kompiuterio mokosi statyti pečių, kad galėtų išsikepti duonos. Aš jai vežu knygų, o ji man duoda pieno.
− Koks gyvenimas tarp dviejų namų: Vilniuje – dirbant ir Kaune – šiuose namuose?
− Tarp trijų namų, nes dar yra sodyba. Labai sudėtinga. Anksčiau buvo lengviau, bet su metais nepakovosi: gali vaidinti kažin ką, bet ir organizmas, ir psichologija leidžia suprasti, kad pamažu reikia aprimti. Nors nesinori su tuo taikytis.
Pirmadienį savo biure Kaune priiminėju svečius, vakare išvažiuoju į Vilnių. Iki ketvirtadienio vyksta posėdžiai Seime, penktadienį, jei nėra posėdžių, iš ryto važiuoju į Kauną, susitvarkau ir važiuoju į kaimą. Iš kaimo grįžtu sekmadienio vakare, pirmadienį – vėl iš pradžių. Toks ritmas − trejus namus visada su terbomis. Vasaras leidžiu kaime, žiemą ten būti per šalta.
− Turbūt automobilis – dar vieni namai?
Aš ir Seimo bendrabutyje susitvarkiau, kad būtų kaip namie, o ne kaip valdiškoje vietoje, kur įprasta matyti rudas spintas su raudonomis rankenomis. Kilimą, užuolaidas, paveikslus, baldus – viską nusipirkau. Administratorė pyksta: „Kaip paskui kraustysiesi?“ Bet aš viską paliksiu, tegul džiaugiasi tie, kurie ateis po manęs.
Ir sodyboje buvo įdomių aplinkybių: į antrą aukštą užlipti buvo galima tik perėjus per lauką, o aš norėjau patekti iš vidaus. Su statybininkais vos nesusimušiau: įrodinėjau, kad kai nori, gali padaryti. Jie motyvavo, kad nėra vietos. Vėliau sugalvojau, kad reikia nurėžti vieno kambario kampą ir toje vietoje įrengti laiptus. Vyrai stebėjosi, kaip genialiai aš sugalvojau.
− Ar remontus inicijuodavote?
Jei nėra įkvėpimo, galiu tris dienas gulėti lovoje, skaityti ir nieko nematyti, su niekuo nekalbėti. Kai ateina įkvėpimas, galiu per savaitę apversti visus namus, perstumdyti baldus, viską išmesti ir supirkti iš naujo. Ypač, kai ištuštėja širdis, − tada norisi kažką daryti, kad nebūtų liūdna.
Kadangi dabar kaime yra labai didelė erdvė eksperimentams, aš, pradedant daržu ir baigiant kambariais, nuolatos eksperimentuoju. Ir man labai patinka. Pavyzdžiui, prieš plenerą pritrūko lovų. Žiūriu – už sandėlio pridėta europinių padėklų. Iš jų pagaminau lovas, o čiužinių radau palėpėje. Turėjau lino ritinį, apsiuvau, sutvarkiau. Dabar turiu keturias lovas.
− Kur geriausia rašyti poeziją? Ar kuriuose nors namuose turite patogią, tam skirtą vietą?
− Tokios vietos nėra. Ta vieta – galvoje. Arba širdyje. Tikrai nekuriu, sėdėdama prie stalo. Prie šio stalo tik kompiuterį peržiūriu, skaitau ir rašau lovoje, atsirėmusi į pagalves. Kad ir kaip keista, eilėraščiai gimsta, kai aš labai užimta ir niekam neturiu laiko. Galvoje pradeda kirbėti ir turiu greitai užsirašyti, kad po kelių minučių neužmirščiau.
Galiu nerašyti visą mėnesį, nesu ta tikroji rašytoja. Mano naujausia knyga – „Ir aš ten buvau“ – yra apie tremtį. Esu beprotiškai laiminga, kad ją išleidau. Nuo širdies nukrito didelis įsipareigojimas. Tai − duoklė, paminklėlis savo šeimai ir žuvusiems artimiesiems. Visa kita – menkaverčiai žaidimai.
