Bene ilgiausiai bėga laikas, kai tenka derėtis, kad žmogus leistų jam iškviesti greitąją, nes jau išgėręs mirtiną tablečių dozę ar pradėjęs save žaloti kitokiais būdais. Kodėl jie vis tiek skambina? Ar visada pavyksta juos išgelbėti? Pašnekovė atvirai atskleidžia prie telefono budinčio savanorio kasdienybę.
- Ar per 12 metų nepavargote nuo kitų žmonių emocijų?
- Šia veikla užsiimu taip seniai, kad ji tapo neatsiejama gyvenimo dalis – tarsi namai, šeima. Daug metų dirbau kaip savanorė prie telefono, vėliau pradėjau mokyti kitus savanorius. Tuo tarpu pragyvenimui užsidirbu viešųjų ryšių agentūroje.
Mano profesinis kelias buvo vingiuotas. Esu baigusi socialinius mokslus, keletą metų dirbau socialinį darbą, tačiau nusivyliau, kad ši profesija prastai vertinama ir apmokama, taigi pakeičiau darbo profilį – trejus metus dirbau draudimo brokere, o savo kelią pajutau atradusi, kai pradėjau dirbti viešųjų ryšių agentūroje. Tačiau savanoriavimo nemečiau. Rūpestis kitais turbūt mano prigimtyje. Atsimenu, kai buvau visai maža ir manęs klausdavo, ko aš norėčiau, neminėdavau dar vieno trokštamo žaislo, o pareikšdavau, kad noriu, jog pasaulyje nebūtų karo ir visi būtų laimingi. Nežinau, iš kur aš tas frazes ėmiau, tačiau šis idealistinio pasaulio ilgesys išlikęs iki šiol.
- Vis dėlto savižudybės patirties išvengti nepavyko?
- Kai man buvo apie 12 metų, mano giminėje nusižudė žmogus, kuris man buvo labai artimas ir svarbus. Tėvai bandė šį faktą nuo manęs slėpti, tik kažką tarpusavyje aptarinėdavo užsidarę, o manęs esą nenorėjo traumuoti, manė, kad dar per maža tokiai informacijai. Tačiau kaip bebūtų keista, kažkokiu nesuvokiamu būdu aš tai žinojau, jaučiau, kad jis nusižudė. Iš tiesų vaikai kartais daugiau supranta nei mano suaugusieji. Vėliau mano nuojautą patvirtino netyčia apie įvykį prasitarusi šeimos draugė.
Kaip aš tuo metu jaučiausi? Mirtis toks dalykas, kurio nepakeisi ir žmogaus nesugrąžinsi. Aišku, buvo labai liūdna. Ir buvo gaila, kad tuo metu, kai žmogui buvo sunku, jis negavo pagalbos iš aplinkinių, kuri galbūt jam būtų leidusi išlikti. Tik vėliau supratau, kad aplinkiniai gali įdėti nežinia kiek pastangų, labai norėti padėti kitam žmogui, bet žmogus vis tiek gali pasirinkti mirtį. Tu neišgelbėsi žmogaus, jeigu jis pats to nenorės. Juolab kad nėra vienos savižudybės priežasties. Noras numirti atsiranda, kai žmogus nepakelia viso komplekso jį užgriuvusių dalykų.
- Visuomenėje galima sutikti du kraštutinumus, susijusius su savižudybe: viena vertus, ji romantizuojama, kita vertus, toks žmogus smerkiamas kaip pasirinkęs lengviausią sprendimą ir visas savo problemas palikęs artimiesiems.
- Mirtis negali būti nei graži, nei romantiška. Pamatęs mirtį iš arti niekas nepasakytų, kad tai gražus ar romantiškas vaizdas. Galbūt idealizavimas atsiranda dėl to, kad tema labai gąsdina. Lengviau manyti, kad žmogus ne tiesiog išnyko, bet išėjo į kitą pasaulį. Tačiau juk niekas iš gyvųjų nebuvo tame aname pasaulyje ir nežino, ar jis yra. Todėl sakyti, kad ten bus lengviau – truputį naivu. Manau, reikia stengtis ir daryti viską, kad šalia esantiems žmonėms būtų lengviau šiame pasaulyje.
