Kokie vėjai tave nuginė į tokį tolimą kraštą?
Buenos Airėse vyko kasmetinė Tarptautinės vertėjų federacijos tarybos sesija. Iš 17 tarybos narių sesijoje dalyvavo 14. Tik trys į ją negalėjo atvykti.
Iš mūsų kraštų tu vienas taryboje?
Ne, dar yra kolega iš Slovakijos, jei kalbame apie buvusio komunistinio bloko šalis.
Pakalbėkime apie tą miestą, apie Buenos Aires. Kiek tu ten buvai?
Tame milžiniškame mieste buvau penkias dienas ir beveik pusę to laiko galėjau leisti kaip tinkamas.
Tiesia linija nuo Berlyno iki Buenos Airių – beveik 12 000 kilometrų. Panašiai ir nuo kitų didžiųjų Europos kultūros centrų. Bet gal būdamas nuo jų taip toli nepasijutai atsidūręs beviltiškai provincialiame užkampyje?
Galima numanyti, kad kultūrinis gyvenimas ten vis dėlto labai aktyvus ir turtingas. Juk ne veltui Buenos Airės, Argentina pasauliui davė, pavyzdžiui, tiek visuotinai pripažintų rašytojų. Be stiprios kultūrinės terpės vargu ar jie būtų taip iškilę.
Jau vien dėl savo profesinio intereso į Buenos Aires vykau pirmiausia galvoje turėdamas garsiuosius jų rašytojus, Chulijų Cortasarą, Chorchę Luisą Borchesą, Ernestą Sabatą ir Adolfą Bioy Casaresą. Ir, žinoma, turiu sutikti su mintimi, kad be tinkamos aplinkos tokie pasaulinio masto rašytojai kažin kur pasaulio pakrašty nebūtų radęsi. Beje, Buenos Airėse krinta į akis gausybė knygynų. Tiesa, knygos ten gal net dar šiek tiek brangesnės nei Lietuvoje. Tačiau ten gausu ir išpardavimų. Tai daugelį reikalingų knygų, manau, paieškojus galima įsigyti už prieinamą kainą. Taip pat ten daug ir senų knygų prekyviečių. Man ypač didelį įspūdį paliko vienas antikvarinis knygynas, kuriame pamačiau tiek šimto metų ir senesnių knygų, kiek vienoje vietoje gal iki tol nebuvau matęs.
O žmonės? Kaip ten jie atrodo? Ar labai skiriasi nuo mūsų, europiečių?
Miesto centre gal to didelio skirtumo ir nepamatysi. Tačiau toliau į pakraščius žmonės šiek tiek kitokie, tokie labiau „vietiniai“. Ir pastatai prasčiau prižiūrėti. Turistiniu autobusu mus pavežiojo ir po toliau nuo centro esančius rajonus, pavyzdžiui, užsuko į Bocą – ten, kur yra garsiojo jų futbolo klubo „Boca Juniors“ stadionas. Tai, žinoma, tie kvartalai ne tokie prašmatnūs, kaip pačiame centre. Bet taip yra daugelyje pasaulio miestų. Kai kur kontrastai daug didesni. Čia gal tiktų pasakyti, kad ir Buenos Airėse, ir visoje Argentinoje gyvena daugiausia europietiško gymio žmonės. Indėnų ten palyginti nedaug, o ir vergų iš Afrikos anuomet beveik nebuvo privežta. Tai dar ir dėl to miestas nėra toks margas, kokius, pavyzdžiui, mes galėtume pamatyti netolimoje Brazilijoje. Beje, prieš šimtą metų Argentina įėjo į turtingiausių pasaulio valstybių dešimtuką. Todėl buvę turtai dabar matosi iš negailint pinigų tais laikais išpuošto miesto centro, iš prabangių pompastiškų rūmų gausybės, iš aikščių su didingais paminklais ir puošniais fontanais. Pagrindinėje miesto gatvėje, Liepos 9-osios avenidoje – po septynias eismo juostas į kiekvieną pusę, o tarp jų dar daug kur plačiausias ruožas augmenijos. Ir iš šonų taip pat ne mažiau erdvės. Mastai tikrai stebinantys.
Bet gal dabar tos prabangos tiek ir telikę. Juk maždaug prieš dešimtmetį Argentina faktiškai patyrė bankrotą. Žmonėms buvo nepaprastai sunkūs laikai.
Negalėčiau tvirtinti, kad Buenos Airėse plika akimi matosi kokie nors buvusio sunkmečio pėdsakai. Ir namų kiaurais langais nėra tiek, kad atkreiptum dėmesį. Atrodo, krizė jiems jau tik istorija. Ir jie dabar gyvena per daug netaupydami. Šiuo metų laiku tose platumose – ruduo. Tai, kadangi rytais lauke gal tik koks dešimt laipsnių šilumos, ne tik metro požemiai, bet ir požeminės pėsčiųjų perėjos smarkiai šildomos. Aišku, ir visose patalpose šildoma net gerokai per daug. Mane nustebino jų miesto transporto pigumas: autobuso bilietas skaičiuojant lietuviškais – 65 centai, metro – pusantro lito. Populiarios markės benzinas – maždaug 3 litai 30 centų. Tik maisto produktų kainos miesto centre, atrodo, šiek tiek aukštesnės nei Lietuvoje.
Argentina labai ilgai buvo diktatūros šalis. Gal domėjaisi, ar dar ten yra su tokia praeitimi susijusių visuomenės problemų? Pagal mūsų situaciją sprendžiant – negalėtų nebūti.
Teko girdėti, kad iki šiol kiekvieną savaitę, ketvirtadieniais ar penktadieniais, Buenos Airėse renkasi žmonės, daugiausia moterys, protestuoti prieš vilkinamus diktatūrų nusikaltimų tyrimus. Daugelio tų protestuotojų artimieji anais laikais buvo nukankinti arba iš viso nežinia kur dingo.
Vadinasi, dalis Argentinos visuomenės dar ir dabar, nors jau keli dešimtmečiai diktatūros nebėra, pasigenda teisingumo?
Taip išeitų. Išeitų, kad panašios mūsų problemos nėra tokios jau išskirtinės.
Bet grįžkime prie tavo kelionės tikslo. Susitikai su kolegomis iš viso pasaulio...
Kaip čia Antaną Mockų į Lietuvą parsikvietus? Būtų jam čia ką veikti.
Tikrai būtų ką. Juk būtent dėl daugelio mūsų ydingos mąstysenos mes turime tiek visokių problemų. Ir tokią valdžią, kokios esame verti.