Man, žinoma, džiugu, kai išeina nauja knyga. Džiaugiuosi, kad mane atrado „Alma littera“. Išleido jau tris mano knygas ir dar turiu įsipareigojimų. Esu sukūrusi naujų eilėraščių, taip pat atrinkau keletą ankstesnių, nespausdintų. Pažiūrėjau – anksčiau rašiau geriau. Dabar jausmai nėra tokie gilūs. Kartais ir visai jų nėra.
Jaučiu tam tikrą nuovargį ir pyktį dėl to, kas man įvyko, nors puikiai suprantu, kad nesu geresnė už kitus ir gal nusipelniau tokios bausmės. Bet vis tiek skaudu ir nieko neprivaidinsi.
− Gal be tų jausmų lengviau?
− Neįdomu. Nuobodu. Su mylima drauge Sigute kartais juokauju: „Kaip tu man nusibodai, kaip norėčiau su kokiu vyriškiu į teatrą nueiti, kad už rankos palaikytų, gerą žodį pasakytų.“ O ji guodžia mane, sako: „Aš tave už rankos palaikysiu.“
− Buityje toks paradoksas: gyvenant vienai trūksta, kas padėtų vinį į sieną įkalti, kartu gyvenant kyla ginčų dėl autonomijos, ne vietoje padėtų kojinių.
− Jeigu myli žmogų, tos kojinės neerzina, jas nesunku pakelti ir įmesti į skalbyklę. Niekas neerzina. Bet jeigu, neduok Dieve, erzina, tada, žinoma, kliūna viskas. Jaunystėje skaičiau novelę: gyveno vyras su žmona. Abu – jauni, gražūs ir sėkmingi. Bet ji buvo estetė, o jis – ne. Ji negalėjo pakęsti, kaip jis šliurpdavo valgydamas. Daug kartų įspėtas, jis nepaisė jos nepasitenkinimo, nors tai buvo visiškai nesunku. Ir ji vieną rytą nudūrė jį šakute.
Moterys nebijo senatvės. Turiu daug vienmečių draugių, beveik visos esame vienišos, bet netragizuojame. Atėjo – atėjo, reikia gyventi, reikia stengtis būti oriai, gražiai, kiek tai įmanoma, arba bent dėtis gražia ir gyventi. Gyventi tuo džiaugsmu, kuris tau yra duotas. Vyrai labai bijo pasenti, todėl pradeda daryti visokias nesąmones: ieškoti jaunų kūnų, vartoti vaistus. Deja, nė vienam tai neišėjo į gera.
− Paklausius, kiek daug yra viską gebančių moterų, kyla klausimas: kam tų vyrų bereikia?
Dabar man tikrai gera. Charakteris į senatvę keičiasi ir reikia pabūti su savimi. Nes jeigu nėra romaninio santykio, kur kas geriau ir padoriau būti vienam. Nesuprantu moterų, kurios pažinčių ieško interneto portaluose ar dar kur nors. Jeigu Dievulis tau yra ką nors skyręs, tai rasi ir gatvėje. Taip buvo ir su mano vyriškiu. Dirbau radijuje, kai į Lietuvą ieškoti talentų atvyko Rusijos televizijos laidų vedėjas Aleksandras Masliakovas. Tada Lietuvoje sužibo žvaigždė – J. Miščiukaitė. Lydėjau svečią į „Orbitą“, kur dainavo Janina, o ten sėdėjo mano būsimasis. Išpūtęs akis į mane žiūrėjo, taurę šampano kilnojo, paskui priėjo. Taip Dievulis per A. Masliakovą man atsiuntė vyriškį, kuris mergino mane gal penkerius metus, o kartu pragyvenome 33 metus.
Dabar esu viena, bet toli gražu ne vieniša. Turiu nuostabų, įdomų darbą, daug visuomeninės veiklos ir labai gerą šeimą.