Vertinti, ar tai drąsus žingsnis, vėlgi netinkamas palyginimas. Kai mums skauda dantį, mes einame pas odontologą, kadangi dėl skausmo nieko negalime daryti – nei dirbti, nei miegoti, nei valgyti, todėl ir ieškome pagalbos, kas mus iš šio skausmo išvaduotų. Jei žmogui taip skauda sielą, kaip galima vertinti, ar jis drąsus. Tiesiog reikia jam tuo metu padėti, kad tas skausmas taptų bent jau ištveriamas. Taigi žmonės, kurie žudosi, nėra nei drąsūs, nei bailūs.
Esu pastebėjusi, kad ir mano draugai, diskutuodami apie savižudybę, neretai pradeda juoktis. Esą tai nesąmonė, neatsakingas elgesys, paliktas didžiulis skausmas artimiesiems. Bet kai tau labai skauda dantį, ar tu galvoji apie artimuosius? Tu tiesiog nori, kad skausmas liautųsi. Žinoma, savižudybė labai paveikia artimųjų aplinką, tačiau smerkti žmogų jau beprasmiška – reikia padėti gyviesiems, padėti artimiesiems ištverti šią netektį. Šiuo tikslu organizuojamos grupės tokiems žmonėms.
- Tačiau sutikite, vienas žmogus toje pačioje situacijoje susimąsto apie savižudybę, o kitas, patirdamas tokius pačius išgyvenimus, vis dėlto ieško sprendimo.
- Taip, nes mes visi esame skirtingi – ką vienas žmogus gali pakelti, kitam gali būti per sunku. Ir tai nereiškia, kad jis dėl to yra nenormalus. Pagaliau nors mes patys šiandien jaučiamės labai gerai, negalime žinoti, kas su mumis bus rytoj. Gal atsitiks kažkas, kas visiškai mus išmuš iš vėžių.
- Kaip elgtumėtės, jei jums artimas žmogus rodytų ženklus, kad galvoja apie savižudybę?
- Daug metų dirbdama „Jaunimo linijoje“ jau žinau, kaip reikia reaguoti. Tačiau iš tiesų nereikia kažkokių ypatingų dalykų. Man pačiai buvo situacija, kai draugė prisipažino turinti minčių apie savižudybę. Tokiais atvejais dažniausiai kiti ramina, kad viskas bus gerai. Manoma, kad užteks tam kartui nuraminti žmogų ir situacija bus užglaistyta. Tačiau tai neveikia. Aš pati vengiu aiškinti žmogui, kad viskas bus gerai, nes iš tiesų aš nežinau, kaip bus. Tąkart stengiausi nuoširdžiai išsiklausinėti, kas vyksta draugės gyvenime, kodėl ji norinti numirti, skatinau ją nebijoti kalbėti apie mirtį. Mat labiausiai žmogui padeda išsikalbėjimas, išsakymas minčių, kurios dažnai jam pačiam baisios. Tikrai nėra lengva vaikščioti ir galvoti apie savižudybę.
- Kaip Jūsų draugei sekasi šiandien?
- Mano draugė gyva, sveika ir šiuo metu jai viskas puikiai sekasi. Aš jai pasiūliau kreiptis į psichologus, ji patarimu pasinaudojo. Tai ir buvo vienintelis patarimas, kadangi “Jaunimo linijoje” išmokau nepatarinėti, nes žmonės dažnai patys nešiojasi atsakymus, kuriuos tiesiog reikia atrasti. Kai pačiam per sunku tai padaryti, visada yra galimybių kreiptis pagalbos, tokiais atvejais siūlome palaikymą, kreipiame į psichologus. Mano draugė irgi pradėjo pati vaikščioti pas psichologą ir po kurio laiko jai pasidarė lengviau. Netrukus pradėjo keistis ir jos gyvenimas, susiklostė karjera. Taip jau yra: kai žmogus pats pradeda geriau jaustis, keičiasi ir jo gyvenimas. Beje, kai kurie žmonės bijo eiti net pas psichologą. Tuomet aš klausiu, kas jį gąsdina. Neretai išsakoma baimė, kad kiti žmonės sužinos apie tai, bet juk šiais laikais galima eiti privačiai ir tikrai niekas nesužinos, jei pats nepasisakysi.
- O pati tokių minčių niekada neturėjote?
- Rimtų minčių, kad noriu numirti, tikrai neturėjau. Man per daug brangi kiekviena diena – atrodo, tarsi ji iš dangaus būtų nukritusi. Ar tai būtų susitikimas, ar pokalbis, ar filmas, ar kelionė, dar kažkas netikėta – aš nenoriu viso to prarasti. Tačiau kai per mokymus duodame klausimą savanoriams, ar jie kada nors mąstė apie savižudybę, didelė dalis žmonių atsako teigiamai. Mes juos nuraminame, kad viskas su jais yra gerai. Kai buvau paauglė, taip pat pagalvodavau, kas būtų, jei aš mirčiau. Tai nebuvo sąmoningas mąstymas apie tai, kad norisi numirti, tačiau tokiu būdu tu samprotauji apie gyvenimo prasmę – kas būtų, jei manęs čia nebūtų. Tokios mintys visiškai natūralios.
- Kaip dažnai sulaukiate rimtų skambučių, susijusių su savižudybės rizika?
Per parą būna apie 8 rimti skambučiai, susiję su savižudybės rizika. Taigi statistika rimta. Skambinantys žmonės savo ketinimų dažnai nedrįsta įvardinti – jie kalba labai abstrakčiai: man viska nusibodo, aš nebegaliu, nenoriu čia būti, būtų geriau, jei manęs nebūtų. Tuomet mes tiesiai klausiame, ar kalbama apie savižudybę. Parodome, kad nebijome šios temos, kad žmogus gali su mumis apie tai kalbėti. Yra žmonių, kurie tiesiai pasako: „Aš nusižudysiu, jau tvirtai nusprendžiau“. Kodėl jie vis tiek skambina? Iš prigimties kiekvienas žmogus nori ir gyventi, ir mirti. Taigi mes jaučiame ambivalentiškus jausmus. Gali būti, kad skambinančio žmogaus gyvenimo svarstyklėse noro numirti tuo metu yra 95 proc., tačiau yra ir kita svarstyklių pusė – 5 proc. noro gyventi. Mažai, bet būtent dėl tų 5 proc. žmogus ir skambina, pats mažai suprasdamas, kodėl taip daro. Iš tiesų nėra taip, kad žmogus nieko kito nejaučia, tik norą mirti. Kiekvienas žmogus visada savyje nešiojasi šiuos du polius: gal šiandien noro gyventi aš turiu 99,9 proc., bet 0,1 proc. lieka norui mirti.
Kai paskambina žmogus, norintis nusižudyti, mes stengiamės jį įtraukti į pokalbį. Būna atvejų, kai jis jau yra išgėręs tablečių arba pasidėjęs savižudybės riziką didinančius daiktus – virvę, šautuvą, peiliuką ir gali pokalbio metu pradėti save žaloti. Tuomet stengiamės su žmogumi susitarti, kad jis tuos daiktus atidėtų ir kalbėtųsi saugioje aplinkoje arba išsivemtų, jei išgėręs tablečių. Aišku, būna visko. Man ir pačiai yra pasitaikę, kai žmogus bekalbėdamas nutilo. Tokiais atvejais tu nežinai, ar jis kažką sau pasidarė, ar tiesiog užmigo. Belieka tik analizuoti savo pokalbį ir galvoti, ar galėjau pasakyti kažką kitaip. Vis dėlto dauguma pokalbių sėkmingi – netgi jaučiasi balso skirtumas pradžioje ir pabaigoje. Būna, kad tas pats žmogus paskambina po kelių dienų norėdamas padėkoti su juo kalbėjusiam savanoriui, kad liko gyvas.
- Tačiau kitų veiksmų jūs negalite imtis – nei perskambinti, nei iškviesti greitąją pagalbą?
- Perskambinti žmogui mes negalime, kadangi „Jaunimo linijos“ pagalba teikiama anonimiškai, saugome ir savo, ir skambintojų konfidencialumą. Su greitąja kita situacija – jei žmogus sutinka, pasako savo adresą, mes ją iškviečiame. Tokiu atveju perskambiname medikams ir gauname informaciją, ar jie buvo nuvykę, kaip laikosi tas žmogus.
- O jei žmogus sako „ne“?
- Jie visi paprastai iš pradžių sako „ne“, bet mes kalbame toliau. Deriesi su žmogumi pusę valandos, kad jis įsileistų medikus, ir dažnai pavyksta išgauti adresą. Tikrai daugiau sėkmės nei nesėkmės atvejų. Žinoma, pavyksta ne visada, tačiau žmogus visada juk pats sprendžia. Tu negali prisiimti atsakomybės už jo pasirinkimą, privalai leisti jam apsispręsti pačiam. Man asmeniškai nebuvo lengva tai priimti. Juk kalbant su žmogumi apie savižudybę ir jam svarbiomis temomis norisi, kad jis išgyventų, nuoširdžiai norisi padėti. Galiausiai supratau, kad atsakomybė vis dėlto lieka pačiam žmogui, na, o mes tikrai darome, ką galime – būname kartu, palaikome ir stengiamės išgirsti. Tačiau ir tokiais atvejais negali žinoti, kaip viskas baigėsi. Gal atėjo kažkas iš artimųjų arba žmogus pats paskambino medikams.
- Kokio amžiaus žmonės dažniausiai skambina į jūsų tarnybą?
- Esame orientuoti į jaunimą, dažniausiai ir skambina jauni žmonės, maždaug iki 30-ties. Tačiau iš tiesų sulaukiame įvairaus amžiaus žmonių – nuo vaikų iki pensininkų. Jei kas mūsų klausia, ar jums yra tekę šnekėti „apie tai...“, mes sakome, kad paprasčiau paklausti, apie ką mums neteko kalbėti. Taigi temos – pačios įvairiausios: tarpusavio santykiai tarp vaikinų ir merginų, tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir vaikų, darbdavių ir darbuotojų, kolegų, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio, azartinių lošimų, neturėjimas namų, darbo, artimųjų netektys, krizės ir, be abejo – savižudybės. Iš esmės viskas, kas susiję su žmogumi ir jo gyvenimu. Savanorių turime taip pat įvairaus amžiaus – ateina ir studentai, ir jau turintys šeimas ar savo verslą žmonės, ir vyresnio amžiaus žmonės, jau turintys suaugusius vaikus.
Šis interviu – savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“, kurią inicijavo emocinės paramos telefonu ir laiškais tarnyba „Jaunimo linija“, dalis. Kviečiame apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėti prie „tylos mažinimo“.
Jeigu „Jaunimo linijai“ pavyktų surinkti 4 tūkst. žmonių, kurie kas mėnesį pervestų tarnybai 10 Lt, ji turėtų visas reikalingas lėšas. Pagalvokite, ar Jūs pastebėtumėte, kad iš Jūsų sąskaitos banke 10 Lt kas mėnesį nukeliauja „Jaunimo linijai“? Galbūt ne? Užtat naudą tikrai pastebėtų tie, kurie skambina ir tikisi, jog į jų skambutį bus atsakyta. Kaip nustatyti, sužinokite čia.